Amerikos virtuve dokumentas
5 (100%) 1 vote

Amerikos virtuve dokumentas

Ko reikia, kad galėtum džiaugtis Amerika, kaip įvairiausių kulinarinių nuotykių kraštu pasaulyje? Reikia tik atvažiuoti ir į ją žiūrėti atviromis akimis ir pavydo bei pasipiktinimo neužlieta širdimi.

Jei atvažiuoji Amerikon ne tikėdamasis tyčiotis iš jos ir nebandydamas įrodyti savo pranašumo, ji atsivers tau ir nusišypsos dukart plačiau, nei Tu jai šypsosies. Amerika – dėkinga ir atlapaširdė, kaip mylima teta, kuri laukia svečių iškepusi pyragus. Tačiau jei nori dar kartą pakrapštyti europiečių ir Trečiojo Pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, geriau neskaityk toliau šio straipsnio, atsiversk geriau kokį interneto puslapį, ir smaginkis ten iki valiai.

Nes šis straipsnis bus teigiamas, šviesus ir tipiškam Europos pavyduoliui sunkiai virškinamas.

Vidutiniam europiečiui tikrai sunku surasti protingą ir suaugusį santykį su Amerika. Kaip paauglys, gyvenantis tėvų namuose, nekenčiantis savo priklausomybės, tačiau nieko negalintis padaryti, taip ir pavydus likusio pasaulio atstovas žiūri į Ameriką ir springsta nuo neracionalių argumentų. Taip daug priežasčių, dėl kurių to didžiulio krašto norisi nekęsti, ir kartu taip daug įrodymų apie to krašto pranašumą ir neatremiamą patrauklumą.

UNIKALUS LIKIMAS IR UNIKALI MISIJA

Amerikos vieta pasaulio kulinarijoje – unikali. Priėmusi į savo glėbį pasaulio atvykėlius, ji tapo didžiausiu suneštiniu baliumi, koks tik gali būti. Paragavusi visko, pakramčiusi, pagalvojusi, kai ką pakeitusi (kaip patyrusi šeimininkė), Amerika paėmė receptus, sudėtines dalis, tradicijas, ruošimo būdus, perdarė viską savaip, ir neilgai laukusi išvežė tuos patiekalus pardavinėti ten, iš kur jie kilę, ir į gretimas bei tolimas šalis.

Tuojau paklausite: tai kaip ten, Užkalni, nejau neigsi, kad Amerikoje tikrai daug storų žmonių, ar gal nenori apie tai kalbėti, nes pats esi storas pumpučkėlis? Neneigsiu, taip, Amerikoje ne tik storulių daugiau, nei kitur, bet ir žmonių, neribotai, neapsakomai nutukusių daugiau, negu bet kur kitur pasaulyje. Kodėl?

Paaiškinimų galima paskaityti daug. Daug šaldyto, perdirbto, mažai kramtomo ir lengvai nuryjamo maisto, kuris dar ir pigus ir lengvai įperkamas.

Istorinė priežastis senesnė ir gilesnė. Prisiminkime, iš ko sudaryta amerikiečių tauta? Šimtmečiais čia už paskutinius skatikus nusipirkę šipkartes, (kaip mano prosenelė, dirbusi Amerikoje kaliošų fabrike, sutaupiusi pinigų naujam ūkiui Lietuvoje, kuris netrukus buvo nukolūkintas) plaukė laivais žmonės, kurių visi ieškojo geresnio gyvenimo. Kas buvo geresnis gyvenimas bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, niūrių fabrikų darbininkams, netekusiems pragyvenimo šaltinio, ir kitiems varguoliams? Pirmiausiai – sotus pavalgymas. Pasisotinimas. Noras prisikimšti pilvą taip, kad atrodytų, kad jau niekuomet nebūsi alkanas.

Apie žmones, patyrusius badą (tikrą badą – ne alkį ir maudulį skrandyje, kai buvo daug darbo, ir nespėjai pavalgyti pietų, tik išgėrei kavos iš automato) kalbama, kad šis prisiminimas geležine ranka suspaudžia jų smegenis visam gyvenimui, jie jo niekada nebegali pamiršti, ir maisto gausa lieka šviesiausia ir nedingstanti svajonė.

