Alfredo adlerio individualioji asmenybės teorija
5 (100%) 1 vote

Alfredo adlerio individualioji asmenybės teorija

11

Alfredo Adlerio individualioji asmenybės teorija

A.Adleris (1870- 1937) – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z.Freudo bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką jis žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris ypač pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu.

Adleris labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jo įgyvendinimą, siekiant savų tikslų. Jo nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi.

A.Adlerio nuomone, asmenybės veiklos motyvu ir varomąja jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo ( vėliau akcentavo tobulumo siekimą) asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis; šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent, čia ir pasireiškia įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Todėl neretai pasitaiko, kad didžiausių laimėjimų žmonės pasiekia tose srityse, kur kažkada jautėsi mažai sugebantys. Be to, Adleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas jis buvo šeimoje ir kiek gavo dėmesio bei meilės.

Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsiranda kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai, žmogus negali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą. Menkavertiškumo jausmas galintis pasrireikšti bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Šis jausmas – lemiamas žmogaus psichikos veiksnys – gali atsirasti dėl organinių sutrikimų ar lyginant save su kitais. Menkavertiškumo jausmas kartais pasiekia tokią stadiją, kai ima reikštis giliai įsišaknijęs baikštumas. “Normalus” menkavertiškumo jausmas, savo nepakankamumo pripažintas, reikalauja kompensacijos: tariamą silpnybę reikia įveikti. Įsisąmonintą nepakankamumą Adleris laiko svarbiausiu tolesnio žmogaus tobulėjimo veiksniu. Jis pateikia tokį pavyzdį: garsus senovė graikų oratorius Demostenas jaunystėje mikčiojo ir šį trūkumą kompensavo kantriai treniruodamasis. Tačiau kompensavimas turi būti siejamas su socialiniu interesu – harmoningai įsiterpti į visuomenę.

Taigi, asmenybė, siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Pasak Adlerio, asmenybė, siekdama savo tikslų, susikuria individualų gyvenimo stilių. Jį žmogus pasirenka 5-6 gyvenimo metais, įtakos turi įsivaizduojami ar tikri trūkumai ir visa tolesnė jo veikla yra kryptingas šio stiliaus įgyvendinimas. Gyvenimo stilius – tai esminis principas, lemiantis kiekvieno žmogaus tobulėjimą. Šis stilius laikytinas šių trūkumų kompensacija. Nuo jo priklauso visi išgyvenimai. Taigi individą determinuoja gyvenimo stilius. Jo dėsniams visą gyvenimą paklūsta interesai, jausmai, afektai, mąstymas ir veiksmai. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose su aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos.

Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai ryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais.

Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi, norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Dėl to psichoterapija padeda žmogui suvokti ir įsisavinti jo individualų gyvenimo stilių.

Adleris pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų, iš kurių vienas aukščiausių yra “idealusis Aš”, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti.

Adleris dar sukuria kūrybiškojo Aš (Self) sąvoką. Kūrybinis savitumas susiformuoja iš paveldėtų bruožų bei sociokultūrinių sąlygų ir veikia kūrybiškai. Savo apimtimi jis maždaug tolygus “gyvenimo stiliui” ir atlieka panašias funkcijas, bet svarbu yra tai, kad (Self) pabrėžia valios laisvę. Pagal Adlerį, žmogus nėra griežtai priklausomas nuo instinktų ir aplinkos, jis gali aktyviai reguliuoti savo elgiasį bei kurti savo paties gyvenimą.

Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichologinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to, brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo
socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus, pagal Adlerį, turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

Karen Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija

Karen Horni, panašiai kaip Jungas ir Adleris, neneigė pagrindinių Z.Freudo principų, tačiau daug ką matė kitu aspektu. K. Horni nuomone, normaliam vaiko vystymuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu ir priimtinu žmogumi, apsaugotu nuo pavojaus ir priešiško išorinio pasaulio. Horni teigė, kad nerimas kyla dėl to, kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas, nerimauja, jo elgesys gali tapti neurotinis. Tokiose situacijose vaikas sukuria įvairias pasipriešinimo strategijas. Norėdamas atkeršyti jis gali imti elgtis agresyviai. Tačiau siekdamas atgauti meilę ir palankumą jis gali būti ir itin paslaugus. Jei pavyksta pasiekti tikslą, vaikas įsisavina strategiją ir ji įauga į jo charakterį. Tokius įsitvirtinusius mechanizmus Horni vadina neurotiniais poreikiais, kadangi juos bandoma patenkinti remiantis iracionaliu, nerealiu pagrindu. Neurotinių poreikių yra įvairių, pavyzdžiui: meilės, nerimo, asmeninio žavesio, nepriklausomybės, savarankiškumo, tobulumo, kitų išnaudojimo ir pan.

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 980 žodžiai iš 1683 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.