Algorimu vaizdavimas
5 (100%) 1 vote

Algorimu vaizdavimas



. Škėmos kūriniams būdinga kūrybos būdų maišatis, apimanti postmodernizmo niuansus, siurrealizmo pasąmonės vaizdinių šėliones, ,,sąmonės srauto” antilogiką, kurie visi drauge kuria melodramatiškai kontrastingą ir kompoziciškai nevientisą, tačiau itin autentišką ir ekspresyvų stilių. Romanas ,,Balta drobulė”- vienas geriausių Škėmos kūryboje, tad nenuostabu, kad čia atsispindi visa rašytojo ypatumų gama. Romanas pulsuoja dinamika: čia, įrėminta detalizuoto aplinkos piešinio, nešama vidinių būsenų ir monologų- dialogų tėkmės, ,,košiama” per pasąmonės erdvę, gulasi vieno žmogaus gyvenimo istorija, svarstomos individo sielos, talento ir menkystės problemos šių dienų pasaulyje- visa tai atsispindi ir ištraukoje, kurią nagrinėsiu.

Antano Škėmos ,,Balta drobulė”- tikras jautrumo vadovėlis, kurį perskaitęs, pats nevalingai pasijuti esąs truputėlį beprotis. Puslapis po puslapio- vis gyvenimo duženos, dėliojamos psichologinio griuvimo sąskaita, hipišlo ekshibicionizmo protrūkiai, neleidžiantys ištrūkti ir sausam išlipti iš sąmonės verpeto- nuoseklai sudėlioto koliažo. Perskaitai, pauostai popierių… o tavo veidas šinšilo. Ramaus idioto.

Beprotybės baimė visą gyvenimą persekiojo jautrų rašytoją (jo motina išprotėjo nepakėlusi porevoliucinio košmaro) ir įsikūnijo pagrindiniame romano herojuje. Protagonistas Antanas Garšva – poetas pagal pašaukimą ir lifto operatorius pagal profesiją – mėgina sudėlioti sudužusio gyvenimo skeveldras bei prisiminti sunaikintą eilėraštį. Jo sąmonės sraute maišosi Niujorko refleksijos ir prarastos Lietuvos vaizdiniai, susitinka baltų mitologinės būtybės ir poetai neurastenikai, o Kristus bendrauja su Buda. Siurrealistinius Garšvos vidinius monologus keičia tikroviškai, nors ir su ironijos atspalviu parašyti skyriai apie vaikystę, tėvą, motiną, talento prabudimą ir pirmąją meilę. Dėl psichinės ligos herojus priverstas du kartus išsižadėti mylimųjų, bet tik kūno aistra jam gali padėti poetiškai suvokti realybę. Jo skraidymas lifte sugretinamas su Sizifo kova prieš absurdą, o kelias į beprotybę asocijuojasi su XX a. vidurio Golgota.

Paprasčiausias romano „Balta drobulė“ siužeto apibūdinimas būtų toks: nepilna lietuvio, dirbančio liftininku (keltuvininku), gyvenimo para. Romanas prasideda 15:54 („šešios iki keturių popiet“) ir baigiasi kitos dienos dvyliktą („kelios minutės iki dvyliktos“). Lyg ir niekuo ypatingas darbas keltuve (A. Škėma vartoja šį žodį, nors man labiau tiktų „liftas“; beje, darbinis kūrinio pavadinimas buvo „Keltuvas“): durys atsidaro, durys užsidaro, aukštyn, žemyn, sustojam, judam ir vėl „up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje“. Darbo monotonija suka Antano Garšvos (pagrindinis veikėjas; tiems, kas nežino) mintis ir natūraliai išsilieja „sąmonės srauto“ rašymo technika: nuo keleivių, važiuojančių liftu, peršokama prie A. Garšvos minčių apie mylimąją Elena, nuo vaikystės prisiminimų, pateikiamų pirmojo asmens akimis, – prie trečiojo asmens vardu pasakojimo apie pagrindinio veikėjo praeitį (vaikystės nuotrupos, jaunystė Kaune, kova su bolševizmu, „perkeltųjų asmenų“ („dipukų“) stovykla).

