Aleksandras stulginskis
5 (100%) 2 votes

Aleksandras stulginskis

Aleksandro Stulginskio jaunystės dienos

1885m. vasario 5d. Žemaitijoje, Kutalių kaime, Kaltinėnų valsčiuje (Šilalės raj.), bežemių valstiečių Marijonos (Vadeikaitės – mergautine pavarde) ir Domininko Stulginskių šeimoje gimė sūnus Aleksandras. Tėvai, vienas su kitu susipažinę tarnaudami darbininkais Kražių valsčiuje, Tomkiuose, kumečiavo įvairiuose dvaruose. Vėliau jie išsinuomojo Kutalių kaime 12 – 15 ha dydžio ūkelį ir dvarui ne tik turėdavo atsilyginti pinigais, bet ir atlikti įvairias prievoles, atidirbti su savo arkliais.

Aleksandras buvo pagrandukas didelėje 12 vaikų (iš jų net dešimt užaugo) šeimoje. Vyresnieji jau buvo įmitę vyrai ir moteriškos, sesuo ištekėjo, kai Aleksandras dar vaikščiojo stačias po stalu.

Netrukus tėvai surado didesnį (20 ha) ūkį Bytaučiuose, netoli Kaltinėnų – Laukuvos vieškelio, o trims broliams tapus tikriems darbininkams, išsinuomojo 100 ha dydžio Pivininkų dvarą. Už naudojamą žemę savininkas pareikalavo kasmet atiduoti pusę derliaus. Galima teigti, kad Stulginskių šeima po truputį prasigyveno: vaikams darbai buvo griežtai paskirstyti ir mažiausiajam – Aleksandrui buvo pavestas lengviausias – ganyti žąsis.

Vėliau tėvas, Aleksandro broliams emigravus į JAV, išsinuomavo mažesnį, Pykaičių, dvarą, vėliau – bemaž 20 ha ūkį Pusausalio kaime. Suktasi vi apie Kaltinėnus, kol vėl grįžta į Pivininkus. Aleksandras dirbo visus ūkio darbus, kaip ir kiti šeimos nariai.

Nors tėvai jaunystėje šeimoje bandė kalbėti lenkiškai, tačiau vaikai kalbėjo žemaitiškai, ir šeimoje lenkų kalba neįsigalėjo. Vaikai mokėsi skaityti žemaitiškai vienas nuo kito, ir Aleksandras, eidamas septintus metus, jau skaitė namiškiams ir kaimynams lietuviškas knygutes. Netrukus tėvas atidavė mokytis Aleksandrą ir brolį Kazį Kaltinėnų “daraktorkai”, kuri, tiesa, ir pati rašyti nemokėjo.

Tuo metu Kaltinėnų valsčiuje buvo tik viena mokykla, ir tėvas atidavė į ją vienintelį iš šeimos – Aleksandrą. Kartu su penkiasdešimčia vaikų jis pradėjo krimsti rusų kalbą, nes tuo metu steigti lietuviškų mokyklų caro valdžia neleido. Mažasis Aleksandras mokėsi labai gerai, dailiai rašė, puikiai sprendė aritmetikos uždavinius ir po trejų metų gerai išlaikė pradinės mokyklos egzaminus Kražiuose.

Tačiau toliau tėvas mokytis neleido – trūko pinigų. Kaltinėnų mokytojas įsidėmėjo dailią Aleksandro rašyseną, pakvietė jį dirbti Kaltinėnų valsčiaus raštinėje raštininko padėjėjo pagalbininku.

1900m. mirė Aleksandro motina. Nuobodus perrašinėtojo darbas neteikė jokių vilčių, o mamos mirtis, atrodė, visai atitolino viltis toliau mokytis.

