Alfonso Nykos-Niliūno prarasties filosofija. Keletas poetinio „aš“ aspektųLiteratūros studijos atsiskleidžia kaip tam tikrų mąstymo apie literatūrą
formų pavyzdys, keliantis teksto perskaitymo galimybės klausimą. Tačiau, ar
įmanoma konkretizuoti, t.y. apibrėžti, tas galimybes? Jeigu orientuosimės į
klasikinius filosofijos modelius, turbūt atsakysime, kad kiekviena galimybė
yra savaime apibrėžta ir nurodo tam tikrą teksto analizės aspektą. Tokiu
atveju tampame modelio, arba sukonkretintos galimybės, nurodymų
vykdytojais. Tiesa, tikriausiai turėtume džiaugtis galimybe pasirinkti, juk
filosofai pateikė ne vieną, o daugybę teksto mąstymo būdų. Taigi, bet
kuriuo atveju mūsų laisvę ar nelaisvę išsako tai, kaip mes šias sąvokas
suvokiame. Atrodo, kad orientuojamės tik į save t.y. į savo norus. Tačiau
ką pirmiau pažįstame tekstą ar modelį? Ar tekstas nurodo perskaitymo būdą,
ar modelis apibrėžia teksto kalbėjimo galimybę? Atrodo, tiktų abu panašiais
atvejais vartojami žodeliai – “taip” ir “ne”. Juk esame laisvi pasirinkti.
Neabejojame, kad intelektualinė erudicija dažnai yra vienintelė teksto
perskaitymo galimybės nuoroda. Ji leidžia varijuoti teksto informacija. Ne
veltui kalbama apie teksto perskaitymo būdų begalybę. Atrodo, jog ir vėl
orientuojamės į save – tekstui visuomet pritaikome savo žinojimą. Ar
įmanoma tokiu atveju teksto ir skaitančiojo komunikacija? Privalome
priversti tekstą prabilti ar tiesiog turime pasakyti jam tai, ką žinome
patys. Stigdami tam tikrų žinių, nesuprastume teksto kalbos. Tačiau ar
teisingas yra teksto suvokimas, kai “primetame” jam savo žinojimą?
Šiuo atveju pats klausimas diktuoja vienintelį galimą atsakymą – teksto
suvokimas, grįstas intelektualine skaitančiojo erudicija, yra individualus,
arba asmeninis.Vadinasi, bet kuris filosofų siūlomas teksto perskaitymo
modelis sukuria objektyvią teksto kalbėjimo ir jo suvokimo erdvę. Tačiau ar
tai reiškia, kad toks teksto suvokimas yra teisingas? Jis pagrįstas
konkretaus metodo tiesa, taigi yra teisingas tiek, kiek teisingas pats
metodas. Tad teksto suvokimo ribą nustato ne mūsų asmeninis intelektualinis
pasirengimas ir intuicija, t.y. ne mūsų asmeninė, bet konkretaus modelio
tiesa. Todėl pasidaro labai svarbu, ką pirmiau pažįstame – tekstą ar
modelį; ar tekstas siūlo suvokimo būdą, ar modelis primeta jam objektyvų
žinojimą?
Negalime teigti, kad tuomet visiškai išnyksta subjektyvumas. Jis
pasireiškia, tarkim, pasirenkant modelį.Savo teksto perskaitymo modelį dažnai nurodo pats autorius – jo estetinės
pažiūros, išryškėjusios kritikos straipsniuose. Geriausias pavyzdys –
lietuvių išeivijos poeto Alfonso Nykos – Niliūno asmenybė ir jo
“Eilėrašciai”(1996) bei kritikos straipsnių rinktinė “Temos ir
variacijos”(1996). Literatūros kurinys, A.Nykos Niliūno samprata, kuriamas
racionaliai, įkvepimas tėra dingstis sukurti meninį universalumą:
“Spontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkyti
reikalinga sąmoninga statytojo ranka.” Taigi įkvėpimas išreikštų ontologinį
kūrinio aspekta, tačiau jo kokybę, arba meninę vertę, nulemia racionalusis
pradas. Toks supratimas leidžia ieškoti poetinio subjekto tuose etinės
psichologijos bei psichoanalizės modeliuose. Neatsitiktinai poetas rašo:Nebesigindamas prieš laiką, nepajėgęs
Ištrūkti iš namų nelaisvės, sėdžiu
Verandoje ir tau rašau įsivaizduotą
Savo paties neišsipildymo ir sudužimo
Istoriją.Tad paklausyk(…)
“Neišsipildymo istorija”Įvardijama autentiško kalbėjimo ar sakymo galimybė – “Tu”, arba Kitas.
