Algimantas – romanas europietiškosios ir lietuviškosios teorijos šviesoje
5 (100%) 1 vote

Algimantas – romanas europietiškosios ir lietuviškosios teorijos šviesoje

Žodis romanas kilęs iš senosios prancūzų kalbos, kurioje reiškė romaniška kalba (t. y. ne lotyniškai – oficialia senųjų laikų rašto kalba) parašytą kūrinį.

Dažnai sakoma, kad XIX amžius literatūroje – romano amžius. Rašytojų realistų dėmesys kasdienybei, gyvenimo įvairovei, pastangos aprėpti ir paaiškinti visuomenės gyvenimo visumą atitiko šio lankstaus žanro prigimtį ir suteikė nepaprastai stiprų impulsą jo raidai.

Romano ištakos glūdi dar antikinės Graikijos literatūroje, Viduramžių pramoginėje, nuotykių raštijoje (riterių romanas), liaudies humoristiniuose bei satyriniuose pasakojimuose (iš jų išaugo vieno žymiausių Renesanso rašytojų Fransua Rablė romanas „Gargantiua ir Pantagriuelis“). Tačiau Renesanso, Baroko ir Klasicizmo laikų literatūros teorijoje romanas dar nebuvo laikomas savarankišku žanru, neskiriamas nuo tokių tekstų kaip kronika, reportažas, memuarai, laiškai, o jei ir pastebimas, tai priskiriamas vadinamiesiems „žemiesiems“ žanrams.

Pirmąjį lietuvišką romaną „Algimantas arba lietuviai XIII šimtmetyje” V.Pietaris pradėjo rašyti 1900 m. Spaudoje romanas pasirodė 1904 m. Šiame kūrinyje, kaip ir kituose romantikų romanuose, senovės Lietuva vaizduojama kaip laisvas kraštas: čia nėra baudžiavos, po kunigaikščio Algimanto pergalės tarp žmonių įsigali santarvė ir meilė. Kūriniui būdingas epinis mąstymas, schemiškas veikėjų traktavimas, intriguojantis siužetas, savita senosios Lietuvos vizija.

Norėdami suvokti šito romano (autorius pavadino apysaka) vietą ir žanrinę tipologiją, turėtume pasekti šio žanro genezę nuo V. Skoto, kurio šaknys – viduramžių liaudies baladė, viduramžių poema ir viduramžių romanas (o šie siejasi su antikine tradicija).

Kadangi romano sąvoka Vakarų Europoje ir Lietuvoje nevienoda, reikėtų išsiaiškinti, kaip šį žanrą aiškina europietiškoji romano teorija ir kaip jis suprantamas lietuviškojoje.

Romano samprata Vakarų Europoje

Romano teorijai atsirasti lemiamą poveikį padarė romėniškosios nesisteminės Horacijaus „ Poezijos menas“ pakeitimas griežtus sistemos bruožus turinčia graikiškąja Aristotelio „Poetika“.

Romano žanro padėtis išsiskyrė tuo, kad Aristotelio „Poetikos“ žanrų sistemoje šiam žanrui nebuvo vietos, kadangi dar nebuvo tiesioginio šio žanro atitikmens. Pirminė suformuluota romano žanro samprata tiesiogiai atitiko aristoteliškąjį epo apibrėžimą, kuriame teigiama, jog epas yra „parašytas vienos rūšies metru ir turi pasakojimo formą“, todėl jam netinka nei prozinė forma, nei komiškumas. 1554 m. Vokietijoje Jőrgas Wickramas išleido romaną „Jaunuolių paauglystės veidrodis“, kuris ne tik pradėjo „romano vystymosi“ tradiciją, bet ir užbaigė eiliuoto romano epochą. Po XVI – XVII a. Perversmų romano srityje, po F. Rabelais, novela picaresca, M. de Cervanteso, manieringojo romano jau nebebuvo galima nepastebėti, kad gyvuoja ir klesti prozinio

pasakojamojo meno reiškinys, nors ir atitinkantis tik žemojo žanro reikalavimus. Prozinę romano dalį į Aristotelio „Poetikos“ rėmus įspraudė prancūzų Klasicizmo teoretikas abatas P.- D. Huet, kurio traktatas „Apie romanų kilmę“ suvaidino išskirtinį vaidmenį romano teorijos raidoje. Jis atskiria romaną nuo epinių poemų. Ima kisti ne tik romano, bet ir epo samprata. Romanas ir epas tampa ne tik atskirais žanrais, bet ir vienas kito priešybe.

