ĮVADAS
Angliavandeniai – polifunkciniai junginiai, aktyviai dalyvaujantys žmogaus, gyvūnų ir augalų gyvybinėse funkcijose, biologiškai veikiantys kaip pagrindinis energijos šaltinis, kiti šaltiniai – baltymai ir riebalai. Sąlyginai sudėtingos struktūros angliavandeniai vadinami polisacharidais. „Angliavandeniais“ vadinami todėl, kad daugumos šios klasės junginių cheminę sudėtį galima išreiksti bendra formule Cn(H2O)m, kurią pasiūlė Šmitas (1844 m.). Tačiau šis pavadinimas netikslus. Visų pirma, žinoma angliavandenių, kurių sudėtis šios formulės neatitinka. Be to, žinoma junginių, kurių sudėtis atitinka bendrą formulę, tačiau jų savybės kitokios negu angliavandenių. Gryni angliavandeniai sudaryti iš anglies, vandenilio ir deguonies atomų, santykiu 1:2:1 molių, tačiau daug svarbių angliavandenių neatitinka šios taisyklės (pavyzdžiui, deoksiribozė). Kartais angliavandeniams priskiriamos ir kai kurios medžiagos, turinčios kitų elementų atomų (pavyzdžiui, chitinas, kuriame yra azoto). Paprastai angliavandenius gamina augalai. Pagal PSO rekomendacijas, energijos kiekis paros maisto racione, gaunamas iš angliavandenių turi būti apie 60 procentų. Tai viena pagrindinių maisto medžiagų, kurios rezervai organizme yra nedideli, todėl angliavandenių organizmas turi gauti pastoviai. Skylant 1 g angliavandenių, išsiskiria 4,3 kilokalorijos.
2
ANGLIAVANDENIŲ SKIRSTYMAS
Angliavandeniai skirstomi į tris dideles grupes:
I. MONOSACHARIDAI
Paprasčiausieji angliavandeniai. Naudojami kaip sudėtingesnių angliavandenių, nukleino rūgščių statybiniai blokai, ląstelės iš jų nesunkiai sintetina kitas organines molekules.
Pavadinimas C skaičius Reikšmė
Ribozė pentozė ribonukleotidų ir RNR sudedamoji dalis
Dezoksiribozė pentozė dezoksiribonukleotidų ir DNR sudedamoji dalis
Gliukozė heksozė pagrindinis energijos šaltinis ląstelėse, gabenama kraujyje, daugelio biomolekulių pirmtakė
Fruktozė heksozė svarbi tarpinė medžiaga angliavandenių metabolizme; jos daug vaisiuose
Galaktozė (?) laktozės ir oligosacharidų, membraninių lipidų statybinis blokas,
Gliukozė – svarbiausia energinė medžiaga, dalyvaujanti daugelyje cheminių procesų, vykstančių žmogaus organizme. Ji būtina smegenų , nervų sistemos veiklai. Iš gliukozės pertekliaus kepenų ir raumenų ląstelės sintetina glikogeną, kuris naudojamas energijai gauti. Šis energijos šaltinis ypač svarbus fiziškai aktyviems žmonėms, sportininkams. Dalis gliukozės gali būti paversta riebalais. Šiek tiek gliukozės būna vaisiuose ir daržovėse, bet dažniausiai gliukozė su kitais monosacharidais sudaro disacharidus. Fruktozės gauname valgydami vaisius.
II. DISACHARIDAI (OLIGOSACHARIDAI)
Disacharidai sudaryti iš dviejų monosacharidų liekanų, o oligosacharidai sudaryti iš 3 ir daugiau monosacharidinių liekanų. Dvi dažniausiai pasitaikančios disacharidų rūšys yra sacharozė, arba kitaip – cukrašvendrių cukrus, ir laktozė, arba pieno cukrus. Sacharozė, arba valgomasis cukrus, sudarytas iš gliukozės ir fruktozės. Juo saldoma arbata ir kava. Jis dedamas į uogienes, kompotus, vaisvandenius, kepinius. Daug ir dažnai vartojant cukraus skatinamas dantų ėduonies atsiradimas.
Dažniausiai maisto produktai, kuriuose yra daug cukraus, turi mažai kitų vertingų maisto medžiagų, todėl cukrus turėtų sudaryti iki 10 proc. davinio energetinės vertės. Laktozė, arba pieno cukrus, sudarytas iš gliukozės ir galaktozės. Žmogaus organizme disacharidai paverčiami gliukoze.
3Maltozė gliukozė + gliukozė Žarnyno gleivinė išskiria fermentą maltazę, kuris hidrolizuoja maltozę į dvi gliukozės molekules
Laktozė gliukozė + galaktozė Fermentas laktazė, išskiriamas žarnyno gleivinės, laktozę hidrolizuoja. Šis fermentas itin aktyvus žindomų kūdikių žarnyne, o suaugusiųjų organzime jo gamyba gali beveik negaminti. Daug laktazės gamina suaugusių europiečių ir kai kurias genčių afrikiečių, nuo senovės užsiimančius gyvulininkyste, organizmai. Žmonės, kurių žarnyne beveik ar visai nesigamina laktazė, nepakenčia pieno. Medicinoje ir biologijoje tai vadinama laktozės intolerancija
Sacharozė gliukozė + fruktozė Ji yra svarbus tarpinis produktas augaluose. Daugelis augalų angliavandenius transportuoja iš lapų į kitus audinius būtent sacharozės formoje. Galbūt tai susiję su tuo, kad ji chemiškai patvaresnė už maltozę, laktozę ir monosacharidus, todėl nekinta gabenama iš vienos augalo dalies į kitą.
III. POLISACHARIDAI
Sudėtiniai angliavandeniai sudaryti iš daugelio gliukozės molekulių, sujungtų į ilgą grandinę. Virškinamajame trakte jie yra skaldomi į disacharidus, o paskui – į gliukozę, kuri rezorbuojama į kraują. Svarbiausias žmogaus mitybos polisacharidas yra krakmolas. Krakmolas – tai sudėtinis angliavandenilis, sudarytas mažiausiai iš 10 sacharidų molekulių. Kad organizmas galėtų krakmolą pasisavinti, jis turi būti suskaidytas. Krakmolo yra įvairiuose augaliniuose produktuose. Jo daug vaisiuose, daržovėse, pavyzdžiui, bulvėse, ir grūdų produktuose, pavyzdžiui, duonoje, makaronuose ir kruopose. Glikogenas – panašus į amilopektiną, bet žymiai šakotesnis, sudaro tankesnes, kompaktiškesnes molekules. Glikogeno grūdeliai kaupiami citozolyje.Labai daug glikogeno turi kepenys (iki 7%
bendros masės), raumenys. Ląstelės glikogeną sintetina iš gliukozės pertekliaus (glikogenezė). Glikogenezę skatina kasos išskiriamas insulinas. Skaidulinės maisto medžiagos, arba maistinės skaidulos, tai nevirškinamos augalinių produktų medžiagos. Vandenyje netirpios maistinės skaidulos (celiuliozė, hemiceliuliozė, ligninas) skatina žarnyno judesius, apsaugo nuo vidurių užkietėjimo, didindamos maisto tūrį sukelia sotumo pojūtį, veikia maisto medžiagų absorbciją ir kt. Tirpiosios maistinės skaidulos (pektinas, esantis vaisiuose ir uogose, avižų skaidulinės medžiagos) mažina cholesterolio koncentraciją kraujyje. Maistas, turintis maistinių skaidulų, mažiau kaloringas, todėl yra vertingas nutukimo profilaktikai ir gydant.