Tačiau tuomet Aleksandras prisiminė seserį Barborą, brolius Joną, Pranciškų ir Povilą, kurie gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose ir dirbo Vestvilyje (Ilinojaus valstijoje) anglių kasykloje. Aleksandras paprašė brolių padėti baigti mokslą ir pažadėjo eiti į kunigus. Broliai atsiuntė pinigų ir Aleksandras Stulginskis 1901m. pasirengia ir kitais metais pradeda mokytis Liepojos gimnazijoje. Baigęs ketvirtą klasę, gimnazistas jau turėjo teisę stoti į dvasinę seminariją. Kadangi Aleksandras broliams už pagalbą davė pažadą tapti kunigu, tai ir nors neturėdamas didesnio patraukimo, nuvyko į Kauną ir sėkmingai išlaikė egzaminus Žemaičių dvasinėje seminarijoje.

Ketveri metai seminarijoje greitai prabėgo, o A. Stulginskis vis galutinai neapsisprendė – priimti kunigo šventinimus ar likti pasauliečiu. Situaciją pakeitė kurso draugai, vieningai išrinkę A. Stulginskį kandidatu studijuoti užsienyje, aišku, teikiant finansinę paramą.

Gavęs nukreipimą į Austrijos miestą Insbruką, A. Stulginskis mano ten studijuosiąs teologijos-filosofijos fakultete. Kartu su kunigu M. Vaitkumi apsigyvena jėzuitų bendrabutyje ir studijuoja universitete. Tačiau baigiantis pirmiems metams A. Stulginskis pasirodo dar nepasirengęs kunigo pašaukimui. Tačiau vasaros atostogų metu apsisprendžia – nutaria atsisakyti dvasininko luomo.

A. Stulginskis kurį laiką dėsto lietuvių kalbą Kauno berniukų gimnazijoje. Tačiau jį jau traukia ūkininkavimo reikalai, noras būti arčiau žmonių, todėl ryžtasi tapti agronomu. J. Tūbelio patartas, A. Stulginskis nusprendžia studijuoti agronomiją Vokietijoje, Halės universitete, žemės ūkio institute.

Didelio kelio pradžia

Gerai išmokęs vokiečių kalbą, puikių specialistų mokomas, A.Stulginskis siekė tobuliau įvaldyti gyvulininkystės žinias, manydamas, jog ši žemės ūkio šaka Lietuvoje gali būti svarbiausia. 1913m. pavasarį, gerai baigęs Halės žemės ūkio institutą, jis grįžta į Lietuvą. Tačiau gauti darbą čia jam, kaip lietuviui, pasirodė esą sunku. Juo labiau katalikui. Tačiau vykti dirbti į Rusiją, kurioje tokių specialistų reikėjo, A.Stulginskis nenorėjo. Tik Peterburge, sutikęs Dūmos atstovą M. Yčą, gauna protekcija, ir Kauno gubernatorius Veriovkinas 1913m. balandžio 21 dieną paskiria A. Stulginskį Alytaus rajoniniu agronomu Trakų apskrityje.

A. Stulginskis pasineria į savo profesijos reikalus, agronomauja. Netrukus gauna “Vienybės”savaitraščio redaktoriaus kun. A. Aleknos pasiūlymą redaguoti mėnesinį priedą “Viensėdį”, skirtą žemės ūkiui. Redaguoja jį, skaito paskaitas ūkininkams gyvulių auginimo klausimais. Šią A.
Stulginskio nutraukia karo veiksmai tarp Vokietijos ir Rusijos imperijų.

A. Stulginskis apsigyvena Vilniuje ir pamažu įsitraukia į lietuvių visuomeninę veiklą. 1915m. rugsėjo 18 d. į Vilnių įžengia vokiečių daliniai. Prasideda okupacinis režimas. Vokiečiai panaikina valsčių ir miestų savivaldybių organus ir jų vietoje įsteigia karinę administraciją, suvaržo visoje Lietuvoje susisiekimą ir bet kokią kitą veiklą.

Tačiau karo veiksmų padariniai vertė aktyvesnius lietuvius organizuoti pagalbą ir šalpą pabėgėliams ir kitaip nukentėjusiems žmonėms, suplūdusiems į Vilnių. Vokiečiai nepanaikino labdarybės, ir Lietuvių komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti tęsė savo veiklą. A. Stulginskis pradeda rinkti aukas, jis kooptuojamas į komiteto vadovybę.

