Mokymo tikslai rengiant etikos pamoką
Rengiantis etikos pamokoms, mokytojams dažnai iškyla nemažai klausimų:
1. Kuriuo amžiaus tarpsniu su vaikais ir jaunuoliais dera nagrinėti vienas ar kitas etikos temas? Ar egzistuoja amžiaus grupių ribos ir brandos lygis, pagal kuriuos mokytojas turėtų orientuotis, kad pačiu laiku mokinio gyvenime įtvirtintų etinę nuostatą?
2. Kokioms sąlygoms esant, iš vaikų ir jaunuolių galima tikėtis vienokio ar kitokio gebėjimo spręsti?
3. Kaip būtų galima įveikti prarają, skiriančią vaikų ir jaunuolių etinį sprendimą ir etinė veiklą, nuostatą ir elgesį?
4. Kokia reikšmė mokant etikos turi būti teikiama pažintiniams, taip pat afektyviems darbo metodams mokymo tikslams? Ar apskritai mokykloje galima išmokt etinių sprendimų, o gal tai veikiau įmanoma tik kasdieniame gyvenime?
Visi šie klausimai, iškylantys rengiant etikos pamoką, aptariami Piaget ir Kohlbergo teorijoje, su kuria etikos mokytojai turi būti susipažinę, nes, rengdamiesi etikos pamokoms ir jas vesdami visada turi galvoti apie vaikų ir jaunuolių moralės raidos lygį bei moralinį gebėjimą spręsti, ko iš mokinių galima ir reikia tikėtis, o ko – ne.
Piaget moralės ir kognityvinės raidos teorijos
Remdamasis stebėjimais, J. Piaget išskyrė vaikų taisyklių ir normų suvokimo raidos tris tarpsnius:
1. 3-4 metų amžiaus vaikai taisykles ir normas vertina kaip neįpareigojančias
2. 5-6 metų vaikai taisykles laiko įpareigojančias, tarytum šventas. Bet koks jų pakeitimas, jam atrodo pažeidimu. Vaikas neskiria ketinimo ir pasekmės.
3. 10-11 metų vaikas suvokia, kad normos ir taisyklės grindžiamos abipusiu susitarimu, jų reikia laikytis, o keisti galima tik abiem pusėms susitarus. Moralinį realizmą įveikia besiformuojantis autonominis protas.
Taigi, Piaget požiūriu vaikų moralė dvejopa – tai prievarta paremta heteronomijos moralė, kai įstatymai laikomi šventais dalykais. Ją pakeičia protingos autonomijos moralė, kai vaikas pats save suvokia kaip moralumo šaltinų, dėl to pats gali panaikinti pasenusias taisykles.
Pabaigęs empirinius tyrinėjimus, Piaget nustatė, kad vaikas negali priimti naujos patirties, kol nepasiekė tam tikros brandos – vaikas tam tikrame etape galvoja tam tikru būdu, kol nesubręsta kitam etapui. Piaget teigė, kad kiekvienas vaikas, neatsižvelgiant į kultūros ir mokymo patirtį, pereina keturis kognityvinės raidos tarpsnius:
1. Sensomotorinis tarpsnis (0-2 m.). Mažyliai mėgina koordinuoti savo motorinį elgesį su jutiminiais stimulais, jie išmoksta naudotis tuo, kas yra aplinkoje.
2. Priešoperacinis tarpsnis (3-7 m.). pirmoje stadijoje vaikas kalba ir mąsto egocentriškai, nes nesugeba atsidurti kito vietoje, sąvokos yra labai individualios ir neatitinka tikrovės. Antroje stadijoje vaikas išmoksta reaguoti į simbolių sistemas, suvokia loginius ryčius, bet loginės operacijos priklauso nuo sensomotorinės patirties.
3. Konkretaus operacinio mąstymo tarpsnis (8-12 m.). vaikas logines operacijas atlieka tik su konkrečiais daiktais, mąstymas susijęs su objektais ir įvykiais, kurie yra dabar, gali suvokti grįžtamąjį ryšį.
