Altruizmas
5 (100%) 1 vote

Altruizmas

11213141

REFERATAS

TEMA: ALTRUIZMAS

1. KERTINIS DOROVĖS AKMUO

Dorovės turiniui išreikšti sukurta daugybė sąvokų. Viena iš jų – altruizmas. Tai, galima sakyti, fundamentali gyvenimo kategorija, kuria būtina remtis kalbant apie dorovės “šaknis”, t.y tyrinėjant dorovės kilmės bei prigimties prielaidas. Kartu tai ir pagrindinis dorovės principas, parodantis šio reiškinio “viršūnes”, t.y žmogaus elgesio ryškiausias formas. Vadinasi, altruizmas daugeliu atvejų reprezentuoja pačią dorovę, kitaip tariant, sudaro jos esmę, branduolį, šerdį. Neatsitiktinai, Tarptautinių humanitarinių klausimų nepriklausoma komisija, 1989 metais parengusi pranešimą apie žmonių solidaruo etiką, greta didžiųjų dorovinių vertybių, kurios ištvėrė laiko išbandymus ir padeda spręsti itin opius bei sudėtingus dabarties klausimus, mini ir altruizmą. Ir tai suprantama, nes dorovė be altruizmo kaip principo, kylančio iš žmonių savitarpio priklausomybės jausmo ir asmenybės orumo bei vertės pripažinimo, tai tarsi saulė be šviesos ir šilumos, upė vandens Aristotelis oras be deguonies.

Kalbėti apie altruizmą, jį propaguoti ir juo grįsti savo gyvenimą šiandien be galo aktualu ir prasminga. Įvairios krizės, tradicinės gyvenimo sanklodos suirimas, agresyvuo augimas, blogio plitimas rafinuočiausiomis formomis, abejingumas artimo likimui, nesaikingo vartojimo godulys, gyvenimo tik šia diena nuotaikos ir ateities “užmiršimas’, egoistinių aistrų siautėjimas – visa tai rodo gilų dorovinį žmogaus sutrikimą, altruistinio prado silpnėjimą šiuolaikiniame gyvenime. Ir taip yra ne vien pas mus, bet ir kitose šalyse. Kaip rašo mūsų tautietis, detroito universiteto (JAV) prof. Justinas Pikūnas, Amerikoje “civilizuotumas tebemažėja; altruistiniai veiksmai yra laikomi herojiškais arba kvailais”. Tokios tendencijos negali nekelti nerimo, kodėl daugelio širdys ne į gėrį linksta? Gyventi dėl kitų – taip altruizmo esmę nusakė 19a.vid.pranc. filosofas Ogiustas Kontas, kuris beje yra ir altruizmo termino kūrėjas; iš lotynų k. žodžio alter – kitas (pagal analogiją su ego – aš, egoizmas). Taigi altruizmas, kaip dorovės principas, skatinantis individą atsižvelgti į kitą, paisyti jo interesų, rūpintis juo, atsirado kaip prieštara egoizmui, kuris pirmenybę teikia asmeniniams ir grupiniams interesams, ir paprastai siejamas su savanaudiškumu. Kartu būtina pažymėti, kad toks šių sąvokų apibrėžimas yra dar labai bendras, abstraktus, ir naivu būtų manyti, kad harmoninga asmenybė dega vien meile kitam ir yra visiškai abejinga sau. Altruizmo – kaip gėrio ir egoizmo – kaip blogio supriešinimas joiu būdu nėra išsami nei šių kategorijų turinio, nei jų savitarpio santykio charakteristika.

