Amoniako reikšmė ir jo nustatymo ore metodai
5 (100%) 1 vote

Amoniako reikšmė ir jo nustatymo ore metodai

1121

AMONIAKO REIKŠMĖ IR JO NUSTATYMO ORE METODAI

Amoniakas ir jo reikšmė

Amoniakas – tai bespalvės, aitraus kvapo dujos, stipriai dirginančios gleivinę. susidaro pūvant tvarte įvairioms organinėms medžiagoms (šlapimui, mėšlui, pakratams, pašaro likučiams), turinčioms azoto. Kai oras labai drėgnas, o temperatūra sumažėjusi, amoniakas ištirpsta kondensate, jį absorbuoja statybinės konstrukcijos, taip pat kraikas. Kylant temperatūrai ir esant sumažėjusiam atmosferos slėgimui, amoniakas išsiskiria į orą.

Amoniakas – nuodingos dujos. Jeigu gyvuliai ilgai kvėpuoja oru, kuriame šių dujų yra 0,1 mg/l, pablogėja jų sveikata, mažėja produktyvumas. Gyvuliams sumažėja hemoglobino, kraujo šarmų rezervas, sulėtėja dujų apykaita, maisto medžiagų (proteinų, riebalų, celiuliozės) virškinimas, mažėja primilžiai. Kai į kraują patenka daug amoniako, dirginama nervų sistema, pakyla kraujospūdis, paralyžiuojamas kvėpavimo centras, ir gyvulys gaišta.

Amoniako koncentracija gyvulininkystės pastatuose priklauso nuo ventiliacijos efektyvumo, sanitarinės būklės, gyvulių skaičiaus. Ribinė amoniako koncentracija suaugusių gyvulių patalpose – 20 mg/m3, o prieauglio – 10 mg/m3. Mirtina dozė – 3 mg/l (0,4 %).

Gyvulio gyvybiniams procesams palaikyti ir produkcijos gamybai reikia baltymų, o azotas kaip tik ir yra pagrindinė jų sudedamoji dalis. Į gyvulio organizmą patekęs su pašaru, jis išskiriamas į aplinką.

Pvz.: kiaulė iš pašaro panaudoja 34 % azoto, o su šlapalu į aplinką išskiria apie 36 %, su išmatomis 30 %, taigi su ekskrementais išskiriama apie 66 %. Iš jų į orą patenka apie 13 % azoto. Azotas, kaip vienas iš svarbiausių amoniako komponentų, teršia orą, todėl jo mažinimui skiriama daug dėmesio. Žemės ūkyje 80 % aplinkos taršos susidaro kaip azoto išskiriamas amoniakas.

Amoniakas yra tvartų ore aptinkamos dujos, beje, tirpios vandenyje, todėl vadinamos vandeniniu amoniaku. Kadangi didžioji dalis šlapalo yra šlapime, tai, sumaišius šlapimą ir fekalijas, padidėja amonio produkcija. Reakcijos greitis priklauso nuo vandenilio jonų bei šlapalo koncentracijos ir aplinkos temperatūros.

Vandeninis amoniakas ir amonis skystyje yra cheminėje pusiausvyroje. Šį procesą įtakoja temperatūra. Amoniako frakcijos kiekis padidėja kylant temperatūrai. Taigi, vėdinant tvartus, temperatūra mažėja, tuo pačiu mažėja ir amoniako koncentracija ore skysčiui garuojant nuo grindų. Amoniako nuolatinis kitimas iš skysčio į garus taip pat priklauso nuo paviršiaus ploto.

Didelė amoniako dujų koncentracija kenkia žmonėms ir gyvuliams. Labiausiai amoniako dujų yra pažeidžiami kvėpavimo takai. Atmosferos amoniakas gali jungtis su kitais oro teršalais ir sudaryti žalingus junginius.

Užsienio mokslininkų tyrimais nustatyta, kad kiaulidėse, kuriose didelė gyvulių koncentracija ir kur patalpoje jaučiamas amoniako kvapas, 21 % darbuotojų skundžiasi galvos skausmais ir serga kvėpavimo takų ligomis. Tiesioginį amoniako dujų poveikį gyvulių sveikatai įrodančių tyrimų nėra pakankamai. Bet, kiaules paveikus amoniako dujų koncentracija, smarkiai sumažėja ėdamumas ir priesvoriai. Bandymais įrodyta, kad tokioje patalpoje sumažėja vištų augimas, dėslumas, pašarų lesamumas.