Vilniui netrukus pradėjo grėsti badas, nes vokiečiai jį izoliavo nuo provincijos buvo įvestos duonos kortelės. Todėl teko maistą gabenti iš toliau, sutriko ir Lietuvių komiteto globojamų pabėgėlių maitinimas. Tuomet kilo mintis patiems auginti bulves ir daržoves. A. Stulginskis aptiko nemažą daržą (apie 20 ha ploto) Subačiaus gatvės gale, priešais Rasų kapines. Kitose vietose taip pat rastas plotas daržovių auginimui. Jis organizuoja sėklų paieškas ir vadovauja daržų įdirbimui, pasodinamos daržovės. Netrukus išauginto derliaus visai pakako komiteto bendrabučių ir prieglaudų gyventojams.

Tačiau ūkinė A. Stulginskio veikla greitu laiku glaudžiai susiejama su visuomenine–politine. 1916m. sausio mėnesį vadinamasis lietuvių Politikos komitetas persiorientuoja į mažesnį Politikos būrelį, kuriame iš pradžių gyvavo 11 asmenų, tarp ir A. Stulginskis. 1916m. birželio 10d. lietuvių veikėjai parengė vokiečiams memorandumą, kuriame išdėstė lietuvių siekius. Memorandumą pasirašė J.Basanavičius, J. Bakšys, M. Biržiška, P. Dogelis, A. Janulaitis, S. Kairys, P. Klimas, A. Smetona, J. Šaulys ir A. Stulginskis.

Naują lietuvių aktyvumą skatino ne tik tautinės aspiracijos, bet ir kai kurie okupantų konkretūs žingsniai, į kuriuos nebuvo galima nereaguoti. 1916m. kovo 9d. Vilniaus oberbiurgermeisteris sumanė organizuoti gyventojų surašymą. Dalyvavęs surašyme P. Klimas informavo lietuvių visuomenės veikėjus, jog surašymo metu lietuviai ir baltarusiai Vilniuje dažniausiai užrašomi lenkais. Surašymo komisijos dalyviai A. Smetona, A. Stulginskis, A. Janulaitis, M. Biržiška ir kiti kovo 19d. įteikė Vilniaus oberbiurgermeisteriui pareiškimą, kuriame nurodė, jog lenkai, užėmę miesto valdymą, apribojo žydų, lietuvių atstovavimą, paėmė į savo rankas miesto miliciją ir tapo savotiškais gyventojų ir vokiečių valdžios tarpininkais ne tik Vilniuje, bet ir Vilniaus gubernijoje. Visi katalikų tikėjimo žmonės lenkų surašinėtojų buvo užrašomi lenkais, nepaisant tautybės.

Vilniaus lietuvių veikėjai svarstė ne tik vietinės reikšmės reikalus, bet ir svarbesnes problemas, net jas deklaravo. 1916m. balandžio 29d. dvylika Vilniaus visuomenės veikėjų (J. Basanavičius, A. Smetona, M. Biržiška, J. Vileišis, P. Klimas, A. Stulginskis ir kiti) surašė memorandumą JAV prezidentui T. V. Vilsonui. Jame buvo išdėstyta, jog Lietuva nepriklausoma valstybė, tačiau 120 metų Rusijos imperijos pavergta, atkreiptas dėmesys į ilgametę Lietuvos rusifikaciją, kolonizaciją, spaudos draudimą, tautinio sąjūdžio dalyvių persekiojimus. “Net 1905 metų revoliucija, – sakoma dokumento pabaigoje, – mažai ką pakeitė toje liūdnoje būklėje, nors tais metais susirinkęs Vilniuje lietuvių seimas, kuriame dalyvavo visų Lietuvos luomų atstovai, reikalavo Lietuvai autonomijos”. Rusija kaip ir seniau vadovavosi savo devizu, kurį ji buvo pasirinkusi netrukus po aneksijos: “rasplastat Litvu”, t.y. sutrempti ir sunaikinti Lietuvą.

