Albertas einšteinas
5 (100%) 1 vote

Albertas einšteinas

Albertas Einšteinas



Albert Einstein (Albertas Einšteinas; 1879–1955) – vokiečių fizikas, suformulavęs specialiąją reliatyvumo teoriją, o vėliau ir bendrąją reliatyvumo teoriją. Jis taip pat nemažai nuveikė kvantinės mechanikos, statistinės mechanikos ir kosmologijos srityse. 1921 metais gavo Nobelio premiją fizikos srityje už fotoelektrinio efekto išaiškinimą.

Biografija

Einšteinas gimė 1879 metų kovo 14 dieną Ulmo miestelyje, Vokietijoje, žydų pirklio šeimoje.

1886 metais tik iš antro karto įstojo į Federalinį Šveicarijos Politechnikos Universitetą Ciuriche, kurį 1900 metais baigė, o 1901 metais gavo Šveicarijos pilietybę.

Po Universiteto baigimo A. Einšteinui nepavyko rasti dėstytojo darbo, todėl jis įsidarbino Šveicarijos Patentų biure, kur 1905 metais išspausdino keletą straipsnių, kuriuose suformulavo specialiąją realiatyvumo teoriją, paaiškino fotoelektrinį efektą, Brauno judėjimą bei žymiąją energijos lygtį E=mc²

Po šių darbų, Einšteinas greitai tapo vienu žymiaisių mokslininkų, pradėjo dėstytojauti Berne, vėliau Prahoje, Berlyne.

1915 metais Einšteinas papildė reliatyvumo teoriją, papildydamas erdvę ketvirtu matmeniu – laiku, tuo pačiu paaiškindamas gravitaciją erdvėlaikio iškreipimu.

Nacistams atėjus į valdžią Vokietijoje, Eišteinas persikėlė į JAV, kur toliau dirbo mokslinį darbą, čia 1955 balandžio 18 ir mirė.

Specialioji reliatyvumo teorija – pirmoji iš reliatyvumo teorijų, 1905 metais aprašyta Alberto Einšteino straipsnyje „Apie judančių kūnų Elektrodinamiką“.Šios teorijos pagrindinis teiginys – kad kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakume yra vienodas visomis kryptimis ir nepriklauso nei nuo šaltinio, nei nuo stebėjojo judėjimo greičio. Iš to daroma išvada, kad kuo greičiau objektas juda, tuo lėčiau jam eina laikas, tuo objektas sunkesnis darosi ir jo tiesiniai matmenys, nejudančio stebėtojo atžvigiu, darosi mažesni.O judant šviesos greičiu, laikas sustotų visai. Taip pat Einšteinas teigė kad jokiais bandymais sistemos viduje nagalima nustatyti skirtumo tarp judėjimo iš inercijos ir rimties būsenos.Teorijai įrodyti užtenka dviejų sąlygų:

• Šviesos greitis vakuume yra pastovus

• Visiems stebėtojams galioja vienodi fizikos dėsniai

Teorija vadinama specialiąja, nes joje ignoruojama gravitacija, bendroji reliatyvumo teorija papildo šią teoriją, paaiškinant gravitaciją.

Bendroji reliatyvumo teorija – viena iš Alberto Einšteino aprašytų reliatyvumo teorijų, patikslintas specialiosios teorijos variantas, paaiškinantis gravitaciją.Bendroji reliatyvumo teorija aprašyta 1915 metais, praėjus 10 metų po specialiosios teorijos aprašymo. Ji sujungią erdvę ir laiką į vieną keturmatį erdvėlaikį, kuris yra masyvių objektų iškreipiamas, taigi šiuo iškreipimu paaiškinama gravitacija.Pagal šią teorija laikas gravitaciniame lauke eina lėčiau negu už jos ribų. Kuo stipresnis gravitacinis laukas tuo poveikis stipresnis.

Viena didžiausių Enšteino svajonių

Stygų teorija



30 paskutinių savo gyvenimo metų Einšteinas stengėsi sukurti teoriją, kuri apjungtu visas žinomas jėgas. Tačiau šiam darbui jam pritruko laiko. Praėjus beveik 50 metų po jo mirties, jo svajonė atrodo išsipildė. Fizikai mano, kad, pasinaudojant naujomis, radikaliomis taisyklėmis, pagaliau jiems pavyko sujungti visas žinomas jėgas į vieną bendrą teoriją, vadinama – stygų teorija (string theory).

