AMERIKIEČIŲ NACIONALINIAI VALGIAI20-to amžiaus pradžioje prasidėjo iš principo nauja amerikiečių kulinarijos
raida.
Labiausiai tas procesas pasijautė po pirmo pasaulinio karo.
20-tas amžius Amerikoje pasižymėjo ypatingai didele žmonių migracija į šią
šalį. Ir visuose išsivysčiusiuose Amerikos pramoniniuose miestuose iškilo
uždavinys greito ir nenutrūkstamo aptarnavimo, maitinimo srityje, žmonių
masėms. Tuo labiau maisto tiekimas praktiškai buvo reikalingas ištisą parą:
pietų prtraukoms, kai dirbama buvo dviem, trim pamainom. Šios sąlygos labai
įtakojo ir paliko sąvitą braižą amerikiečių kulinarijoje. Tuo metu, kai
kaimo vietovės mažėjo, o miestai plėtėsi, labai sumažėjo produktų, kuriuos
tiekdavo kaimo vietovės. Tai labai atsiliepė valgių specifikai, kuria
pasižymėjo nacionalinė amerikiečių virtuvė, kuriai buvo būdinga didesnis
produktų kiekis, bei reikalinga daugiau laiko gaminimui. Senoji restoraninė
virtuvė, kuri buvo pritaikyta ponų aptarnavimui, nebegalėjo aprūpinti
didžiųjų naujų gyventojų masių paruoštais maisto patiekalais, nes virtuvės
įranga nabeatitiko kulinarinių-techninių standartų. Rasti išeitį iš
padėties padėjo tik tai, kad reikėjo imtis gerokai supaprastintos, bet
greitos, pigios, griežtai standartinės serijinės maisto gamybos. Nauja
kryptis amerikiečių kulinarijoje, buvo pavadinta racionalia. JAV tai
prasidėjo dar 19-amžiaus pradžioje, ir iš ten pasklido į išsivysčiusias
Europos šalis. Tokio maisto gaminimo esmė buvo tokia, kad pagal žaliavas ir
gaminimo principus, maistas turėjo būti lengavai gaminamas ir į jo sudėtį
įeiti pusfabrikačiai, sukomplektuoti taip, kad juos valgyti galima būtų
šaltus arba lengvai pašildytus. Taip buvo atrasta sprendimo išeitis- tai
buvo greitas ir minimumą išlaidų reikalujantis didžiųjų žmonių masių
aprūpinimas maisto produktais.
Racionalioje amerikiečių virtuvėje pagrindiniais produktais tapo:
konservai, dešriniai gaminiai, sumuštiniai ir paruošti gėrimai(dažniausiai
šalti):viskis, alus, kokteiliai, sultys.Ir tik kai kurie karšti greito
paruošimo patikalai, patogūs dėl standartinių porcijų ir kainų, įeidavo į
valgiaraščio menių, tai: kotletai, sardelės, kiaušinienė ir kava. Arbata,
kuri reikalavo įpatingo užplykimo ir ilgesnio paruošimo nebepatekdavo į
tuos greito paruošimo patieklų standartus, o jei ir būdavo ruošiama, tai
būdavo labai prastos kokybės, todėl greitai buvo išstumta iš raciono. Taip
ir daugelis produktų, kurie nebeatitiko naujųjų standarų buvo išstumti iš
valgiaraščių. Taip po truputi buvo užmiršti senieji nacionaliniai
amerikiečių patiekalai.
Einant laikui maisto gaminimo taisyklės nebebuvo tokios griežto, tačiau JAV
vis daugėjo ir tapdavo populiarios tos nacionalinės virtuvės, kurios savo
meniu turėdavo patiekalų, kurie pagal savo standartus galėjo konkuruoti su
racionaliaja virtuvę dėl gaminimo ir žaliavų pigumo.
Konkurujančių nacionalinių virtuvių sąraše pirmąją vietą užemė italų
virtuvė- su savo įžymiaja pica, makaronų patiekalais(spageti, makaronai,
vermišelis, revioli..), taip pat kiniečių ir japonų virtuvės. Visų pirmą
dėl nepakeičiamų ryžių, kurių skonį galima įvairiai keisti panaudojus
įvairiausius prieskonius, bei padažus. Kita priežastis buvo ta, kad vyravo
nacionalinis karštų patiekalų(ypač sriubų) paruošimo būdas: greitas
ruošimas iš išanksto paruoštų produktų: išvirtos mėsos, paukštienos žuvies,
daržovių su karštu vištienos, žuvies arba daržovių sultiniu. Taip pat labia
populiarūs buvo konservuoti produktai: ančių marinuoti kiaušiniai,
kalmarai, trepangos, sojų pastos, jūrų kopūstai..) Toks apribotas kelių
nacionalinių virtuvių asortimentas tapo būdigas didžiosios Amerikos
nacionalinei virtuvei.
Tokiu būdu, didžiosioji Amerikos nacionalinė virtuvė ( kurios gyvavimo
faktą daugelis istorikų ir etnografų apskritai neigia…), yra pati
artimiausia mūsų laikmečiui, labiausiai pritaikyta žmonių gyvenimo tempui
ir reikalavimams. Ji artima šiuolaikiniam žmogui ne pagal skonį, bet pagal
dvasią ir psichologiją: ji greita paruošti, dinamiška, nepretenzinga, gal
labiau net primityvi, nesuteikia daug rūpesčių. Jokia kita šalis visame
pasaulyje neįtakojo maitinimo principams, kaip būtent JAV. Ji pralenkė net
Prancūziją, kurios įtaka neginčijimai patvirtinta visame pasaulyje ir
kuri, savo virtuve parodė kitoms šalims, kaip iš tam tikrų produktų galima
sukurti kulinarinio meno kurinį, nepriklausomai nuo išleistų pinigų ir
laiko.
Tačiau Jungtinės Valstijos įnešė kažką neįprasto- koncepciją. Pagal šią
koncepciją, iš bet kokio neapdoroto produkto, pagal racionalinę metodiką,
galimą pagaminti arba paruošti patiekalus, kurie būtų pigūs ir savo skonio
savybėmis įtiktu maksimaliam žmonių skaičiui.
Hamburgeriai, hot-dogai arba ketčupas- neįpatingai išradingas
kulinarinės fantazijos vaisius, tačiau jais galima pasisotinti ir jiems
pagaminti reikia minimalaus laiko. Pateikti pavyzdžiai, tai kukli, tačiau
charakteringa iliustracija amerikiečių virtuvei. Jei išsikelti tikslą ir
nuosekliai bandyti nupasakoti, ką būtent ant stalo pateikia šeimininkės
savo namiškiams platybių zonoje tarp Kanados ir Meksikos sienų, tai
tikslaus atsakymo rasti nepavyktu.
Į JAV suplūdę viso pasaulio atstovai turėdavo didelį kiekį nuosavų ir
originalių savo šalies receptų, kurie gyvuoja ir iki šių laikų, nebent yra
susikryžmine su juos priglaudusios šalies patiekalais. Tačiau tuo tarpu
kiekviena etninė grupė pasirūpino ir apie tai, kad Naujame Pasaulyje turėtu
tuos produktus, kuriuos buvo įpratusi naudoti. Ir kadangi visos
penkiasdešimt valstijų papuola į įvairias ir skirtingas klimato juostas,
tai praktiškai čia galima atrasti visus augalus ir gyvunus tinkančius
maisto gamybai.
Be to , kiekvienam naujam migrantui tekdavo pačiam pasirūpinti savo
pragyvenimu, todėl jie pradėjo veisti galvijus ir auginti žemės ūkio