Ir toliau A. Stulginskis veiksmingai reaguoja į oponentų žygius.

1917m. gegužės 25d. 44 žymūs Vilniaus lenkų veikėjai įteikė Vokietijos kancleriui memorandumą, kuriame jie tvirtino, kad Lietuvos miestai yra lenkiški ir kad lenkai visapusiškai vyrauja Vilniaus ir Gardino gubernijose ir siekia susijungti su Lenkija. Devyniolika žymiausių lietuvių veikėjų (tarp jų ir A. Stulginskis) pasiuntė Vokietijos kancleriui P. Klimo sudarytą savo kontrmemorandumą, kuriame nepripažino lenkų bajorų atskira tauta ir reikalavo Lietuvai lietuvių gyvenamų žemių etnografinėse ribose. “Lietuvių tauta negali ir niekuomet negalės sutikti, kad tie iškamuoti ir apkvailinti josios sūnūs, ypačiai šiuo metu, kai tautų išlaisvinimo obalsis sklinda per visą pasaulį, būtų toliau išnaudojami ir atiduoti kaip etnografinės medžiaga lenkams ar kam kitam. Tik akla galybė ir piktoji valia tegalėtų juos išprievartauti, bet tokio akto nepateisina joks kultūros ar etikos dėsnis”, – sakoma tame dokumente.

1917m. rugsėjo mėnesį “Lietuvos aidui”(jo bendradarbiu buvo ir A. Stulginskis) gavus leidimą, 1917m. lapkričio 15d. pradėtas leisti S. Kairio redaguotas savaitinis laikraštis “Darbo balsas”, atspindėjęs LSDP poziciją. 1917m. gruodžio 29d. krikščionys demokratai išspausdino pirmąjį “Tėvynės sargo” numerį. Savaitraštį redagavo A. Stulginskis, jam padėjo poetas Liudas Gira. Kaip ir kiti lietuvių laikraščiai, už nepriklausomybės šūkio skelbimą jis buvo negailestingai cenzūruojamas.

Vilniaus lietuvių
veikla pamažu tampa vis organizuotesnė, tam iš dalies padeda ir nauja Vokietijos sluoksnių taktika, siekusi daugiau ar mažiau remtis vietiniais veikėjais kuriant užgrobtų teritorijų aneksijos planus. Todėl vokiečiai nutaria leisti sudaryti Krašto Tarybą.

Jos organizacinio komiteto posėdyje Vilniuje 1917m. rugpjūčio 1 – 4d., aptariant kandidatus į būsimą Lietuvos Tarybą, šešioliktuoju pasiūlymas ir A. Stulginskiui.

1917m. rugsėjo 18 – 22d. A. Stulginskis dalyvauja Vilniaus lietuvių konferencijoje. Renkant Lietuvos Tarybą, daugiausia balsų gauna dr. J. Basanavičius (191, prieš – 12), A. Stulginskis išrenkamas devintuoju (154, prieš – 49), nors konferencijoje esminiais klausimais nepasisako, tik vienąkart patardamas jos dalyviams trumpinti pasisakymų laiką.

Lietuvos Tarybos posėdžiuose A. Stulginskis kalba retai, tačiau 1917m., svarstant 4 konvencijas, kurių vokiečiai reikalauja, kaip rodo įrašai protokoluose, jis balsuoja prieš muitų sienos bendrumą su Vokietija, susilaiko balsuojant už bendrą valiutos konvenciją. Gruodžio 8d. posėdyje svarstant valstybinės santvarkos klausimą, A. Stulginskis principingai pasisako už Respubliką, nors neatmeta ir konstitucinės monarchijos reikalingumo. A. Stulginskis gruodžio 10d. posėdyje abejoja dėl būsimo gruodžio 11d. Tarybos dokumento ir balsuojant susilaiko. Gruodžio 15d. Tarybos posėdyje A. Stulginskis pavedama rūpintis Šiaulių apskrities reikalais.