Altruistinė nuostata, raginanti atsižvelgti į kitą ir nesavanaudiškai daryti gera, žinoma nuo senovės. Tokias idėjas vienokia Aristotelis kitokia forma jau skelbė budizmas. Senovės Indijoje, stoicizmas Romos imperijoje, krikščionybė, taip pat daugelis vėlesnių laikų filosofų. Visos tos idėjos gyvuoja ir 20a. antai vok.filosofas, fenomenologinės etikos kūrėjas Nikolajus Hartmanas altruizmo sąvoką laikė tapačia visuotinės artimo meilės sąvokai. Pastaroji sąvoka, kaip žinoma, sudaro krikščionybės moralinės doktrinos svarbiausią įsakymą: “mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami”. Matyt, ši bei kitos panašios krikščioniškos maksimos davė pagrindą altruizmą traktuoti kaip nesavanaudišką pasišventimą, labdarą. Tokia vertybinė nuostata būdinga ir lietuvių kultūrai, brendusiai katalikiškoje dirvoje. Šios kultūros dvasią, altruistinę jos orientaciją ryškiai įkūnijo savo kūryboje ne vienas rašytojas, o ypač Juozas Tumas – Vaižgantas, kurio apysakoje “Dėdės ir dėdienės” sukurtas Mykoliuko paveikslas yra, galima sakyti, nepakartojama altruizmo poetizacija. Minėtu paveikslu rašytojas iškelia gebėjimo atsižvelgti į kitų žmonių gyvenimą bei likimą nepaprastą vertę. Beje, ir pats rašytojas buvo tikras altruistas, visą gyvenimą pasiaukojimai darbavęsis Tėvynės labui, puoselėjęs tautos kultūrą bei mentalitetą, daugeliui asmeniškai materialiai padėjęs. Mažiausiai sau, daugiausiai kitiems – taip J.Tumo-Vaižganto gyvenimo credo nusakė poetas Jonas Aistis tuoj po rašytojo mirties.

Išilūs mūsų kultūros veikėjai – Simonas Daukantas (“vargo pelė”), Kazimieras Būga (dėl kalbos “save pamiršęs”), Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (našlaičių globėja, tamsybės šalintoja, doros ir blaivybės skleidėja) ir daugelis kitų – irgi gyveno ne sau. Visa jų veikla paženklinta didžios meilės kitiems, pasiaukojimo kilniems tikslams motyvų, p patys sau jie nereikalavo jokios ypatingos naudos Aristotelis atpildo. Šios savybės iškėlė minėtus asmenis į pačią aukščiausią dvasingumo pakopą, įamžino jų vardus tėvynainių atmintyje, pavertė nesavanadišką jų gyvenseną negęstančiu spinduliu tautos kelyje.

Konkrečių asmenų pasiaukojimo dėka altruizmas tapo ryškiu lietuvių tautinio charakterio bruožu, laidavusiu tautos, jos kultūros išlikimą sudėtingais istorijos vingiais, padėjusiu išsaugoti gimtąjį žodį bei tautinę tapatybę okupuotoje tėvynėje ir išeivijoje, pelnusiu mums kitų tautų pripažinimą bei pagarbą.
<…>

2. ALTRUIZMO BEIEŠKANT

Altruizmas ir egoizmas, jų priešprieša – ne tik aštri praktinio gyvenimo problema, bet ir nesibaigiančių mokslinių bei filosofinių svarstymų objektas. Šios sąvokos neretai vartojamos netgi kalbant apie gyvūnijos pasaulio evoliuciją. Ne vienas mokslininkas, remdamasis stebėjimais bei faktais, jau 19a. buvo linkęs manyti, kad altruizmas paplitęs tarp žinduolių ir paukščių, kurie gyvena būriais, bandomis, pulkais. Siekimas padėti kitam, apginti palikuonis, šeimą Aristotelis bendriją nepaisant to, kad pats gynėjas neretai žūsta, pasak šių tyrinėtojų, esanti ryški moralinė emocija, kuri, kaip ir daugelis kitų emocijų, būdinga gyvuliams ir žmonėms. 20a. genetikos plėtotės dėka panašios nuomonės tik sustiprėjo. Šiai problemai ypač daug dėmesio skiria evoliucinė etika, kuri linkusi aptikyžti biologines moralės šaknis, pagrįsti vadinamąją “genų moralę”.

