Alkoholizmo šeimoje problema ir jo poveikis vaikams
5 (100%) 1 vote

Alkoholizmo šeimoje problema ir jo poveikis vaikams

11213141

ALKOHOLIZMO ŠEIMOJE PROBLEMA IR JO POVEIKIS VAIKAMS

Planas

1. Įžanga

2. Kas yra alkoholizmas?

3. Alkoholikų tėvų vaikai – genų paveldimumo spąstuose.

4. “Aš esu alkoholiko vaikas”.

5. Serganti šeima

6. Pagalba sergančiai šeimai

7. Išvados

ĮŽANGA

Vaikystė ir paauglystė – tai žmogaus asmenybės, jo gyvenimo nuostatų, santykių su aplinka formavimosi tarpsnis, žinių ir esminių moralinių bei etinių įgūdžių kaupimo metas. Vaikas nuolat formuojasi, o alkoholis, kaip žiauriausias nuodas pažeidžia visa, kas geriausia, tauriausia yra žmoguje, ir palieka tik tai, kas primityviausia ir negarbinga. Kai svaigalus geria suaugę žmonės, griaunamos visuomenės dorovės, moralės normos. Tuo tarpu į kiekvieną vaikų skatinimą gerti svaigalus, net netiesioginį, ar tai būtų šeimoje, kine, per vakarus ar televizijos laidose, reikia žiūrėti kaip į sunkų nusikaltimą prieš žmoniją ir jos ateitį.

Geriantys tėvai iš vaikų vagia vaikystę ir jaunystę, pažinimo ir atradimų džiaugsmą, turiningo gyvenimo laimę. Labai dažnai dėl tėvų girtavimo vaikai gimsta su sunkesniais psichiniais sutrikimais ir visą gyvenimą būna našta tiek tėvams, tiek visuomenei.

KAS YRA ALKOHOLIZMAS?

Alkoholizmas lyg replėmis laiko žmoniją nuo žilos senovės ir iš jos renka pasibaisėtiną duoklę, prarydamas jaunystę, ardydamas jėgas, slopindamas energiją, žudydamas geriausią žmonių giminės žiedą. Šią ligą diagnozuoti labai sunku. Būtina išsamiai išsiaiškinti kiekvieną atvejį, įtariamam šia liga pateikti daug papildomų klausimų.

Ypač sunku alkoholizmą diagnozuoti pradinėje stadijoje. Retai išgeriantis žmogus gal ir nesusirgs alkoholizmu. Gal nesusirgs ir tas, kuris geria dažnai, bet nepraranda orientacijos, sugrįžta sąmoningas į namus. Nei išgeriamo alkoholio kiekis, nei girtavimo dažnumas nėra požymis, leidžiantis padaryti išvadą apie alkoholizmo ligos buvimą ar nebuvimą. Žodžiai „geria kaip visi, -per šventes“ visiškai netenka diagnostinės prasmės, nes žmonės neturi tikslinių kriterijų, nusakančių „saikingą gėrimą“. Alkoholikas negali žinoti, ar jis nusižengia normai ar ne, kadangi nieko nežino, koks yra tos „normos“ kriterijus.

Diagnozuoti alkoholizmą sunku ir gydytojui (žinoma, išskyrus sunkius ar toli pažengusius ligos atvejus). Trumpų alkoholizmo apibrėžimų esama daug, bet praktika rodo, kad diagnozei nustatyti vien tik požymių neužtenka – būtina atsižvelgti į ligos esminius simptomus.

Narkologijos specialistų teigimu, „chroniškas alkoholizmas (sinonimai: alkoholinė liga, alkoholinė toksikomanija) – toksikomanijos forma kuriai būdingas aistringas polinkis vartoti medžiagas, susidedančias iš etilo spirito, ir po to sirgti chroniška intoksikacija“.

„Alkoholizmas (chroniškas alkoholizmas, chroniška alkoholizmo intoksikacija, alkoholinė liga, alkoholinė toksikomanija) susirgimas, nusakantis patologinį potraukį spiritiniams gėrimams, pagirių sindromo išsivystymas, mažinant alkoholio vartojimą, o toli pažengusiais atvejais -stiprūs neurologiniai pažeidimai ir psichinė degradacija“ (Maskolenko, 1992).

Šis apibūdinimas ne tik nusako patologinės spiritinių gėrimų įtakos pagrindinius požymius (t.y. aistringą potraukį), bet ir parodo, kokio lygio yra abstinentinio sindromo rodiklis.