Vienas svarbiausių romano teorijos uždavinių buvo nustatyti romano ir epo žanrinį skirtumą ir rūšinį tapatumą. Klasicizmui romano ir epo panašumai bei skirtumai buvo sąlygoti tik poetikos elementų. Švietimas jau ima suvokti ir tai, kad šie žanrai nėra sinchroniški. Romaną ir epą Švietimas pirmiausia atskiria laiko atžvilgiu – juos kuria skirtingos epochos, vadinasi, ir skirtingo išsivystymo žmogus. Sinchroninis epinės ir romaninės formų funkcionavimas nebėra įmanomas. Epas tampa tautos pasaulio, o romanas – individo pasaulio estetinės refleksijos forma. Romanas pradeda virsti miestelėniškojo gyvenimo ir pasaulio epu, o herojinei poemai paliekamas tautinės praeities pasaulis. Tokią romano sampratą priėmė visas XIX a.

Termino romanas anglosaksiškoji literatūrologija nevartoja. Daugelyje Europos kalbų šis žodis reiškia novel. Anglų rašytoja Clara Reeve suformulavo tokį romance ir novel skirtumą: „Novel yra tikrojo gyvenimo ir papročių, taip pat laiko, kada jis parašytas, paveikslas. Romance aukšta ir pakylėta kalba aprašo tai, kas niekada nenutiko, nei tikėtina, kad nutiktų.“ Vis dėlto apčiuopiama funkcinė novel ir romance, kaip ir herojinio epo bei romano giminystė.

Romantizmas išlaisvina romaną nuo priklausomybės epui ir iškelia jį į literatūrinių žanrų viršūnę, nurodydamas iš principo kitokias romano kilmės ištakas. Romanas tampa visumine vienove, kuri jungia atskirų formų bei žanrų įvairovę.

Tauta negali sukurti romano, kol ji dar nepagimdė individualybės, kol ji savo vidinėje erdvėje nesudarė palankių sąlygų gimti individualybei, ir lygiai taip pat neįmanoma, kad romaną sukurtų nors ir pats talentingiausias žmogus, bet neturintis dvasinio individualybės turinio, nes būtent šis turinys ir sudaro romano „vidinę formą“.

Idividualybės dvasia save reflektuoja romanu. Romano objektas yra „veikiančiųjų asmenų visa
vidinė būtis“. Tai yra esminis romano skirtumas nuo herojinio epo. Taigi pagrindiniu romano turiniu tampa vidinis žmogaus turinys – jo būtis, jo vidinė būsena.

XX a. individo sąmonė darosi miglota, neaiški, bekontūrė, nes ji prasibrauna į tuos būties kontūrus, kurie tūno pernelyg giliai ir yra pernelyg metafiziški, kad juos būtų galima įbrukti į klasikinio pasakojimo rėmus, todėl miglota, neaiškia, bekontūre forma šiuos būties sluoksnius reflektuoja ir romanas, prarasdamas epiškumą, bet nenustodamas būti romanu.

Lietuviškoji romano samprata

Išsamios romano teorijos studijos Lietuvoje iki šiol nėra sukurta. V. Zaborskaitė „Literatūros mokslo įvade“ (1982 pernelyg tiesmukiškai komplikuoja hegeliškąją romano – kaip naujųjų laikų epo – koncepciją su angliškąja novel samprata, gaudama eklektišką heterogeniškų dalių mišinį.

