Angliavandeniai
5 (100%) 1 vote

Angliavandeniai

1.Biologinių membranų struktūra membr. struktūros yra įvairios, bet visom budingi struktur. elementai: lipidai (sud. 50% ir > membr. m) ir baltymai. Dar yra angliavandeniu, sujungtu su L ir B. L ir B jungiasi nekovalentiniais rysiais. Membr.- skystos, asimetrines (vidinis pavirsius skiriasi L ir B sudėtimi nuo išorinio), elektriškai įkrautos (vidine puse turi – krūvio. Membr. beveik nepraleidžia jonų (Na, Cl, H) ir polinių nejonizuotų molekulių. Šiu molek. pernešai būtini B ir jų sist. Lipiduose tirpūs jung. (dujos) praeina pro membr. Beveik visi lipidai- amfipatiniai, t.y. 1 dalis hidrofilinė, kita – hidrofobinė. Svarb. membr-nų L: fosfo-, gliko-, cholesterolis, sfingomielinas. B f-jos: kaip siurbliai, kanalai, receptoriai, fermentai. L lemia membr. struktura, o B- spec. f-jas.

2. Biol. membr. L, B, glikoL, jų biol. f-jos: L-mažos, ampifatinės (1 dalis hidrofilinė, kita – hidrofobinė) molekulės. Hidrofil. dalis vad. galvute, hidrofob.- uodegele. Svarb. membr. L: fosfo-, gliko-, cholesterolis, sfingomielinas. Dėl amfipatinių savybių fosfoL ir glikoL H2O t-se sud. 2-sluoksni: polinė galvutė į H2O pusę, hidrofobinės uodegelės į 2-sluoksnio vidų, šios sritys nesiliečia su H2O. Elementariosios membr.-sud. tik iš fosfoL, kurie yra skysti, tai ir membr. – skystos. Šios membr. neatlieka biolog. f-jų, nes nėra kt. L ir B. Kaikurie L ir B stangrina membr. L sudėtis membr-se skirtinga. GlikoL – sutelkti membr. išorinej daly, jų hidrofilinė dalis liečiasi su vandenine neląstelinia terpe. Jų f-jos: 1) apsauginė- nuo žalojančių veiksnių, 2) jie butini perduodant nervinį signalą, 3) dalyvauja ląstelinio atpažinimo procesuose, 3) svarbūs susidarant tarpląsteliniams ryšiams (svarbi jų angliavandeninė dalis). Membr. L lemia struktura, o B- spec. f-jas. B kiekis įv. membr. skirtingas. B į membr. įterpiamas: 1) B perveria membraną (galai kyšo iš fosfoL-dų 2-sluoksnio, vidinė dalis jame paslėpta). Vidinė dalis – hidrofobiška sud. saveiką su hidrofobinėmis fosfoL uodegelėm, tai integraliniai B. 2) B prisitvirtina prie 1 iš membr. paviršių ( tai dažn. hidrofilinis ir sud. su polinėmis fosfoL galvutėm elektrostatinius ar H-nius ryšius.) ARBA – dalinai pasineria į fosfoL dvisluoksnį (jo vidinė dalis hidrofobinė ir sud. saveikas su hidrofobinėm fosfoL uodegelėm). Dauguma plazmines membr. B yra glikoproteininiai. Plazminej membr. glikoL ir glikoproteinų yra l. daug todel A sud. Apvalkalą – glikokaliksą. Vidinej plaz. membr. pusej B mažiau.

3.Biol.membranų f-jos 1) atrankiai laidžios, nes turi spec. pernašos sist. ir kanalus, todel membr. terpės sudetis. skiriasi nuo aplinkinės terpės. 2) dalyvauja perduodant signalą iš apl., nes jose yra spec. receptorių jautrių signalų sukeltiems pokyčiams. 3) dalyvauja sudarant tarpląstelinius ryšius. Jų susidarymui svarbi glikoL angliavandeninė dalis. Dėl membranų ląstelės tarpusavy “bendrauja”, nes membr. gamina atsaką į dirgiklius (mechaniniai, cheminiai). Membr. būtinos kaupiant ląst-se E.

4. Tarplast. saveikos: glaudžiosios j.: jos sujungia epitelinio aud. ląst. ir susid. ląst-lių sluoksnis pro kurio tarpelius neprasiskverbia jokios molekules. bet praleidžia jonus. Laidumas jonams skirtingas įv. organų epit. last. jungtis gali kisti, kad didėtų laidumas jonams ir H2O. Šis laidumas priklauso nuo gl. j. sk. Glaudž. j. susid. sulimpant plazminės membr. išorinio L-dų sluoksnio B-mams. Kai susijungia skirtingų membranų B ir susid. glaudž. j.

5.Pritvirtinančios j.: sujungia lasteliu citoskeletus arba tarpusavyje, arba su viršląsteliniu matriksu. Šių j. yra daug audiniuose, kurie patiria stiprų mechaninį poveikį – miokardas, odos epidermis. Susidarant šiom j. dalyv. 2 tipų B: viduląsteliniai prijungiantieji ir kertantys membraną jungiantieji. Šių j. tipai: 1) aktino filamentų sujungimo centrai: a) tarplastelines sąaugines j; b) last. ir viršląstelinio matrikso saaugines j; 2) tarpinių filamentų sujungimo centrai: a) desmosominės j. b) hemidesmosominės j.

