Altojo meto šventės kūčios kalėdos mėsėdis
5 (100%) 1 vote

Altojo meto šventės kūčios kalėdos mėsėdis

ĮŽANGA

Savo referate, kurio tema yra “Kalėdos. Mėsėdis” pabandysiu trumpai apibūdinti Kalėdų švenčių esmę, prisiminti su kuo yra siejama Kalėdų diena, kas yra bendra švenčiant šią šventę tiek Lietuvoje tiek ir kitose Europos tautose.Trumpai aptarsiu Kalėdų papročius, apeiginius linkėjimus ir žaidimus, tarpušvenčio, tarpukalėdžio laikotarpį (nuo Kalėdų iki Trijų Karalių).

KALĖDOS IR KALĖDINIO LAIKOTARPIO PAPROČIAI

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Žemdirbio kalendoriuje tai didžiausia metinė žiemos šventė.Žiemos tamsybių nugalėjimas, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai.

Terminas Kalėdos lietuvių šventes mininčiuose šaltiniuose pasirodė tiktai XVI—XVII a., tačiau kalbininko K. Būgos nuomone, žodis Kalėdos iš lotyniškojo calendae per rusus (ne lenkus!) šia fonetine forma ir prasme į lietuvių kalbą pateko ,,ne anksčiau kaip antrojoje pusėje XII amžiaus“. Platesnių žinių apie Kalėdų šventės papročius Žemaitijoje pateikia XIX a. pradžios autoriai J. Pabrėža, S. Daukantas, M. Valančius. XIX a. vidurį ir antrąją pusę liečia M. Katkaus ir Žemaitės liudijimai. Daug senosios pasaulėžiūros pėdsakų yra iš žmonių lūpų užrašyta XIX a. pabaigą—XX a. pradžią pasiekusiuose tikėjimuose, būrimuose ir kitoje tautosakinėje medžiagoje.

Krikščioniškojoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas (juk ir mūsų kalendoriuje metai skaičiuojami nuo Kristaus gimimo). Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Vadinasi, Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunykimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo. Liaudies supratimu, toje priešingų gamtos jėgų – tamsos ir šviesos, mirties ir gyvenimo — kovoje dalyvauja visas kosmosas, gyvieji ir mirusieji. Žmogus savo veiksmais įsijungia Gėrio jėgų pusėje, stengdamasis užsitikrinti jų pagalbą ir palaimą savo šeimai, ūkiui. Čia glūdi šios šventės liaudies papročių ir apeigų prasmė.

Pas mus kaip ir kitur, Kalėdos prasidėdavo gruodžio 25 d. Ta diena buvo laikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Tokiu dievu egiptiečiai laikė Ozirį, babiloniečiai – Tamuzą, iraniečiai – Mitrą ir t.t. Mitros kultas pirmaisiais mūsų eros amžiais paplito Romos imperijoje. Jo gimimo diena buvo švenčiama labai iškilmingai. Įsigalėjusi krikščionybė vietoj Mitros gimimo dienos nuo III a. pradėjo švęsti Kristaus gimimo dieną.

Jos dabartiniam datavimui (12.25-26) įsitvirtinti turėjo įtakos romėnų kalendorius ir saulės grąžos šventė, kurią, įsigalėjus imperijos saulės dievo Mitro kultui, 274 m. įvedė imperatorius Aurelianas. Šventės data buvo skaičiuojama nuo sekančio mėnesio pirmosios dienos, vadinamas kalendu. Iš šio žodžio kilęs ir lietuviškas Kalėdos vardas.

Verta dėmesio ir tai, kad skirtingai nuo daugelio kitų kalendorinių švenčių; Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių — išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis, Kūčia (gruodžio 24) ir Kalėdų, dar XX a. pradžioje švęstų tris dienas, jau neskaitant po to ėjusių ,,šventvakarių“ iki pat sausio 6 d.— Trijų Karalių bažnytinės šventės.