Kiek daugiau vietos romano žanro charakteristikai skiriama „Literatūros teorijos apybraižoje“ (1982). Skirtingai nuo V. Zaborskaitės, kuri romano žanro ištakas randa antikinėje epochoje, skyrelio „Epika“ autorius V. Kubilius laikosi kiek specifiškesnio, novel teorinei sampratai artimesnio požiūrio, romano pradžią susiejančio su spausdinimo mašinų arba „buržuazinės epochos“ pradžia. Kiek paradoksaliai romano žanras ir apskritai epika čia iliustruojama lietuviškąja medžiaga, nepaminint šio žanro istorinį branduolį sudarančių M. de Servanteso, F. Rabelais, H. Fieldingo ir kt. romanų.

Teoriniams romano apmąstymams monografijoje „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse“ (1987) daug vietos skiria A. Radzevičius, kuris laikosi hegeliškojo ir romantinio požiūrio, kad pagrindinis romano uždavinys yra vaizduoti žmogaus asmenybės tapsmą. Dėl to ir „tikrasis romanas“ galėjęs susiformuoti tik iškilus asmenybės ir jos tapsmo problemai – Romantizmo epochoje. Šiuo aspektu europietiškoji ir lietuviškoji romano samprata sutampa.

Kiek platesnės yra lietuvių romano studijos, iš kurių pažymėtina metodologiškai labiausiai išbaigta J. Žėkaitės monografija „Lietuvių romanas. Žanro raida iki 1940 m.“ Romaną J. Žėkaitė laiko realistiniu žanru, kurio prigimčiai būdingas epinis platumas, kitaip tariant, romanas yra visuomeninio būties sluoksnio atspindys: „ Romanas – tai žanras, įkūnijęs savyje realizmo esmę, plačiai atspindįs epochą, turįs tendenciją nuolat keistis ir vystytis.“ Realizmo stoka autorė paaiškina romano silpnumą „pirmuoju buržuazijos valdymo dešimtmečiu“, kuomet „lietuvių literatūroje dominavo neoromantizmas ir ekspresionizmas.

„Realizmas ir ypač kritinis realizmas atvėrė lietuvių romano žanrui būtiną objektyvaus stebėjimo lauką, sudarė tvirtą bazę jo meniniam formavimuisi ir tobulėjimui“, – teigia J. Žėkaitė, nors tokio priežastingumo nepatvirtina europietiškojo romano raida – netgi priešingai: šis žanras suklesti Švietimo ir Romantizmo epochoje.

Ryškus lietuviškųjų romano teorinių tyrinėjimų bruožas, o kartu – ir trūkumas yra silpna pažintis su europietiškosios teorinės minties tradicija ir atrama į rusų tyrinėtojus, tokius kaip V. Bielinskis, B. Grifcovas, M. Bachtinas, į jų gretą atsargiai įterpiant taip pat vieną kitą vakarietiškąją pavardę, kaip antai: G. Hegelio, G. Lukacso, E. Forsterio, W. Kayserio, R. Welleko. Rėmimasis europietiškąja literatūrologija dėl to yra pakankamai eklektiškas ir atsitiktinis. Kitas ypatumas – pernelyg didelis nuolaidumas kūrinių meniniam lygiui; kūrinių analizė stokoja to kritiškumo, kuriuo pasižymėjo pirmieji kritikai (A. Jakštas, Vaižgantas, B. Sruoga ir kt.), nors, pateikiant bendrą įvertinimą, šis elementas išsaugomas.

XIX amžius buvo apysakų amžius, – taip 1900 m. skelbė A. Jakštas, apysakos vardu pavadindamas tą literatūrinį reiškinį, kuris Vakarų Europoje buvo žinomas romano vardu. Iki pat „Altorių šešėly“ pasirodymo romano žanras Lietuvoje buvo išstumtas į literatūrologinės „psichikos“ pasąmoningąsias gelmes, neįstengiant šio žanro „pavojingos“ realybės priimti psichologiškai. Romanas buvo vertinamas kaip savotiška neišvengiama blogybė, kurios buvimo faktas pripažįstamas, bet jam nepritariama. Prieš romano termino taikymą J. Lindės – Dobilo „Blūdui“ ypač karingai, tarsi gindamas literatūrinį dorovingumą, buvo nusiteikęs Vaižgantas; apysaka buvo pavadintas ir V. Pietario „Algimantas“.