1918m. sausio mėn. kartu su A. Smetona jis vyksta į Berlyną, lankosi Fervaltunge (Valdyboje. – Red.), rūpindamasis būsimo dokumento formuluote. Sausio 8d. kartu su A. Smetona J. Vileišiu, S. Narutavičiumi A. Stulginskis iš vokiečių sužino, jog šie nesutinka, kad gruodžio 11d. Tarybos dokumentas būtų bent kiek pakeistas.

Vykstant deryboms su Ferveltungu, A. Stulginskis išrenkamas į komisiją, kuri bando tartis su okupantais dėl važinėjimo po Lietuvą palengvinimo. Sausio 14d. A. Stulginskis kalba dėl Lietuvos pripažinimo ir dėl valdžios perdavimo į Lietuvos Tarybos rankas (deja, Tarybos protokolas toks konspektyvus, jog nieko apie kalbos turinį taip ir nesužinome). Sausio 16d. posėdyje A. Stulginskis išrenkamas į komisiją krašto nuostoliams apskaičiuoti ir ūkio atkūrimui organizuoti. Kiek aktyviau jis dalyvauja diskusijoje dėl naujo Lietuvos Tarybos akto, skelbiančio Lietuvos nepriklausomybę. Jis reikalauja, kad vokiečiai raštu atsakytų Tarybai į sausio 8d. tris paklausimus.

Pasibaigus visiems debatams, vasario 16d. A. Stulginskis padeda savo parašą po Nepriklausomybės aktu. Jis nepasitikėjo kokia nors viena, atrodytų, išganinga idėja ir aklai ja nesekė. Jo kalbų ir taktikos Lietuvos Taryboje analizė rodo, jog jis gerai suvokė keturių konvencijų su Vokietija pavojų. A. Smetona 1918m. kovo 18d. posėdyje pareiškus: “Stoviu ant pamato gruodžio 11d. nutarimo, nes tai būtinybė. Konvencijos Lietuvai reikalingos, nes ji maža tarp milžinų”. A. Stulginskis suabejoja, ar jos taip jau reikalingos, nes nežinomas konvencijų turinys, ir sutinka balsuoti už Prezidiumo formuluotę tik akcentuojant vasario 16d. nutarimą, ko vokiečiai, žinoma, nepageidavo. Vykstant ginčams Taryboje, jis net pasiūlo tokią formulę, jog “pamatu nustatyti santykiams tarp Lietuvos ir vokiečių valstybių yra Tarybos 1918m. vasario 16d. ir 1917m. gruodžio 11d. nutarimai”. Po ilgos kovos Taryba 19 balsų (prieš – tik A. Smetona) nutaria:”Pavesti delegacijai notifikuoti Lietuvos nepriklausomybę vasario 16d. nutarimu”.

Nepalaikė A. Stulginskis ir monarchijos plano.Renkant Taryboje Urachą Lietuvos karalium, A. Stulginskis susilaikė nuo balsavimo. Jis nepasitikėjo vokiečių aneksionistais, pasisakė už demokratiniais principais sukurtą valstybę. “Išsirinkus monarchą, mums būtų sunkiau, nes militarininkai, gavę žinoti mūsų nusprendimą, būtų dar aršesni. Dabar ne momentas tokiam žingsniui daryti. Reikia dar pamėginti sušaukti platesnė konferenciją…”

Dar 1918m. kovo 2 dieną Taryba pavedė A.Stulginskiui sudaryti belaisvių ir pabėgėlių gražinimo komisiją ir kad į ją įeitų abiejų lietuvių komitetų nukentėjusiems nuo karo šelpti atstovai. Šį darbą gerokai trukdė okupantai. Antai balandžio 26 dieną posėdyje A. Stulginskis praneša, jog valdžia neleidžia vykti jam į Varšuvą komisijos reikalais, joje trūksta bent dviejų specialistų ir raštvedžio. (Kitą dieną A. Stulginskis dar paskiriamas į Valstybės ūkio komisiją.)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2225 žodžiai iš 7299 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.