Į Ameriką važiavo žmonės, kuriems badas buvo jų tėvų ir protėvių genuose. Airiai, kurių tautos skaičių ketvirtadaliu ar penktadaliu XIX amžiuje sumažino „bulvių badas”, lietuviai, skandinavai, vokiečiai, genami XX amžiaus pradžios ekonominės depresijos ir nedarbo, važiavo kinai, japonai ir korėjiečiai. Per Atlantą Amerikon plaukė Sicilijos ir Kalabrijos italai, nebegalintys prasimaitinti ir išmaitinti vaikų iš baudžiauninkų darbo saulės išdegintose alyvuogių giraitėse ir tamsiai žaliais lapais blizgančiuose citrinmedžių soduose, kur tvarką prižiūrėjo dvarininkų samdomi smogikai, iš kurių vėliau išsivystė Mafija.

Visiems šiems žmonėms maisto gausa buvo pirmoji ir didžiausia svajonė, Amerikos pažadas. Ne susitaupyti namui ar automobiliui, bet nukloti stalą gardėsiais, kaip per vestuves, kad galėtum sėdėti prie jo ištisas valandas, kad išsipūstų pilvas ir atsisegtų marškinių sagos, o smegenis užlietų švelnus svaigulys ir mieguistumas.

Todėl didžiulės lėkštės Amerikos restoranuose, kiekviena salotų porcija, galinti pietumis pamaitinti trijų žmonių šeimą, sumuštiniai „submarinai”, dydžiu kaip beisbolo lazda, ir kepsniai iš pusės karvės yra istorinės atminties liudijimas. Šiandien Niujorko ar Hiūstono restorane siūlo „60 uncijų kepsnį – jei galėsi suvalgyti per pusvalandį, mokėti nereikės” – tai ne šiaip išsidirbinėjimas. 60 uncijų – tai 1,7 kg mėsos, porcija leopardui, o ne žmogui; tai įgyvendinimas protėvių svajonės apie tokią dieną, kai mūsų vaikai arba proanūkiai galės gauti tokio dydžio kepsnį, kad nevalios jo suvalgyti.

SUVIRŠKINTOS VIRTUVĖS

Todėl, kai Amerika priimdavo kitų tautų kulinarines tradicijas, jos buvo daugiau ar mažiau perdirbamos ir pritaikomos prie svajonės apie gausą. Italų virtuvė užima ypatingą vietą: tiek dėl atvykėlių gausos, tiek dėl atsivežto maisto kulto.

Italai, net ir labiausiai vargstantys, visuomet mėgo pavalgyti ir šeimos stalas buvo antrasis altorius, tačiau tradicinė italų dietą yra vargo atspindys – daug daržovių ir žuvies (tradiciškai
pigių patiekalų), mažai mėsos (ji brangi), o sūris – gardėsis, kaip ir saldumynai, mat cukrus buvo brangus ir desertas buvo šventės, o ne kasdienio maisto atributas.

Patekę Amerikon, italai pamatė, kad vargo padiktuotų proporcijų galima nebepaisyti, ir nors meilė daržovėms liko, bet anksčiau laikytos brangiomis sudėtinės dalys užėmė nematytą vietą.

Picos evoliucija yra geriausias pavyzdys. Šį pietų Italijos patiekalą pasauliui atnešė ne italai – jie jį atsivežė tik į Ameriką, o jau paskui amerikiečiai verslininkai paskleidė jį po pasaulį. Būtent todėl šiandien galiu iš amerikietiškos picerijos „Pizza Hut” niūrioje Londono priemiesčio parduotuvių aikštėje parsivežti karštą garuojančią picą, kuri sūriu užlieta rūkyta dešra, kiaulienos ir jautienos kukuliai, pipirai ir kukurūzai, ir visa pica apjuosta sūrio prikimštu dešros storumo kraštu (paklauskite mano sesers Kotrynos, kokia pica jai skaniausia Anglijoje). Ta amerikietiškoji pica, nors forma ir principu panaši į sukurtąją kažkada Neapolyje, yra himnas gausai („prikrausim visko, ko norėsim, paskui sūrio – dvigubai, ir dar, kad nepasirodytų maža, dar apjuosim sūriu prikimštu kraštu”), kai itališkas plonas kepinys būdavo pigiausias maistas, kepamas iš prasčiausių miltų, ir su gabaliukais visko, kas atliko virtuvėje.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1058 žodžiai iš 3205 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.