Tačiau romanas jau buvo viešpataujantis literatūros žanras Vakarų Europoje ir net Rusijoje bei Lenkijoje. Todėl lietuvių kūrėjai buvo priversti įsileisti romaną, bet įvairiausiais būdais stengėsi apvalyti jį nuo pačios romaniškumo esmės. Šį naują tvarinį, kuris patenkintų romano formos reikalavimus, bet būtų apsaugotas nuo „negatyviosios“ romano esmės, lietuvių rašytojai ima vadinti apysaka, nors šio termino europietiškas literatūros mokslas nepripažįsta.

Lietuvių literatūrinėje sąmonėje nuo XX a. pradžios smarkiai susikirto tarptautinis ir lietuviškasis stambaus pasakojamojo kūrinio žanriniai apibūdinimai – romanas ir apysaka, abu pretendavę į savarankiškumą ir jį galų gale išsikovoję.

Bene aiškiausiai kiekybinį santykį tarp romano ir apysakos nusakė J. Grinius, recenzuodamas J. Gintauto „Tiesiu keliu“: „Juk jeigu apysaka <(…)>netelpa viename tome, tai
kad ji nėra apysaka, bet romanas. O iš romano turime reikalauti pilnesio, įvairesnio gyvenimo ir daugiau vaizdumo“.

XIX a. pab. – XX a. pr. sugalvojamas dar vienas, – visiškai neapibrėžtas neutralus terminas – veikalas.

Lietuvių rašytojai, kaip sako J. Žėkaitė, itin dažnai painiodavo romano ir apysakos terminus. Aiškesni apysakos ir romano žanriniai kontūrai lietuvių kritikoje, V. Kubiliaus teigimu, buvo nubrėžti „tik pasirodžius didesniam skaičiui romanų ir aiškėjant šios stambiosios epinės formos tūriui“.

Kiek griežčiau romano sampratą bandė teorizuoti Vaižgantas, turėjęs savitą, abato Huet teorijai artimą, romano sampratą. Romanas Vaižgantui pirmiausia asocijuojasi su meilės tema; bet rašytojas smarkiai apsirinka sakydamas, kad tik Viduramžiais romano sąvoka žymėjo „platesnę rūšį literatūros veikalų“, o tuo tarpu šiandien romano vardas skiriamas tik meilės istorijai nusakyti. Iš tikrųjų istorinė žanro raida vyko priešinga – teminio ekstensyvėjimo linkme, ir tik viduramžiais, pačiose savo ištakose, romanas pasakojo kurtuazinę meilės istoriją. Apibūdindamas „Blūdą“, jis netgi supriešina romano žanrą su psichologine analize; tai reikštų, kad romanui nebūdinga psichologinė analizė, tad romanas yra tik „istoriškai – epizodiška apysaka“, kurios centras – meilė. Romaną sugiminiuoja su angliškuoju romance, o apysaką su novel žanru.

Be romano susiejimo su meilės tema, Vaižgantas mėgino dar išskirti ir savarankiškus istorinius romano tipus: „Apysakas (romanus) sulig vyriausiąja sudedamąja jų dalimi skiriu į dvejopas: į istoriškai – epizodiškąsias ir analitiškai psichologiškąsias. Šiandieną aukščiau apsišvietęs skaitytojas beveik nebesupranta, kaip gali beletristikos veikalas apsieiti be smulkios psichologinės analizės, kaip vyriausiojo elemento“. Nepaisant dalykinio netikslumo, Vaižganto pasakymas svarbus tuo, kad jis sureikšmina „smulkios psichologinės analizės“ svarbą.