Amoniako koncentracija fermose priklauso nuo pašaro rūšies, pastatų techninės konstrukcijos, mėšlo šalinimo ir mėšlidžių įrangos. Norint sumažinti amoniako išsiskyrimą į aplinką, reikia didinti proteinų įsisavinimą gyvulio organizme ir tiksliai normuoti amino rūgščių kiekį racione.

Tvartų konstrukcijos, mėšlo šalinimo technologijos, zoohigieninių mikroklimato normų laikymasis apsaugo žmones ir gyvulius nuo žalingo amoniako dujų poveikio.

Nustatyta, kiek išgaruoja amoniako kaiulidėse ir karvidėse (Lietuvoje):

 Karvidėse amoniako garavimo intensyvumas panašus kaip ir užsienio ūkiuose; daug mažiau amoniako išgaruoja šaltose karvidėse;

 Kreikiamoje penimų kiaulių kaiulidėje iš vienos gyvulio vietos per metus išgaruoja 2,6 t, o su grotelėmis dengtais mėšlo kanalais – 8,0 kg amoniako; pastaroji reikšmė 2,5 karto didesnė už Vakarų priimtą standartą;

 Paršavedžių tvartuose amoniako garavimas priklauso nuo gardų grindų ir kraiko. Kreikiant durpėmis, amoniako garuoja mažiausiai (4 kg/per metus iš vieno gardo). Jei betoninės grindys kasdien švariai nuvalomos, per metus išgaruoja 10 kg amoniako. Kai grindų paviršius nelygus ir jos švariai nenuvalomos, per metus išgaruoja 20 kg amoniako, t.y. net 2,5 karto daugiau nei užsienio kiaulidėse. Ypač daug amoniako garuoja (32 kg/per metus), kai guoliavietės išklotos lentomis, po kuriomis bėga srutos.

Aktuali problema – amoniako emisija iš tvartų

Stojant į Europos Sąjungą, visa Lietuvos teritorija buvo pripažinta jautria nitratams zona, nes 1994-1995 m., ištyrus 5 775 šachtinių šulinių vandens kokybę, nustatyta, kad daugiau kaip trečdalyje šulinių nitratų koncentracija didesnė už leistiną normą 50 mg/m3 (didžiausia leistina amoniako koncentracija tvarte yra 15 mg/m3).

Būtent dėl azoto, patenkančio į Lietuvos vandenis, Kuršių marios yra labai eutrofikuotos (dėl eutrofikacijos vandens telkiniai dumblėja, užželia). Pastebimai daugėja fitoplanktono, intensyvėja vandens žydėjimas, susijęs su melsvadumblių vystymusi.

Vandens
eutrofikacija vyksta ir šuliniai teršiami nitratais dėl azoto, patenkančio iš žemės ūkio veiklos.

Amoniako emisija, priklausomai nuo šaltinio.*

*Grafikas paimtas iš: „Mano ūkis“ 2005/02 (psl.32)

Amoniako žala aplinkai. Amoniakas, garuodamas iš gyvulių šlapimo, patenka į atmosferą ir paveiktas lauko oro deguonies lengvai jungiasi su vandeniu. Taip susidaro azotinės bei nitritinės rūgštys ir ore susiformuoja žalingos organizmui amonio nitratų dalelės.

Kenksmingi krituliai žaloja visą ekosistemą. Rūgštiniai lietūs keičia dirvožemio bei vandens telkinių rūgštingumą. Dėl to kinta augmenija ir gyvūnija. Norint neutralizuoti rūgštinio lietaus poveikį, dirvožemį ir ežerus reikia kalkinti.

Tyrimais nustatyta, kad Amerikoje iš žemės ūkio į aplinką patenka apie 50 % amoniako, Švedijoje – 90 %, Olandijoje – 63 %.

Pastaraisiais metais tirta amoniako emisijos priklausomybė nuo įvairiausių veiksnių: oro judėjimo greičio, gyvuliams duodamų pašarų kokybės ir jų sudėties, patalpos oro temperatūros, mėšlo temperatūros, anglies ir azoto santykio mėšle, mėšluoto paviršiaus ploto, vėdinimo intensyvumo.

Nėra vieningos nuomonės. Pasaulio šalių mokslininkai nesutaria, koks mėšlas (kraikinis ar skystas) labiau teršia orą. Vakarų specialistai teigia, kad kraikinis mėšlas labiau kenksmingas, o Rytų – kad skystas. Pagal Vakarų valstybių standartą, kiekvienas gyvulys į aplinką išskiria 8,8 kg azoto per 190 d. tvartinį laikotarpį.