Kiti alkoholizmo požymiai – tai fizinė priklausomybė, kai, nutraukus alkoholio vartojimą arba išgėrus jo daug, išsivystė patrauklumo sindromas, pavyzdžiui, galvos skausmai, sausumas gerklėje, apetito praradimas, pykinimas, gausus prakaitavimas ir kt. Išgėrus tam tikrą alkoholio dozę, simptomų intensyvumas sumažėja. Tuo ir paaiškinamas ligonio potraukis „pataisyti sveikatą“.

Paaiškinti žmogaus susidomėjimą alkoholiu – ar tai yra ligos potraukis, ar aistros požymis, sunku. Į konkretų klausimą: „Ar jums kyla noras išgerti?“ -sergantysis dažniausiai atsako: „Ne, netraukia. Paprasčiausiai aš išgeriu dėl to, kad…“o toliau galima išgirsti bet kokį pasiaiškinimą. Čia būtina pateikti klausimus, kuriuos sugeba suformuluoti tik gydytojai narkologai.

Jei paklausime sergančiojo: „Ar kartais ryte jūs pataisote sveikatą?“, jis gali atsakyti: „Ne, aš ryte einu į darbą blaivus“. Pagirios gali būti atidėtos vėlesniam laikui (pavyzdžiui, po darbo); sergantysis gali ir visiškai „netaisyti sveikatos“. Tačiau jam būdingas abstinencijos požymių (pagirių) sindromas, o tai rodo alkoholizmą.

Tai kaip atskirti alkoholizmą nuo girtavimo?

Stažuojantis „Mezeldono“ organizacijoje (JAV, Minesotos valstija), rusų mokslininkui narkologui D. Moskolenko teko klausytis gydytojo R. Heilmario paskaitų apie tai, kaip alkoholizmą atpažinti ankstyvoje stadijoje. Pasirodo, JAV, kaip ir posovietinėse šalyse, svarbiausiu alkoholizmo požymiu laikomas patologinis, t.y. liguistas, alkoholio potraukis. Beje, pasaulyje dabar priimta šią ligą vadinti ne alkoholizmu, o priklausomybe nuo alkoholio. Pažymėtina, kad medžiagos, sukeliančios šią ligą, gali būti skirtingos (alkoholis, narkotikai, vaistai), bet ligos esmė – ta pati.

JAV gydytojas R.Heilman išskyrė keturias charakteristikas, padedančias suprasti, kas tai yra – ar aistra, įprotis, ar liguista trauka prie bet kurių nors medžiagų (alkoholio, narkotikų)?

1. Priklausomai nuo cheminių medžiagų –
tai pasikartojantis, gilus, viską nugalintis, nenusakomai sunkus jausmas pakartotinai patirti girtumą. Tai paprastai sąlygoja vidinė žmogaus būsena ir jis negali jai atsispirti, nepajėgia ją nugalėti valios pastangomis.

2. Šio įpročio jėga didžiulė -ji vadovauja žmogaus psichikai, aplenkia visus kitus įgimtus ir įgytus poreikius. Periodiškai ji ima vadovauti seksualiniams poreikiams, siekimui nuslopinti alkį, net ir savisaugos instinktui. Pakartotinis apsinuodijimas visus kitus poreikius nustumia į antrą planą.

3. Apsinuodijimo (intoksikacijos) potraukis tampa nepriklausomas nuo visų kitų gyvenimo poreikių. Įtampa, skausmas, jautrumas, susijaudinimas ir t.t. gali sustiprinti norą „suvartoti“ naują alkoholio dozę, tačiau potraukis gali pasireikšti ir be išorinių žadinančių priežasčių.

4. Kartą pasireiškęs, liguistas potraukis niekada neapleidžia žmogaus. Tačiau potraukio stiprumas gali susilpnėti, nors vėliau gali periodiškai kartkarčiais stiprėti, tegul ir nedažnai, kaip aktyvioje ligos fazėje.

Svarbu pastebėti, kiek žmogus vartoja kitų psichotropinių medžiagų, pakeičiančių jo psichiką, ir kaip dažnai jis tai daro, o pirmiausia tai pastebėti, kaip jis vartoja chemiškai aktyvias medžiagas. Liguistą tų medžiagų potraukį jaučiantis žmogus jas vartoja kitaip nei žmogus, tokio potraukio neturintis.

Štai kaip aprašo alkoholio vartojimo tautines tradicijas Fazilis Iskanderis romane „Žmogus ir jo vietovė“: „Keista, niekas mūsų nemokė gerti iki dugno taurę vyno ar taurelę degtinės, o mes patys visada išgeriam iki dugno. O žmonės Vakaruose dažniausiai savo gėrimų negeria iki dugno. Paragauja -padeda, paragauja – padeda. Regis, jie labiau pasitiki gyvenimo tėkme. Atrodo, jog mes to pasitikėjimo neturime – bijome, kad neatimtų, jeigu gersime lėčiau. Tad ir skubame išgerti. Mūsų gyvenimas kažkuo panašus į gyvenimą stotyje: štai tuoj tuoj uždarys bufetą, arba tuoj tuoj nuvažiuos traukinys“.