Literatūros kritikai romaną „Balta drobulė“ laiko vienu įdomiausiu literatūros eksperimentu, mėginusiu lietuvių romaną išvesti į naujus kelius. Priešinimasis plaukimui pasroviui, šleikščiai romantiško, apsiseilėjusio tautiškumo propagavimo, dviveidiškumo kūryboje ir gyvenime demaskavimas ir maištas (nuo buitinio iki pasaulėžiūros) prieš juos, Dievo ieškojimas, bandymas suprasti savo laikmetį (XX a. pirma pusė), kūrybos ir kančios, meilės ir pasiaukojimo prasmė atsiskleidžia per pagrindinio romano veikėjo – absurdo žmogaus – likimą. A. Camus, S. P. Sartre’o, E. O’Neill’o, S. Beckett’o, C. G. Jung’o, A. Rimbaud, F. Kafkos paveiktas A. Škėma bandė išdėstyti ir savo požiūrį į žmogaus, tautos, žmonijos likimą. Paprastai šie žodžiai skamba lėkštai bei nuvalkiotai ir retai pasitaiko išimčių – nebent gero rašytojo, turinčio ką pasakyti, kūriniuose. A. Škėmos „Balta drobulė“ ir yra tokia išimtis.

Knygoje rasite ir daug skambių, ir šiek tiek padėvėtų frazių („Kiekviena karta išgyvena savo karą; Meilė stipresnė už mirtį. Mirtis stipresnė už meilę“, „Poezija – reikli merga. Ji nemėgsta ir kombinatorių, ir impotentų“), taip pat autoriui įtaką padariusių filosofų minčių (pavyzdžiui, Schopenhauer’io: „Mes esame nelaimingi vieni, ir mes nelaimingi bendruomenėje; vedę ir nevedę; mes lyg ežiai, besiburią šilumai, mums nepatogu, kai mes sugrūsti, ir mes dar nelaimingesni išsiskyrę; optimizmas yra karti pajuoka iš žmogaus sielvarto; gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas; istorijos motto: eadem sed aliter; aukščiau nei sąmoningas intelektas – sąmoninga ar nesąmoninga valia; kūnas yra valios produktas.“). Tačiau romane nestinga ir netikėtų, gražių, ironiškų (komplimentus įrašyti savo nuožiūra) pastebėjimų:

„Tuoj pat pažinsi europietį“, tarė kartą maloni senutė. „Europiečiai skaito knygas.“; „Atvažiuoju mėlynu autobusu. Gerai, kad jis mėlynas. Tai vilties ženklas.“; „užuolaidos – išsprendžiamumo simbolis“; „Tu stengies būti ironiškas. Ironija priklauso patalogijai. Matei medžius,
apaugusius šungrybiais? Jie ironiški. Bet ar jie sveiki?“.

Vienintelis dalykas, kuris erzina (arba linksmina, jeigu esi geresnės nuotaikos), tai A. Škėmos žodynas. 1954 m. (tais metais baigtas kūrinys, nors pirmą kartą publikuotas tik 1958 m.) JAV išleistame romane gal ir nekliuvo žodžiai taksis (taksi, o ne šuva), bliūzelė, dangorėžis, tačiau 1994-2000 m. leidimuose norėtųsi skaityti norminės leksikos žodžius. Autentika yra geras dalykas, bet kalbos kultūra irgi reikalinga.