Evoliucinės etikos kūrėjas anglų filosofas Herberta Spenseris teigė, kad tiek žmonių visuomenėje, tiek gyvūnų pasaulyje veikia tas pats natūralus dėsnis, ta pati “gamtos disciplina” (atranka). Dorovė esanti organinės evoliucijos produktas, kovos už būvį rezultatas, prisitaikymo prie gyvenimo sąlygų padarinys. Etinio elgesio prielaidos būdingos visai gyvybei, nes kiekviena gyva būtybė skirianti tai, kas jai naudinga ir gera, nuo to, kas žalinga ir bloga. Žinoma, žmogus prisitaiko aplinkos tobuliau negu žinduoliai, nes jis gilaiu suvokia bei pagrindžiagėrio ir blogio kategorijas, bet, H.Spenserio manymu, tai tik kiekybiniai skirtumai.

Altruizmo radimąsi H.Spenseris aiškina hedonizmo ir utilitarizmo doktrinų dvasia: palankus nesavanaudiškų individo poelgių vertinimas bendruomenėje teikė individui, kaip bendruomenės nariui, malonumo, ir šis motyvas ėmė darytis pakankamu atpildu, individas nereikalavo kitokios naudos už savo gerumą. Šitokiu būdu įvykusi nuostabi metamorfozė: egoizmas, transformavosi į altruizmą. Dorovinis jausmas (altruizmas), atsiradęs biologinių ir psichologinių procesų pagrindu, toliau rutuliojosi, tobulėjo ir įsitvirtino žmogaus prigimtyje. Mat, anot Spenserio, visuomenėje vyko tam tikra socialinė žmonių atranka pagal elgesį: su egoistinėmis užmačiomis buvo kovojama, pirmenybė teikiama altruistiniams poelgiams, ir šis procesas negalėjo neatsiliepti žmogaus prigimčiai. Beje, altruizmas, kai jo per daug, neišeina į gera visuomenei, nes altruistai aukodamiesi nukenčia, dažnai serga, vengia santuokos ir neturi palikuonių, dėl to jų skaičius visuomenėje mažėja, ir ima dominuoti egoistai.

Nebe H.Spenserio įtakos natūralistiniu pagrindu dorovę, taip pat altruizmą, aiškino ir rusų mokslininkas bei filosofas Piotras Kropotkinas (1842-1921). Jis išplėtojo zoologo F.Keslerio idėją apie tarpusavio pagalbą kaip natūralių dėsnį, lemiantį progresyvų rūšies vystymąsi ir savo reikšme pranokstantį kovą už būvį. Gyvūnų pasaulyje naudingesnis esąs bendradarbiavimas, o ne visų kova su visais. Šia tema P.Kropotkinas parašė veikalą “Tarpusavio pagalba kaip evoliucijos veiksnys” (1902).

p.Kropotkinas gamtą vadino pirmąja etikos mokytoja, žmogaus dorovinio prado šaltiniu. Gamtoje, pasak šio mąstytojo, paplitusi ne vien kova už būvį, bet ir tarpusavio pagalba, kuri yra vyraujantis evoliucijos veiksnys, teikiąs daug pranašumų prisitaikant prie nuolat kintančių gyvenimo sąlygų. Tarpusavio pagalba atsiradusi natūraliai, kaip bendruomeniškumo instinktas visuomeniškų gyvūnų ir žmogaus gyvenime. Būtent iš tarpusavio pagalbos, kaip gamtos evoliucijos dėsnio, P.Kropotkinas ir kildino dorovės užuomazgas, tarp jų pasiaukojimo, kilnumo, kitaip sakant, altruizmo, jausmą.

