Aliuminis
5 (100%) 1 vote

Aliuminis

Aliuminis (lot. Aluminium) – cheminis periodinės elementų lentelės elementas, žymimas Al, eilės numeris 13. Lengvas, minkštas, plastiškas, kalus, tąsus, lengvai poliruojamas, anoduojamas, atspindintis šviesą. Elementas pirmą kartą gautas 1825 metais H. Oerstedo bei 1827 metais F. Vėlerio (Wöhler), nuo XIX a. vidurio gaminamas pramoniniu būdu.

Cheminės Aliuminio savybės

Paviršius apsitraukia tvirta plona oksido (Al2O3) plėvele. Amfoterinis, reaguoja tiek su rūgštimis, tiek ir su šarmais.

Svarbiausios druskos – aliuminio chloridas (AlCl3), fluoridas (AlF3), nitratas (Al(NO3)3), sulfatas (Al2(SO4)3).

Reaguodamas su šarmais sudaro aliuminatus, aukštoje temperatūroje jungiasi su azotu, siera, anglimi.

Fizikinės Aliuminio savybės

Šis metalas lengvas, stiprus ir plastiškas.Aliuminis yra atsparus korozijai. Kambario temperatūroje apsitraukia plona oksido plėvele.Susmulkintas ir įkaitintas užsidega deguonyje. Jam degant išsiskiria labia daug šilumos.Gaunamas aliuminio oksidas – labai atsparus tiek terminiam, tiek mechaniniam poveikiui junginys. Aliuminiui būdinga ypatinga cheminė trauka deguoniui, todėl jis lengvai “atima” deguonį iš kai kurių metalų oksidų.

Aliuminis – plačiausiai paplitęs Žemės plutos metalas (8,13 proc.), randamas junginiuose – feldšpatuose, žėrutyje ir kituose mineraluose. Daugumos augalų sausojoje masėje yra apie 0,02 % aliuminio, nors būtinas jis tik kai kuriems augalams – hidrofitams, arbatmedžiui (trūkumas sukelia lapų chlorozę). Dideli kiekiai augalams nuodingi. Aliuminio gauna ir žmogus, jis kaupiamas kasoje, skydliaukėje, kepenyse, blužnyje, inkstuose, kraujyje. Esant pertekliui, sunkėja fosfatų asimiliavimas, mažėja hemoglobino, aliuminio junginiai skatina kraujo krešėjimą, žalingi nervų sistemai, aliuminio dulkės žalingos kvėpavimo takams.

Iš aliuminio gaminama iki 0,004 µm folija (valcuojant), kalant gaminami lakštai. Aliuminiu dengiamas plienas apsaugai nuo korozijos, paprasti ir optinių teleskopų veidrodžiai, taip pat naudojamas lydant plieną ar ketų (kaip reduktorius ir deoksidatorius), aliuminio pudra naudojama gaminant akytąjį betoną, folija – maisto produktams pakuoti, pudra – dažų ir lako pramonėje.

Aliuminio lydiniai

Naudojami aliuminio lydiniai su variu, magniu, cinku, siliciu, manganu, ličiu, kadmiu, cirkoniu, chromu. Lydiniai pasižymi lengvumu (iki 3 kartų lengvesni už plieną), elektros ir šilumos laidumu, atsparumu korozijai, taip pat geros mechaninės savybės. Skiriami į liejamuosius (sudaro 15% visų) ir deformuojamuosius lydinius. Svarbiausi liejamieji lydiniai – siluminai, deformuojamieji – duraliuminiai, avaliai, superduraliuminiai. Pirmieji aliuminio lydiniai pradėti gaminti XIX a., duraliuminiai sukurti tik XX a. pradžioje.

Pavadinimo kilmė

Seniausias žinomas junginys, kuriame gausu aliuminio, yra mineralas alūnas, (lot. alumen) – tai ir lėmė cheminio elemento pavadinimą.

Truputį aliuminio atsiradimo istorijos

Nors aliuminis yra vienas iš gausiausių žemės plutos metalų ir sudaro net 7,9% žemės plutos masės, gamtoje jis egzistuoja tik kaip labai pastovūs junginiai su kitomis medžiagomis. Dėl šios priežasties aliuminis buvo atrastas ir pavadintas dabartiniu vardu tik 1808m. Prireikė daug metų, kad būtų atrasti būdai kaip išgauti aliuminį.

1808 m. seras Humpris Deividas (Humphry David) nustatė aliuminio egzistavimo faktą ir pavadino metalą.

1821 m. prancūzas P. Bertris (P. Berthier) atrado kietą, rausvą, panašią į molį medžiagą, kurios 52% sudarė aliuminio aksidas. Ši medžiaga buvo rasta netoli Los Baux miestelio pietų Prancūzijoje ir pavadinta boksitu – pačia dažniausia aliuminio rūda.

1825 m. danas Hansas Kristianas Erstedas (Hans Christian Oersted) pirmasis išgavo aliuminį, nors šis ir nebuvo grynas. Mokslininkas pro įkaitintą ir su anglimi sumaišytą Al2O3 leido chloro dujas ir gavo bevandenį aliuminio chloridą. Kaitindamas AlCl3 su kalio amalaga gavo aliuminio amalagą, iš kurios išgarinęs gyvsidabrį pamatė pilkus miltelius – aliuminį.

1827 m. vokiečių chemikas Frydrichas Vėleris (Friedlich Wöhler) išgavo gryną aliuminį. 1845 m. jis nustatė aliuminio tankį ir vieną iš jo savybių – lengvumą.

1854 m. prancūzas Henris Devilas (Henri Saite-Claire Deville) patobulino Vėlerio metodą gaminti aliuminį komercinui būdu. Metalo kaina, buvusi aukštesnė už aukso ir platinos, nukrito 90% tik per 10 metų.

1855 m. aliuminio luitų gabalai buvo eksponuojami kaip labai brangūs metalai

1885 m. amerikietis Hamiltonas Y. Kaseris (Hamilton Y. Cassner) patobulino Devilo metodą. Aliuminio gamyba išaugo iki 15 tonų per metus.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 652 žodžiai iš 1282 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.