Škėmos romano „Balta drobulė“ interpretacija Antanas Škėma- žymiausias katastrofinio modernizmo atstovas XXa. vidurio lietuvių literatūroje, išsakęs didžiuosius Vakarų civilizacijos sukrėtimus išgyvenusio žmogaus dvasinę patirtį ir suradęs meninę kalbą, tinkamą išreikšti suskilusiam žmogaus pasauliui, nevilties, grėsmės, baimės ir aistringo prarastų vertybių ilgesio išgyvenimams. Škėmos kūryba labai autobiografiška, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo bei draminės kalbos formų. Tematika, žmogaus samprata ir savo kūrinių forma Škėma yra vienas reikšmingiausių XXa. lietuvių literatūros novatorių. Filosofiniu, pasaulėžiūros požiūriu jo kūryba artima egzistencializmui ir šiek tiek ankstesnei pesimistinio modernizmo klasikai. Svarbiausi šio autoriaus kūriniai yra apysakų knygos „Šventoji Inga“(1952), „Čelesta“(1960), dramos „Živilė“, „Pabudimas“, o didžiausią pripažinimą turi romanas „Balta drobulė“(1958), kuriame kraštutinė neurozinės sąmonės įtampa pereina į vidinio monologo fragmentus, kuriuos įrėmina detalizuotos aplinkos piešinys. Ši ištrauka taip pat pradedama aplinkos, pakitusios erdvės ir laiko nusakymu („Šį rytą jauku Garšvos kambaryje“).Visame kūrinyje, kaip ir Garšvos gyvenime šis kūrybiškas momentas yra tarsi trumpas nušvitimas tamsoje, akimirka tvarkos iki šiol vyravusiame chaose. Pagaliau į jo sielą atėjo ramybė, jis dėkoja „savo Dievui už pamirštus gyvenimo gabalus: vaikų mišias, rungtynes, pamestinuką.“ Garšva džiaugiasi pagaliau pamiršęs jį lydėjusį skausmą. Veikėją dabar supanti aplinka yra artima meno žmogui („knygų dulkės“, cigaretės dūmai, „krėslas“, „plunksna“). Jis vertina kūrybą, nes kambaryje kabo iškilaus biblinio menininko Chagallo paveikslas (kuris, beje, tolimesniame tekste, Garšvos priepuolio metu, „apsiverčia ir pakimba atvirkščia“. Šis motyvas – beprotystės, kūrybos nebesuvokimo simbolis.) Tekste vyrauja trumpi ir gan aiškūs sakiniai („Sėda prie stalo.“ ,,Ima plunksnakotį.“ „Dėkoju už ruselį.). Taip pat ramios spalvos, tvarką apibūdinantys epitetai ir daiktavardžiai („skaidri mėlyna spalva“, ,,ritmingas alsavimas“, ,,dvasios sintezė“). Iš to sprendžiame, kad ryšys su kūryba Garšvos suskilusį pasaulį sudėlioja į savo vietas, trumpam įveda jame harmoniją („Mano retortos suvirino mano gyvenimą“). Tos retortos, šiaip jau chemijos terminologijoje reiškiančios bandymams skirtus indus, čia yra tie kūrybiniai Garšvos bandymai, „keletas eilėraščių.“, kurie veikėjui tapo „vienintele apčiuopiama tiesa.“. Rašymas šiam poetui nėra kažkokia ypatinga saviraiškos, aplinkinių šokiravimo arba pripažinimo, garbės siekimo priemonė. Jis nesistengia kopti į kūrybos aukštumas, kuria galima sakyti sau („esu mediumas, nenoriu būti absoliučiai originalus“, „būsiu nežinomas, lyg senovinis japonų tapytojas“). Kūryba tiesiog padeda krintančio bedugnėn kūrėjo dvasiai atrasti nutrūkusį santykį su pasauliu. Jis pripažįsta: „pagaliau tikroji ramybė aplankė mane.“ Svarbios asociacijos su Japonija ir Kinija- šalimis, kuriose didžiausia vertybe laikoma vidinė žmogaus ramybė, susitaikymas su savimi, mokėjimas džiaugtis paprastais dalykais. Garšva palygina save su Chinu Shengt‘anu, kinų dramaturgu, parašiusiu kūrinį „trisdešimt trys džiaugsmo akimirkos“. Savo dabartinę būseną jis sugretina su tryliktąja tame kūrinyje aprašyta laimės akimirka, kai visas pasaulis atrodo toks skaidrus ir šviesus- su prašviesėjimu po audros ir lietaus. Būtent taip dabar ir jaučiasi Garšva: jo sieloje trumpam nurimo audros ir atėjo- kaip žinome iš tolesnio teksto- laikina ramybė. Beveik visoje ištraukoje vyrauja atvirai patetinis stilius („saulės spindulys, įsmukęs pro langą“, „girdi paukščių balsus“). Tai dera su rašančiojo pakilia būsena. Tik pora žodžių tarsi netyčia atklysta iš ano, žemojo realybės pasaulio („gabalus“, „suvirino“). Nuotaiką pasakotojas kuria vaizdais ( išsimaudžiusi saulė, šviečianti virš miško) ir garsais ( „girgžda krėslas“, „čerška plunksna“, „ritmingas alsavimas“). Visa tai dvelkia ramybe ir jaukumu. Pats pasakotojas kalba tik dviejose pirmose pastraipose, kuriose kalbama trečiuoju asmeniu, o likusios trys pastraipos- tai Garšvos mintys, jo sąmonės srautas, jausmai ir nuotaikos. Škėma atsisako aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko bei erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Tačiau įsižiūrėjus į tekstą atsiskleidžia simbolinis planas, pagrįstas pasikartojančiomis nuorodomis į kultūros ženklus, į Bibliją, į mitologinį pasaulėvaizdį, kurios atskleidžia veikėjų išgyvenimų reikšmę, turiningas filosofines kūrinių potekstes. Todėl Škėma, panašiai kaip Jurgis Savickis arba Alfonsas Nyka-Niliūnas, yra nelengvai prieinamas rašytojas, reikalaujantis nemažo išsilavinimo, modernios kūrybos principų supratimo, taip pat ir tolerancijos šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems požiūriams bei vaizdiniams.

Šiuo metu Jūs matote 87% šio straipsnio.
Matomi 1682 žodžiai iš 1925 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.