Stygų teorija tvirtina, kad mūsų visata yra ne keturmatė (3 erdvės išmatavimai ir laikas), bet vienuolikamatė. Šalia mūsų yra kitos – paralelinės erdvės, o mūsų erdvė susideda iš visos gamos neįmanomai mažų vibruojančių energijos srovelių – vadinamų stygomis. Kaip kontraboso styga gali vibruoti įvairiausiom tonacijom, taip ir energetinė styga gali vibruoti įvairiais dažniais. Kitaip pasakius – visata tai milžiniška simfoniją, kurioje rezonuoja įvairiausios tonacijos. Šiuo metu stygų teorija yra dar vystykluose, tačiau jau atskleidžia visatos keistąją ir nuostabiąją puses vienu metu.

Mokslininkai, o ypač fizikai, stengiasi viską pasaulyje supaprastinti. Sudėtingi reiškiniai skaidomi į paprastus, klasifikuojami arba jiems surandami bendri dėsniai. Turint sudėtingos sistemos sprendimą tampa įmanoma suprasti dar sudėtingesnius reiškinius. Stygų teorijos atsiradimą sąlygojo būtent šis mokslininkų įprotis – viską supaprastinti iki minimalaus matematinių lygčių skaičiaus. Noras sujungti visas žinomas gamtos jėgas į vieną paprastą lygtį pagimdė ne vieną teoriją. Stygų teorija yra tame tarpe.

Vieną pirmųjų sėkmingų bandymų, apjungiant gamtos jėgas, padarė Izaokas Niutonas. Kaip žinia, Niutonas ne tik stebėjo bandymą, bet ir betarpiškai dalyvavo jame, t.y. lemtingasis obuolys pataikė jam į galvą. Tačiau Niutono genialumas pasireiškė ne tame, kad kišo galvą po krentančiais obuoliais, o tame, kad jis sugebėjo susieti du nesusiejamus dalykus. Iki to meto, niekam nešovė mintis, kad jėga, verčianti kristi obuolį žemyn yra ta pati jėga, kuri verčia mėnulį skrieti aplink žemę. Niutonas buvo pirmas, kuris sujungė dangaus jėgas su žemės jėgomis. Šias jėgas jis įvardino kaip gravitacija (gravity – angliškai reiškia trauka). Supratimas, kad planetų judėjimą aprašanti lygtis yra ta pati
kaip ir vaisiaus kritimo lygtis, buvo tais laikais fantastinis atradimas, nes sujungė visą pasaulio vaizdą į vieną visumą.

Gravitacija buvo pirmoji mokslininkų tiksliai aprašyta jėga. Ir nors gravitacija buvo aprašyta daugiau nei prieš tris šimtus metų jos lygčių pilnai pakanka daryti tikslius paskaičiavimus ir šios dienos reikmėm. Netgi nubrėžti raketos trajektoriją ir išlaipinti žmogų mėnulyje nereikėjo nieko daugiau nei Niutono lygčių.

Nors Niutono lygtys ir labai tiksliai nusako traukos jėgas, tačiau negali atsakyti kaip iš tikro veikia gravitacija. Tai mokslininkam nedavė ramybės, ypač tuomet, kai Einšteinas postulavo, jog niekas negali lėkti greičiau nei šviesa. Kitaip pasakius – šviesos greitis tapo kosmine viršutine greičio kartele. Tuo tarpu Niutono dėsnis nieko apie sąveikos greitį nekalbėjo. Kitaip pasakius, Niutono aprašyta jėga galėjo begaliniu greičiu perduoti sąveiką į bet kurį visatos tašką.

Kad geriau įsivaizduoti šį skirtumą prisiminkime faktą, kad šviesa nuo saulės iki žemės skrenda 8 minutes. Sakykim įvyksta nematyta kosminė katastrofa. Staiga nežinia kur dingsta Saulė. Niutono teorija sako, kad tuo atveju, Žemė momentiškai pajustu traukos nebuvimą ir jos trajektorija iš elipsinės virstu tiesine. Žemė tuo pačiu momentu patrauktų į „atvirą kosmosą“. Ką gi sako Einšteino teorija? Einšteinas sako, kad sąveika, negali būti perduodama greičiau nei šviesos greitis. Tame tarpe ir gravitacinė sąveika. Tuomet išeina, kad Žemė dar 8 minutes suksis aplink tą vietą kur buvo Saulė. Tuo tarpu dingusios Saulės vietoje susiformuos gravitacinė banga, kuri šviesos greičiu lėks link žemės. Po aštuonių minučių, susidūrimo su Žeme metu, Žemė supras, kad Saulės nebėra ir nebėra reikalo aplink ją suktis, todėl tik tuomet Žemė pajudės „atviro kosmoso“ link.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1075 žodžiai iš 3321 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.