Kūčių-Kalėdų ugnis. Minėtas bluko sudeginimas liudija, kad papročiuose buvusi naudojama ugnis turėjo ritualinio sakrališkumo prasmę. Yra žinoma, kad pavyzdžiui, Jugoslavijoje nuo XIII a. iki mūsų dienų vietomis yra išlikęs toks paprotys — Kūčių dieną šeimos vyrai parvelka nukirtę miške medžio stuobrį, prieš ritualinę vakarienę jį užkuria, ir jis rusena per visą Kalėdų laiką. Prisiminus, kad į šventinę vakarienę kviečiamos mirusiųjų vėlės, kad daug kas daroma joms sušildyti, galima manyti, kad ugnis yra turėjusi tą pačią prasmę. Mūsų dienomis šeimose uždegamos žvakutės ant kalėdinės eglutės. Pats eglutės statymo paprotys pas mus nėra senas, atėjęs iš svetur tiktai XIX a. pabaigoje į miestą, o į kaimą — vos prieš porą—trejetą dešimtmečių. Taigi ir žvakutės ant eglutės jau neturi magiškos reikšmės. Tai — šviesos, gėrio simbolis. Eglutė ir švieselės suteikia namams jaukumo ir šventinio iškilmingumo, o ypač džiaugsmo vaikams.

Susiliejus dviem puošmenom – žaliai šakelei ir šiaudų sodui – atsirado Kalėdų eglutė. Yra žinių, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. iš čia jis paplito Lenkijoje, Rusijoje, pasiekė ir Lietuvą. Eglutė daugelio tautų magijoje yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo jėgos įsikūnijimu, kaip amžinai žaliuojantis medis. Kai kur, pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose dar neseniai vietoje eglutės ant Kūčių stalo būdavo statomas kviečių pėdas arba iš šiaudų padarytas gaidys ar ožys. Pastarieji sieti su ateinančių metų javų
derliaus skatinimu. Kartais virš Kūčių stalo būdavo pakabinamas obuoliais, riešutais papuoštas kviečių pėdas (Lenkijos kaimuose). Tačiau eglutė nukonkuravo kitus simbolius.

Eglutės puošimas riešutais, obuoliais bei degančiomis žvakutėmis nebuvo atsitiktinis. Riešutai simbolizavo vaisingumą, kuris visų pirma turėjęs pagausinti derlių. Be to, riešutai vaidino didelį vaidmenį erotinėje magijoje. Buvo tikima, kad jie padeda uždegti meilę, sustiprinti vedybinius ryšius. Todėl per Kalėdas jaunimas, o ypač merginos ir jaunos marčios, nešiodavosi jų gražiuose maišeliuose ir dovanodavo vaikinams.

Mažiau turime žinių apie apeiginę obuolio reikšmę. Tačiau yra žinoma, kad obuolys agrarinėse bei šeimyninėse apeigose, ypač vestuvėse, simbolizavo vaisingumą.Lietuvių tautosakoje obuoliui priskiriama antgamtiška, stebuklinga jėga. Su jo pagalba žmogus galįs pasiekti viso, ko trokšta. Stebuklingieji obuoliai vaizduojami auksiniai, sidabriniai, deimantiniai ir pan. Jie padėdavo sukelti meilę.

Žvakučių deginimas ant Kalėdų eglutės buvo siejamas su prosenių vėlių atminimu. Be to, šiai ugniai buvo priskiriama ypatinga antgamtinė galia apsaugoti šeimą nuo visokių blogybių.

Vaikai po Kalėdų galėdavo „nusiskinti“ skanumynus, o žaisliukai buvo padedami kitiems metams. Kadangi eglutes apšviesdavo tikrų žvakučių liepsnelėmis, jos buvo uždegamos tik vieną kartą – Kūčių vakarą po vakarienės. Vėliau eglės šakos jau buvo per daug išdžiūvusios ir žmonės bijodavo gaisro nuo žvakučių liepsnos. Vokietijoje buvo mada eglutes papuošti Kūčių vakarui, o paskui vėl nuimti žaisliukus ir išmesti eglelę pirmąją Kalėdų dieną. Lietuviai šio papročio nesilaikė, ir eglutė namuose stovėdavo iki Trijų Karalių (oficialios Kalėdų laikotarpio pabaigos).

Dar XIX a. pabaigoje Kalėdos kai kur buvo švenčiamos tris ar net keturias dienas ta dingstimi, ,,kad ledai vasarą javų neišmuštų“ (Obeliai, Žiežmariai). Dvi dienas buvo švenčiamos dar ir mūsų amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais. Pastaruoju metu tikra šventė — tik pirmoji Kalėdų diena. Antrąją dieną katalikų Bažnyčios liturgijoje minima pirmojo kankinio šv. Stepono šventė. Seniau šią dieną žmonės nešdavo bažnyčion šventinti avižas, parnešę jas padalindavo gyvuliams., kad tie būtų visus metus sveiki. Šis paprotys žinomas visoje Lietuvoje. Dabar antroji Kalėdų diena jau neprivaloma šventė, paprasta darbo diena.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1279 žodžiai iš 4263 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.