Poetinio universumo kalba, vaizdiniai yra kuriami ir projektuojami į
Kitą.Aš-tu trajektoriją yra kaip egzistencijos sąlyga. Tokiu būdu aš-tu
santykis yra ne psichologinis, bet ontologinis:Man miegančiam vienam kažkas suriko:-Kelkis!-
Ir aš radau vidudienį su vėju vaikštant po namus.
Dabar esu aš dar labiau išalkęs;
Laukai pavasariu jau dvelkia,
Bet Tu nesikeli…Ir aš dainuot imu.
“Vaikystė”
Būtent šioje trajektorijoje A. Nyka-Niliūnas išpildo savo ontologinį
poetinio kalbejimo aspektą. Vis dėlto tas santykis nėra natūralus.
Pirmiausia jis būtinas siekiant savižinos vientisumo.Vienas prancūzas E.
Levinas (psichologas) pastebi: “Žmogus gali tapti vientisu ne santykyje su
pačiu savimi, bet santykyje su kitu.” Prancūzų psichoanalitikas, išplėtojęs
lingvistinio simbolio sampratą ir kalbos struktūrą, J. Lacan’as Kitą
įvardija “simbolišku”. Tai socialiniu kodu(vaizdiniu, draudimu, normu),
kuriuos vaikas jau randa atėjęs į šį pasaulį, visuma. Tai plotmė, kurioje
realizuojasi subjektas.Akivaizdu, kad A. Nyka-Niliūno poetiniai ženklai,
motyvai dažnai ateina iš įvairiu istorinių laikotarpių ir kultūrų:Aš ir dabar, kovoms prie Ksanto
Vaizduotėje seniai numirus, klausiu:
Kas tu buvai,
o Astioche?
Ir iš pasamonės skeveldrų
Statausi juodą laivą,
Kad ir mane Homeras atsimintų.
“Homero laivų katalogas”
Jeigu kartezinėje tradicijoje subjektas buvo substancionali vienovė,
suverenus sąmonės ir savimonės turėtojas bei vienintelis atskaitos taškas
kultūroje, tai šiuo atveju priešingai-subjektas iškyla kaip kultūros
funkcija, kaip taškas, kuriame susiduria simbolinės kultūrų struktūros bei
pasireiškia kultūrinės pasąmonės jėgos. Ne kultūra yra individo atributas,
bet pats individas tampa kultūros atributu, t.y. būdamas “nieku”, tam tikra
“tuštuma”, subjektas pripildomas simbolinių matricų turinio. “Simboliška”
stengiasi visiškai pajungti sau individą. Tuo tarpu individas vartoja
kultūros topus, idant jiems padedant sukurtų narcizinį vaizdinį – tai yra,
teikdamas “aš” vietoje subjekto, kuri jam primeta simbolinės struktūros
kaip socialinį vaidmenį, sukurtų savo kultūrinį alibi:
Chalkidės kunigaikštis ir Bizantijos vasalo
Stavrakios vaikai, du garbiniuoti
Juodais plaukais berniukai, senstančių tėvų,
Ilgai ir išmintingai valdžiusių šį kraštą
Buvo ištremti
Tokia yra Chalkidės kunigaikščio
Stavrakos vaikų istorija. Tokia yra ir mano
Paties istorija: tik aš lig šiolei vis dar nežinau
Mane apakinusio tėvo ir karaliaus vardo.
“Chalkidės kunigaikščio vaikai”Kita aš pozicija A. Nykos-Niliūno poetiniame universume yra vienintelis