Palyginus azoto nuostolius iš kraikinio ir bekraikio mėšlo, galima pasakyti, kad tvarte jie yra beveik vienodi, tačiau laikymo metu iš kraikinio mėšlo šie nuostoliai gali būti 10 kartų didesni, negu iš bekraikio. Todėl ūkiuose siūloma įrengti bekraikio mėšlo šalinimo sistemą, kaip vieną iš priemonių amoniako emisijai mažinti.

Užsienio specialistų atliktais tyrimais nustatyta, kad kuo intensyviau vėdinamos tvarto patalpos, tuo intensyviau amoniakas garuoja į aplinką. Kuo didesnis oro judėjimo greitis tvarte, tuo mažesnė amoniako koncentracija jame. Vadinasi, ūkininkai, klysta galvodami, kad vėdinimo angas reikia vienodai laikyti atidarytas ištisus metus. Kad tvarte nebūtų per didelis oro judėjimo greitis, jas reikia reguliuoti (žiemą angos turi būti mažiau atidaromos, vasarą – daugiau). Tyrimai, atlikti natūraliai vėdinamoje boksinėje su grotelinėmis grindimis karvidėje, parodė, kad NH3 emisija karvei vasarą buvo 12,4 g per parą, o žiemą – 50 % mažesnė (G.Brose, E.Hartung).

Šaltose karvidėse amoniako mažiau. LŽŪU žemės ūkio inžinerijos instituto profesoriaus B.Kavolėlio atliktais tyrimais nustatyta, kad tvartiniu laikotarpiu amoniako emisija iš gyvulio vietos rišamų karvių ir boksinėje karvidėje su grotelėmis dengtais mėšlo kanalais buvo vienoda – apie 29 g per parą, o neapšiltintoje boksinėje kur kas mažesnė – 17 g per parą. Amoniako emisija per 220 d. tvartinį laikotarpį iš gyvulio vietos neapšiltintoje karvidėje buvo 3,7 kg, o apšiltintoje – 6,4 kg.

Tyrimais nustatyta, kad 1m3 srutų yra 1-2 kg bendrojo azoto. Neturint srutų talpyklų per metus į paviršinį vandenį iš ūkių, turinčių daugiau kaip 10 SGV (sąlyginis gyvulio vienetas – 1 melžiama karvė arba 3 telyčios (nuo 1 metų), arba 5 veršeliai (iki 1 metų), arba 2 mėsiniai galvijai (iki 2 m amžiaus), arba 3 veislinės kiaulės su paršeliais, arba 8 penimos kiaulės, arba 2 arkliai, arba 9 avys, arba 150 vištų dedeklių, arba 2 500 broilerių), patenka 500-1 000 tonų bendrojo azoto. Atlikta analizė rodo, kad iš esamų gyvulininkystės ūkių, turinčių daugiau kaip 10 SVG, įrengus mėšlides, į drenažą patektų apie 700 – 800 tonų azoto mažiau. Baltijos jūros baseino valstybės įsipareigojo sumažinti azoto patekimą į aplinką 50 %.

Iki 2007 m. mėšlidės turi būti įrengtos ūkiuose, laikančiuose 300 SVG, iki 2011 m. – daugiau kaip 10 SVG.

Kad mažiau nitratų būtų išplaunama nedideliuose, iki 10 SVG, ūkiuose, reikėtų mėšlą kaupti laukuose, pakilioje reljefo vietoje, kurios neapsemtų polaidžio ir liūčių metu. Tokiuose ūikiuose srutoms absorbuoti kaupimo vietoje reikia supilti 50 cm aukščio orasausių durpių, 70 cm smulkintų šiaudų ar lapų sluoksnį, o mėšlo kaupą apjuosti 50 cm aukščio pylimu, apdengti plėvele arba apkasti 20 cm storio durpių ar smulkintų šiaudų sluoksniu.

Įdiegus tinkamas mėšlo tvarkymo technologijas, Kuršių marių ir Baltijos jūros tarša azotu sumažėtų apie 10 %, o mineralinių trąšų per metus reikėtų mažiau maždaug už 3,5 mln. Lt.

Šiuo metu Lietuvoje yra apie 278 tūkst. galvijų augintojų, kurie laiko apie 1 mln. galvijų. Iki 2007 m. 131 ūkyje (tai sudarytų 0,06 % visų ūkių), kuriuose yra daugiau kaip 300 SGV, turi būti įrengtos mėšlidės, o visuose kituose – iki 2011 m.

Amoniako išgaruos mažiau, jei:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1503 žodžiai iš 2930 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.