Ana Frank
Sveiki, aš esu Ana Frank iš Oladijos. Dabar jums šiek tiek papasakosiu apie savo gyvenimą, savo skaudžias ir linksmas akimirkas.
Mano gyvenimas iki nelemtos ištrėmimo dienos buvo tiesiog nuostabus. Mane supo daug man mielų ir šiltų žmonių, kurie mane mylėjo ir gerbė. Turėjau net savo geriausia draugą, kuriam galėdavau pasipasakoti.Mes buvome Žydai,todėl, kai mus su šeima norėjo ištremti, mes buvome priversti slapstytis, mes atsiskyrėme nuo visuomenes. Palikome savo draugus ir pažystamus…
Gyvendama slėptuvėje skaudžiomis akimirkomis man atrodydavo jog mano gyvenimas niekada nesusitvarkys, ir liks toks visada.Iki tos nuostabios dienos, kai susipažinau su Peteriu.Tai buvo berniukas iš kitos šeimos, kuri gyveno kartu su mumis. Jis buvo nuostabus žmogus, mane visada palaikydavo ir stengdavosi suprasti.Na,o ir pačia išvaizda nesiskundė, buvo gan patrauklus vaikinukas. Dažnai mus siedavo panašios bėdos.Nei jam, nei man nesisekė sugyventi su mama, o kartais nesisekė sutarti net su pačiu tėvu. Neretai aš susimąstydavau, jog jam jaučiu daugiau negu draugystę, gal šiek tiek daugiau negu simpatiją… O kartais užeidavo tokios mintys, jog tai gali būti meilė.
Kai buvau dar visai mažutė mane tėvai labai lepindavo, negailėdavo man pinigų ir įvairiausių dovanų.Manau jie stengėsi mane papirkti materealinėmis dovanomis, tačiau man skyrė mažai savo dėmesio ir supratimo, bent jau mama. Tačiau, kai pradėjome gyventi slėptuvėje mano santykiai su tėvu su lig kiekviena diena stiprėjo. Man patiko matyti savo tėvą šalia savęs, bendrauti su juo, kartu juoktis… Su motina mano santykiai buvo gan šalti ir abejingi. Gal prie tokių santykių ir aš pati prisidėjau, bet tvirtai manau, kad mama daugiau. Nepraeidavo nei viena diena, per kurią ji nebūtų prisikabinus prie manęs dėl įvairiausių menkniekių.