4. Formalaus operacinio mąstymo tarpsnis (nuo 12 m.). vaikas jau sugeba logiškai sieti ne tik objektus, bet ir idėjas, formuluoja hipotezes, sprendžia problemas, svarsto galimybes, gali sieti visus elementus tarpusavyje.
Piaget sako, kad norint eiti iš vienos raidos stadijos į kitą, vidinio subrendimo nepakanka. Kognityvinis augimas – aktyvus procesas, kai vaikas nori veikti ir aplinką pritaikyti sau, todėl nemokomo vaiko galimybės pereiti iš vienos stadijos į kitą yra minimalios. Konkreti bendravimo ar veiksmo situacija daugiausia lemia, kas tuo metu su vaiku vyksta, kokios bus to, kas vyksta pasekmės, todėl tėvų ir mokytojų atsakomybė didžiulė.
Piaget moralės ir intelekto raidos teorija L. Kohlbergas sujungė į teoriją, aprėpiančią visą žmogaus gyvenimą. Jis teigė, kad vaikams ir jaunuoliams būdinga savita kognityvinų moralės struktūra, kuria turi remtis moralinis auklėjimas. Moralinis elgesys priklauso nuo organizmo ir aplinkos pusiausvyros pobūdžio, tokia pusiausvyra yra šios raidos skatintoja.kiekvienu tarpsniu žmogus moralės požiūriu pajėgus atsakyti už savo gyvenimą, tačiau nė vieno tarpsnio negalima peršokti – bet kuris žmogus turi pereiti kiekvieną tarpsnį.
Remdamasis minėta Piaget teorija, Kohlbergas sukūrė tokią moralės kognityvinės – struktūrinės raidos gyvenime teoriją:
I. Ikikonvencinis (priešmoralinis) lygmuo
Žmogus orientuojasi pagal tai, kas, autoritetingų asmenų nuomone, yra gera arba bloga, teisinga arba klaidinga, bei pagal jų nustatytas taisykles, normas, įsakymus ir draudimus. Jis savo elgesį laiko teisingu, jei už jį gauna atlygį, ir klaidingu, jei yra baudžiamas. Šis lygmuo skirstomas į dvi pakopas:
1. Bausmės ir paklusnumo orientacija, kai žmogus orientuojasi pagal bausmę ir aklą paklusnumą. Dėl egoistinių motyvų, norėdamas išvengti bausmės bei pelnyti pagyrimą ir gauti atlygį, jis vykdo autoritetingo asmens reikalavimą ir pagal jį tvarko savo moralinį elgesį.
2. Hedonistinė-egoistinė orientacija, kai žmogui teisingai veikti reiški tenkinti savo ir iš dalies kitų žmonių poreikius. Žmogus nujaučia kitų žmonių interesus, teises ir poreikius, tačiau juos gerbia tiek, kiek jie jam naudingi. “Kaip
tu man, taip aš tau”.
II. Konvencinis(taisykles atitinkantis) lygmuo
Individas geba įsigyventi į kitus žmones ir suprasti jų interesus bei lūkesčius, jis perima jų tvarkos schemas bei vaidmenų funkcijas, jam rūpi ne paprastas prisitaikymas, o atsakomybė už visuomenės tvarką. Šis lygmuo taip pat skirstomas į dvi pakopas:
3. “Gero berniuko ir geros mergaitės” orientacija, kai remiasi stereotipiniu daugumos elgesiu, nori padėti kitiems, pateisinti jų lūkesčius, elgtis pagal jų normas ir pats daryti gerą įspūdį.
4. Visuomenės tvarkos palaikymo orientacija, kai žmogus atlieka savo pareigas, atsižvelgdamas į nustatytus įstatymus, visuomenės tvarką bei institucijas.
III. Pokonvencinis (autonominis, principais paremtas) lygmuo
Žmogus perima grupėje ir visuomenėje galiojančias moralines normas, vertybes bei principus. Prisiimdamas autonominę atsakomybę, pagal juos ir veikia. Skirstoma į dvi pakopas:
5. Visuomenės sutarties orientacija, kai stengiasi įsipareigoti žmonėms, grupėms bei visuomenei. Žmogus iš esmės ne palaiko visuomenės tvarkos, o pasiryžęs keisti įstatymus, jei to reikalauja aukštesni principai.