Nepaisant graudžiai humoristinio šio pasakojimo tono, ši romano ištrauka tiksliai nusako „mėgėjų“ įprotį gerti alkoholinius gėrimus itin sparčiais tempais, kas nepriimtina išsivysčiusių šalių visuomenei (žinoma, visur esama išimčių).

ALKOHOLIKŲ TĖVŲ VAIKAI – GENŲ PAVELDIMUMO SPĄSTUOSE

Žmogus, gerdamas šį narkotinį nuodą net mažomis dozėmis, gali nepajusti, kaip svaigalų gėrimas jau tampa jo vidiniu poreikiu. Alkoholizmas – tai padarinys girtavimo, kuris yra “saikingo”, “kultūringo”, “ritualinio” svaigalų gėrimo rezultatas. Ne veltui liaudis sako: “Upė prasideda nuo upelio, o girtavimas nuo taurelės”.

Vis dėlto, už tėvų girtavimą atpildo susilaukia vaikai. Duomenys įtikinamai rodo, kad geriančiųjų šeimose, palyginti su negeriančiųjų, sveikų vaikų yra 5 kartus mažiau, vaikų mirštamumas 5 kartus didesnis, o ligonių 3,5 kartų daugiau.

Mokslininkai atliko tokius tyrimus: vieną valandą prieš gimdymą 1 kg kūno masės duodavo 0,5 g svaigalų. Gimus kūdikiui, tyrimui kraują ėmė iš virkštelės, t.y. iš vaisiaus kraujotakos sistemos. Ir kraujyje rasdavo alkoholio, vadinasi, net placenta sauganti vaisių, nesulaiko alkoholio. Ypač pavojinga moterims gerti svaigalus pirmąsias dvi nėštumo savaites.

Net nedidelės alkoholinių gėrimų dozės veikia genetinį substratą; dėl to, jeigu ne tuoj pat, tai vėlesnėse kartose gali gimti defektyvių palikuonių.

Įvairių šalių mokslininkai atliko šimtus tyrimų, patvirtinusių neginčijamą faktą; jeigu pastota laikotarpiu, kai vienas arba ypač abu tėvai buvo girti, jiems gimsta nepilnaverčiai vaikai su įvairiais pataloginiais nukrypimais, kurie dažniau ir sunkiau pasireiškia psichikos sutrikimais: psichopatija, epilepsija, debilumu ir kt.

Alkoholio poveikis gemalui bei būsimam jaunikliui įtikinamai parodytas ir eksperimentais su gyvūnais. Nuo regurialiai jiems duodamų net mažų alkoholio dozių, ryškiai padaugėja nevaisingų patelių ir patinų, bendrų formavimosi ydų, išmetimų, mirštamumo ankstyvuoju laikotarpiu po gimimo atvejų, taip pat susilpnėja tam tikros gyvūnų rūšies gyvybingumas.

Dabar iš visų žinomų nuodų toksiškiausiu žmogaus gemalui laikomas alkoholis.

Kliniškai ištyrus nervinę ir psichinę raidą 64 vaikų, prieš kurių gimimą tėvai 4-5 metus girtavo, nustatyta, kad visi vaikai, net ir tie, kurie buvo pakankamai fiziškai subrendę, protiškai buvo nepilnaverčiai. Be to, išaiškėjo, kad kuo didesnis tėvo “alkoholinis stažas”, tuo ryškiau protiškai buvo atsilikęs jo vaikas.

Danijoje Donaldas Godvinas tyrė įvaikintų vaikų tolesnį likimą. Vienų tokių vaikų tėvai buvo sveiki, kitų – alkoholikai. Vieni jų augo sveikose, kiti – alkoholikų šeimose. Paaiškėjo, kad nesvarbu, kokiose šeimose išaugo alkoholikų vaikai, jie suaugę alkoholizmu sirgo 3-4 kartus (!) dažniau negu tie, kurių tėvai nebuvo alkoholikai. Tokią nuomonę turi ir daugelis kitų mokslininkų.