Panašaus skirstymo laikėsi ir B. Sruoga „Skaitymų“ žurnale 1923 m. iškeltoje esezų teorijoje, kurioje romanui skiriamos istoriškai – epizodiškųjų apysakų, o esezams – analitiškai – psichologiškųjų apysakų funkcijos. Abu lietuvių rašytojai pastebi tą pačią epiškumo nykimo ir psichologiškumo stiprėjimo tendenciją, nors ją įvardija kiek skirtingai.

Studijoje apie lietuvių romaną J. Žėkaitė lietuvių romanistų pirmųjų žingsnių silpnumą iš dalies aiškina blogu lietuvių kūrėjų teoriniu pasiruošimu. Pasaulinė romano žanro praktika šio teiginio nepatvirtintų. Romano atsiradimas ar jo sėkmė – lygiai kaip ir bet kurio kito kultūrinio reiškinio priežastys – nėra susijusios su teorinių nuostatų žinojimu, juo labiau, kad ir tos nuostatos labai neaiškios.

Pirmieji lietuvių romanistai vis dėlto rėmėsi tiek svetima, tiek ir pačių susikurta teorine romano samprata, ir, atrodo, tai buvo viena iš svarbiųjų lietuviškojo romanų nepasisekimo priežasčių.

A. Schopenhaueris reikalauja kuo daugiau vidinio ir kuo mažiau išorinio veiksmo, nes esminius būties pamatus ir variklius jis atranda vidinėje būties erdvėje. Lietuvių adoruojama intriga ir fabula šį mechanizmą iškelia į išorinę būties stichiją. Intriga, fabula tokiu atveju tampa epine piliečio gyvenimo aprašymo priemone, o vidiniam veiksmui, romano ypatumui „intriga ir fabula“ pasidaro neesminės. Todėl „intriga ir fabula“ yra gero epo, bet blogo romano požymis.

Teorinė lietuvių mintis tarytum sąmoningai orientavosi priešinga europietiškajai linkmei. Vienas žymiausių romantinės romano sampratos kūrėjų Fr. Schlegelis teigė, kad „romano apibrėžimui jau priklauso tai, kad jis neturi turėti jokio tautiškumo“, o po kelių dešimtmečių Fr. Th. Fischeris, nenutoldamas nuo romantinės tradicijos, konkretizavo: „Romano turinys, kuris pasaulio vaizdui suteiktų aukštesnę istorinę prasmę, yra ne reikšminga tautinė veikla; platumą jam turi suteikti santykis su dabartimi, grynu žmogiškumu, iš atitinkamo taško vaizduojant ištisos epochos papročius, visuomenę, kultūros formas, o per tai – žmogiškojo gyvenimo visumą“.

Šis dėsningas sugretinimas rodo, kad lietuviškai suvoktas teorinis pasirengimas lietuvių kūrėją vedė tolyn nuo europietiškosios teorinės romano sampratos. „Algimanto“ atveju tai ,atrodo, tebuvo vien „pavyzdžio teorija“: V. Pietaris kūrė remdamasis ne abstrakčiomis teorinėmis nuostatomis, bet W. Scotto ir H. Senkiewicziaus romanų pavyzdžiu.

Vienas pirmųjų teorinių teiginių, romaną kreipiančių į epinį vaizdavimo būdą ir objektą, buvo A. Kriščiukaičio – Aišbės „Varpe“ (1894) pristatytos Ch. Aboviano „Armėnų žaizdos“, „nacionališka epopėja proza, epopėja, kurioje Abovjanas nori parodyti, ką kenčia armėnų šalis ir kurią rašant, kaip sakė Ch. Abovianas, „Armėnija kaip aniuolas stovėjo prieš mane“ – kaip Lietuva prieš Vaižgantą.

Programiniame žurnalo „Vaivorykštė“ (1913m. Nr.1) straipsnyje „Naująjį žygį pradedant“ L. Gira ragina lietuvių raštiją nuo praktiškumo eiti prie tautiškumo, nes, esą, tik tokia literatūra bus vertinga ir visuotinai pripažinta.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2382 žodžiai iš 7936 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.