Apibrėždamas šį jausmą bei jo nulemtus poelgius, autorius juos skirsto į dvi kategorijas: vieni poelgiai yra besąlygiškai būtini, jei mes norime gyventi visuomenėje… ir jų niekada nereikėtų vadinti altruistiniais; jie yra abipusiški, ir taip elgiasi asmenybė dėl savo intereso, kaip ir bet kokiu savisaugos užtikrinimo atveju. Tačiau greta tokių poelgių yra ir kitų, ne kiek neturinčių abipusiškumo požymių. ]

Požiūris, kildinantis altruizmą iš biologinio proceso, yra, be abejo, diskutuotinas, bet P.Kropotkinas teisus altruizmą laikydamas dorovės esme ir tuo pagrindu dorovę atribodamas nuo kito socialinio reiškinio, tvarkančio žmonių savitarpio santykius, – teisės. Mat dorovę visda reikalauja kur kas daugiau negu juridiniai įstatymai, kurie yra privalomi ir dėl to dažnai apibrėžiami kaip dorovės minimumas. O doroviniai žmogaus siekiai negali būti griežtai apriboti bei kaip nors užbaigti. Etinis žmogaus reikalavimas yra “nepasotinamas”. Poreikio būti žmogumi, būti dorovine būtybe įgyvendinimas yra begalinis procesas. Šis poreikis negali būti patenkintas kartą ir visiems laikams. Dorovė gyva nuolatine žmogaus saviraida, savikūra, tobulėjimu, nuolatiniu ieškojimu kuo geriau išreikšti save, įvykdyti savo žmogiškąją paskirtį. Altruizmas, kaip dorovės principas, yra vienas iš būdų siekti šio tikslo.

3. ALTRUIZMO POREIKIS: SOCIOBIOLOGŲ HIPOTEZĖ

Evoliucinės etikos idėjos neprardo populiarumo per visą 20a. naujų paskatų joms plėtoti suteikė genetikų ir sociobiologų tyrimai.

Sociobiologijos plėtotę paskatino gyvūnų elgesio tyrimai. Etologų Konrado
(1903-1989), Nikolo Tinbergeno, Karlo Frišo darbuose buvo atskleista, kad gyvūnų elgesys nėra vien jų kūno struktūros sąlygotas, o yra stipriai veikiamas išorinio veiksnio – grupės. Populiacijos ir socialinio elgesio evoliucijos elementarus vienetas yra šeima, t.y. grupė organizmų, susijusių siminystės, reprodukcijos ir kooperacijos ryšiais. Natūralios atrankos procese paprastai išlieka tokie požymiai, kurie palankūs grupei, bet gali kenkti atskiro jos nario interesams. Šiam fenomenui pažymėti buvo pavartota altruistinio elgesio sąvoka. Šiame kontekste altruistinis elgesys yra evoliucijos produktas bei veiksnys, padedantis populiacijai geriau prisitaikyti ir išlikti. Pavyzdžiui, visuomeniškiems vabzdžiams (termitams, skruzdėms, bitėms, širšėms) būdingas reprodukcinis darbo pasidalijimas. Tik reprodukcinės patelės atkuria populiaciją, o dirbantieji individai aprūpina jas, padeda auginti naują kartą, bet patys tiesiogiai dauginimesi nedalyvauja. Toks atsisakymas esąs savo reprodukcinių interesų aukojimas kitų (besidauginančiųjų) bendrijos narių naudai. Jei, pvz., bitė atsiskirtų ir kurtų atskirą šeimą, jos indėlis atkuriant kitą kartą būtų menkesnis. Tačiau ji genetiškai užprogramuota elgtis taip, kad būtų naudingiau populiacijai.