Anglų mokslininkai S. Aleksanderis ir I. Kempbelas 1966 metais paskelbė 1410 nepilnamečių tyrinėjimų duomenis. Paaiškėjo, kad iš tų, kurių tėvai smerkia girtavimą ir kurių draugai negeria, alkoholį vartoja tik 12. Bet jeigu tėvai neprieštarauja, kad būtų geriamas alkoholis, ir du artimiausi paauglio draugai kartkartėmis išgeria, minėtas rodiklis didesnis 7,4 karto – 89. Šie
tyrinėjimai parodė dar vieną patraukiantį dėmesį faktą: po kartą per savaitę išgeria 8 tokių paauglių, kurie nekilnoja taurelių kartu su tėvais arba bičiuliais, ir 43 tokių, kurie dažni tėvo ir motinos arba draugužių išgertuvių kompanionai. Sunku surasti akivaizdesnį pavyzdį, kaip tėvų gėrimas veikia vaiką.

“AŠ ESU ALKOHOLIKO VAIKAS”

Galiu tik svajoti

Neturėčiau kalbėti apie savo tėvą nieko bloga. Bet išdrįsau. Jis buvo įsimylėjęs degtinę. Nerūpėjo jam mama, nei šeima, nei mes, vaikai. Dar vaikų darželyje sapnuodavau košmarus, kuriuose motina miršta. Tėvo bijojau paniškai. Sergu skrandžio neuroze. Net nežinau, kaip apibūdinti savo dvasinę būseną – kaip juodą bedugnę ar gailestį, abejones ir liūdesį. Visuomet jaučiausi blogesnė, bjauri ir neturtinga.

Gerai jaučiuosi, kuomet apie mane sukasi draugės. Šiandien turiu jų pakankamai, bet nė vienai nepasisakiau, kaip bjauriai jaučiuosi viduje, savo „kailyje“, visuomet nuo realybės bėgu svajonių, fantazijų ir knygų pasaulio link.

Pasekiau motinos pėdomis. Turiu vyrą. Jis dar ne alkoholikas. Bet jeigu viskas mūsų gyvenime klostysis taip, tai tikriausiai juo taps.

Onutė

Šis atviras laiškas buvo išspausdintas žurnale “Sveikata” 1999/10. Onutės mintys atspindi daugelio alkoholikų šeimose užaugusių vaikų dvasinę būseną. Tokie vaikai bando įvairiai kovoti su tėvų alkoholizmu: ima elgtis kaip atsakingi “tėvai” šeimoje ir tarp draugų, stengiasi kontroliuoti save, pasiekti reikšmingų laimėjimų mokykloje, tačiau tuo pat metu išlieka emociškai izoliuoti nuo kitų vaikų ir mokytojų. Kartais emocinės problemos gali pasireikšti tik jiems suaugus, tačiau dažniausiai jas galima pastebėti ir vaikystėje.

Vaikas patiria daugybę negerų jausmų, susijusių su vieno ar abiejų tėvų išgėrinėjimu:

Kaltė vaiką ima kamuoti todėl, kad jis laiko save priežastimi, dėl kurios tėvai išgėrinėja.

Vaikas nuolatos nerimauja dėl situacijos namuose: kad alkoholikas nesusižeistų, nesusirgtų, kad tėvai nesusikivirčytų.

Vaikas jaučiasi sutrikęs, nes šeima alkoholizmą linkusi slėpti nuo aplinkinių. Tai reiškia, kad vaikas gėdijasi pasikviesti į svečius draugų ar ko nors paprašyti pagalbos.

Nesugebėjimas užmegzti intymius ryšius atsiranda tuomet, kai vaikas daug kartų nusivilia savo geriančio tėvo pažadais.

Vaikas visiškai susipainioja savo mintyse ir jausmuose, kai alkoholikas staiga iš mylinčio pavirsta į piktą, nepriklausomai nuo to, kaip vaikas elgėsi. Be to, vaikui svarbu dienos režimas, o jeigu namuose yra alkoholikas, miego ir valgio laikas gali smarkiai keistis.

Vaikas pyksta ant to tėvo, kuris geria. Jis pyksta ir ant negeriančiojo, kad jis nesugeba valdyti situacijos ir jo apsaugoti.

Gali pasireikšti ir gilus liūdesys, kai vaikas jaučiasi vienišas, nieko negalintis pakeisti.

Kartais vaikai tiesiog išmoksta tam tikrų vaidmenų: vyriausias vaikas išmoksta „didvyrio“ vaidmens. Rūpinasi namais, netrikdo „ramybės“. Gerai mokosi. Anksti sukuria savo šeimą. Bet dažnai yra ilgai emociškai priklausomas nuo namų.

Kitas vaikas – „atpirkimo ožys“. Trikdo darželio, o vėliau mokyklos ramybę. Jis anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį, patenka į specialias auklėjimo įstaigas, kalėjimus.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2079 žodžiai iš 4155 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.