Alpės – aukščiausia ir didžiausia Europos kalnų sistema. Yra Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Jugoslavijoje, Lychtenšteine. Driekiasi išgaubtu į š. v. lanku nuo Ligūrijos jūros pietvakariuose iki Dunojaus vidurupio lygumos rytuose. Plotas 220 000 km, ilgis pagal išorinį kraštą apie 1200 km, pagal vidinį apie 750 km, didžiausias plotis 260 km, didžiausias aukštis 4807m (Monblano kln.). Pietvakariuose, prie Genujos įlankos krantų, Alpės jungiasi su Apeninais. Pietiniai šlaitai nusileidžia į Po upės žemumą, vakariniai – į Ronos slėnį, šiauriniai pereina į Šveicarijos ir Bavarijos plynaukštes, rytiniuose – į Dunojaus vidurupio lygumą. Pietryčiuose, prie Savos aukštupio, Alpės jungiasi su Dinarų kalnais.Svarbiausios perėjos: Simplono (2005 m aukštyje, tarp Peninų ir Leponto Alpių ), Sen Gotardo ( 2108 m, Leponto Alpėse ), Brenerio (1371 m, tarp Ectalio ir Cilertalio Alpių ), D. ir M. Sen Bernaro ( Didysis – 2469 m, Peninų Alpių vakaruose; Mažasis – 2188 m, tarp Grajaus Alpių ir Monblano), Mon Senio (2083 m, tarp Kotijaus ir Grajaus Alpių ). Alpių kalnagūbrius ir masyvus skiria daugybė išilginių ir skersinių slėnių. Skersinis tektoninis slėnis tarp Bodeno ir Komo ežeras Alpes Dalija į 2 dalis: Vakarų ir Rytų. Vakarų Alpės aukštesnės už Rytų. Nuo Ligūrijos jūros į šiaurę eina Pajūrio, Kotijaus (aukščiausias – Monte Vizo k., 3841 m ), Grajaus (Gran Paradizo k., 4061 m ), Savojos Alpės; prie jų iš vakarų šliejasi Prancūzijos Klintinės Alpės ( Verkoro kalnagūbris ), Šveicarijos Priešalpiai. Į šiaurės rytus nuo Monblano k. eina dvi lygiagretės aukščiausių kalnų grandinės: šiaurinė – Berno (Finsterarhorno k., 4274 m ), Glaraus Alpės ir pietinė – Peninų ( Monte Rozos k., 4633 m ), Leponto Alpės. Vakarų Alpių kalnagūbriai išlenkti, asimetriški. Aukštikalniai sudaryti iš susiraukšlėjusių kristalinių uolienų ( gneisų, žėručio skalūnų ) ir mezozojaus filitų. Vidutinio aukščio kalnus, arba Priešalpius, arčiau keterų sudaro daugiausia mezozojaus ir paleogeno flišas, š. ir v. pakraštyje – vidutiniškai dislokuoti neogeno smiltainiai, moliai ir konglomeratai. Vakarų Priešalpiai siauri. Rytų Alpės žemesnės ir platesnės, kalnagūbriai simetriški. Viduryje eina aukšti Retijos Alpių, Ectalio Alpių, Aukštojo ir Žemojo Tauerno kalnagūbriai. Abipus jų – vidutinio aukščio kalnai: šiaurėje – Bavarijos Alpės, Tirolio Alpės, pietuose – Norijos, Karnijos Alpės, Karavankai, Julijos, Dolomitinės Alpės ir kiti. Aukščiausias rytų Aalpėse Grosgloknerio k. (3797 m ) yra Aukštajame Tauerne. Centrinė, aukščiausia Rytų Alpių dalis yra siauresnė negu Vakarų Alpės, susidariusi iš senųjų kristalinių ir metamorfinių uolienų; joje yra ir metamorfizuotų mezozojaus uolienų. Iš šiaurės į pietus ją juosia paleozojaus pilkainių juostos, prie jų šliejasi triaso klinčių ir dolomitų gulsčiosios raukšlės bei antstūmiai. Rytų Alpių pakraščiuose, panašiai kaip ir vakarų Alpėse, eina flišo ir molasų juostos.
Jau paleozojaus pabaigoje Alpių vietoje buvo kalnai, kurie mezozojaus pradžioje suiro ir jų vietoje susidarė gili žemės plutos įduba, prisipildžiusi vandens, – Tetidės geosinklinos dalis . Šiame baseine kaupėsi jūrinės nuosėdos; mezozojaus pabaigoje jos ėmė raukšlėtis. Terciaro pabaigoje iškilo dabartiniai kalnai. Jų struktūrai būdinga sudėtinga raukšlėdara – daug raukšlių, anstūmių, pereinančių į šariažus, ir sprūdžių. Kvartero metu Alpės keturis kartus apledėjo ( giunco, mindelio, riso ir viurmo ledynmečiai ). Didžiojo apledėjimo metu ledynai užpildė visus kalnų slėnius, nusileido į priekalnes ir gretimas lygumas; jiems ištirpus, liko galinių monerų ir fliuvioglacialinių nuosėdų. Alpių aukštikalniuose daug aštrių reljefo formų – pikų, karų, gilių troginių slėnių, kabančių ledynų sudarytų slėnių, ledyninės kilmės ežerų. Kalnagūbrių vidiniai šlaitai statūs, išoriniai platūs ir nuolaidūs. Vidutinio aukščio kalnų iš flišo ir molasų viršūnės apvalios, šlaitai nuolaidūs, upių slėniai platūs, su terasomis. Klintiniuose kalnuose gausu karsto padarinių. Naudingųjų iškasenų nedaug: geležies rūda, magnezitas, vario rūda, rusvosios anglys, nafta, akmens druska. Gausu karštų mineralinių versmių.