Šitaip atsirado altruistinio elgesio genetinio sąlygotumo sąvoka. Žinoma, jos kūrėjai tik spėja, kad vabzdžių arkitų gyvūnų elgesys paremtas altruistinio pobūdžio stimulais. Todėl neatsitiktinai kai kurie mokslininkai (R.D.Aleksanderis, K.L.Triversas) nevaisingų (dirbančiųjų) organizmų elgesio vabzdžių kolonijose nelinkę interpretuoti altruizmo prasme, manydami, kad toks jų elgesys gali būti ne “savanoriškas”, o priverstinis, nulemtas hierarchinių grupės santykių, funkcionuojančių pagal modelį “vergvaldžiai – vergai’. Kita vertus, suprasdami, kad altruizmo sąvokos vartojimas gyvūnų elgesiui abejonių dėl ekstrapoliacijos pagrįstumo, vieni autoriai bando tikslinti šią sąvoką įvesdami terminus “tariamasis altruizmas” arba “bioaltruizmas” kiti siūlo skirti “altruizmą-1” kaip biologinį reiškinį nuo “altruizmo-2” kaip sąmoningo siekimo nesavanaudiškai padėti kitam. Šiomis terminologinėmis skirtybėmis norima išvengti žmogaus ir gyvūnų elgesio sutapatinimo (redukcionizmo) ir pabrėžti tą aplinkybę, kaip gyvūnų pasaulio atžvilgiu altruizmo sąvoka vartojama netiesiogine, metaforine prasme, turint galvoje tam tikrą objektyvią sąveiką, kai vieni padeda kitiems, šitokiu būdu didindami reprodukcijos galimybes.]

Neprotinga būtų sociobiologinę altruizmo koncepciją ignoruoti ir neieškoti joje racionalių momentų. Sociobiologai naujai pažvelgė į gyvūnų elgesį, į struktūrinius santykius jų pasaulyje, į biosocialinę adaptaciją bei kitas problemas, ir tai padėjo įveikti moksle įsigalėjusias supaprastintas schemas. Šie tyrimai taip pat įgalino giliau pažvelgti į kai kuriuos žmogaus prigimties aspektus, moralės kilmės ypatumus. Pastarieji klausimai, sudaro vadinamosios neklasikinės, arba antropologinės, sociobiologijos svarbiausią turinį. Joje išryškėjo du skirtingi požiūriai. Pagal vieną iš jų žmonės esą ne geresni už kitus gyvūnus, jie agresyvūs, nekenčia svetimų, o pats socialinis elgesys esąs didele dalimi iracionalus ir paremtas prisitaikymu. Žmogus daug ką paveldėjęs iš pirmykščio medžiotojo, kuris buvo labai agresyvus. Taigi šiandienos pasaulyje, esant galingai ginkluotei, žmogus gali pridaryti daug blogio, netgi sunaikinti pačią gyvybę Žemėje. Štai kodėl žmogus, sociobiologų nuomone, turi pažinti savo prigimtšžį ir išmokti ją valydti. Pagal kitą požiūrį – iškeliama savitarpio pagalba, aukojimasis, lojalumas, grožio jausmas, gebėjimas mylėti ir laikomos šios savybės būdingos ne vien žmogui. Pateikti požiūriai leidžia daryti išvadą, kad žmogus kovoja už būvį dviem būdais: agresyvumu (naudodamas jėgą) Aristotelis altruizmu (savo interesus aukodamas kito žmogaus Aristotelis žmonių grupės labui). Agresyvumas ir altruizmas plėtojasi per natūralią atranką ir laikomi biologiškai paveldimomis elgesio formomis, be to, evoliucijoje altruizmas nurungia egoizmą. Taip sociobiologai išplečia altruizmo sąvoką iki pat biologinio lygmens ir, remdamiesi teze, jog kultūroje negali būti jokių apraiškų, priešingų biologinei žmonių prigimčiai, siekia atskleisti biologines altruizmo, kaip žmogiškosios dorovės reiškinio, prielaidas. Savaime suprantama, ne visi mokslininkai sutinka, kad altruizmo sąvokai būtų teikiamas biologinis turinys, bet dėl to evoliucinės etikos šalininkų gretos neretėja: jie ieško vis naujų argumentų savo pozicijai pagrįsti.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2296 žodžiai iš 4476 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.