Tarpląst. sąaugines j: jungia gretimų ląst. citoskeleto aktino filamentus. Epit. audiny sud. ištisinę sąauginę zoną juosiančią kiekvieną ląst. Ši zona yra po glaudž.j-mis. Gretimų ląst. šios zonos yra viena prieš kitą, jungiasi per B-mus – kadherinus. Last. ir viršlastelinio matrikso saaugines j: jungia last. su viršlasteliniu matriksu daugely audiniu. Susid. sukibimo plokstelės – fokaliniai ryšiai. Desmosinės j: jungia gretimų last. citoskeletų tarpinius filamentus. Hemidesmosinės j: panašios į desmosines, tik jų f-jos ir komponentai skiriasi. Jos jungia epit. aud. last. su pamatine plokstele viršlastelinio matrikso ir epitel. aud. sąlyčio vietoje.

6.Plyšelines j.: atrodo kaip plyšeliai, juos užpildo B, kurie praleidžia jonus ir mažos mm jungnius iš 1 į kitą last. Plyš. j. sud. membranas kertantys B. Jų komplexai – koneksonai. Kiekvieną koneksoną sud. 6 vienodi baltyminiai subvienetai – koneksinai. Nuo jų struktūros priklauso plyš. j. laidumas. 1-je jung. yra 2 koneksonai. Kai sukimba šalia esančių last. koneksonai susid. ištisinis kanalas, kuris sujungia vidulastelines terpes. Plyš. j. nėra visą laiką atviros, jos reguliuojamos. Kai padidėja ląst. rugštingumas arba Ca+ koncetracija – plyš. j. laidumas sumažėja.

7.Pasyvioji perneša pro membr. B nešikliai , jonų kanalai plazminės
membr. yra atrankiai laidžios – vieni jung. praeina, o kiti ne. Perneša – jung. prasiskverbimas pro membr. Pasyvioji perneša – nereikia E, molekulės skverbiasi pro plazminę membr. pagal koncentracijų gradientą. Pasyvios pern. būdai: 1) difuzija – polinės, lipolinės molekulės, dujos skverbiasi pro membr. L-du sluoksnį, tai lėtas procesas, greitis priklauso (T pastovi) nuo pernešamo jung. konc. gradiento. 2) Palengvintoji perneša – vyksta taip pat , bet dar dalyvauja tam tikri membr. B. Yra 2 pernešos B tipai: B nešikliai ir kanalo B. Nešikliai – integraliniai membr. B. Kai prie jų prisijungia junginys, jų struktura pakinta taip kad jung. pernešamas pro membr. Kanalo – neprijungia jung. bet sudaro porą per kurią jung. patenka i ląst. Tokia perneša greitesne. Kanalų aktyvumas reguliuojamas, juos aktyvina arba slopina elektrinis potencialas. Kanalų B yra visų tipų ląst-se, jie sud. plyšelines jung. Kanalai laidūs tam tikriem jonams – jonų kanalai. Pro juos Na, K, Ca, Cl jonai patenka į last. Jie laidūs jonams pagal konc. gradientą – iš didesnės konc. į mažesnę, todel nenaud. E. Kanalų aktyvumas reguliuojamas, juos aktyvina arba slopina: 1) elektrinis potencialas, 2) mechaniskai reguliuojami, 3) ligandais reguliuojami: a) neuromediatoriais reguliuojami, b) jonais reguliuojami.

8.Aktyvioji perneša; Na-K siurblys, Ca siurblys, Na-Ca nešiklis, širdi veik. glikozidų veik. mech. Pirminė, 2-nė, 3-tinė aktyv. perneša: Aktyv. perneša – jung. į last. pernešami prieš konc. gradientą. Pernešai butini B nešikliai, E. B nešiklyje yra bent 1 centras prijungiantis pernešamą junginį. Aktyv. pernešos 3 būdai: 1) vienkryptė – nešiklis perneša pro membr. tik 1 jung. ar joną. 2) priesinė – nešiklis maino viduląstelinį jung. ar joną į išorinį. 3) konjuguotoji – nešiklis perneša jung. ar joną kartu su dar 1 jung. ar jonu. Šie visi nešikliai kaip E šaltinį naud. ATP, vad. siurbliais. Na-K siurblys: maino viduląstelinius Na+ į išorinius K+, todel ląst-se K+ konc. didesnė nei kraujyje ir tarpląst. skystyje, o Na+ – mažesnė. Sud. iš 2 subvienetų: didžiojo ( sud. ~ 1000 aminoR turinti polipetidinė grandinė; jame yra jonus prijungiantys centrai, ATP hidrolizės centras); ir mažojo (tai glikoproteinas, esantis išorinej membr. pusėj). Šis siurblys kiekvienos pernešos ciklui skaido ATP. Veikimas: viduląsteliniai Na+ prisijungia prie tam tikro centro didžiajame subvienete; ATP molekulė prijungiama prie ATP hidrolizės centro; įvyksta centro fosforilinimas ir atskyla ADP. Siurblio struktūra pakinta taip kad Na+ išskiriami į išorę, prijungiami K+, tuomet atskyla fosforilo gr, siurblio struktūra vėl pakinta ir K+ išskiriami į citoplazmą. Siurblys išstumia iš ląst. 3 vienkrūvius Na+, o įtraukia 2 vienkrūvius K+. Plazminės membr. vidus įgauna dalinai – krūvi, o išorė +. Siurblys yra elektrogeninis. F-jos: svarbus reguliuojant last. V; palaiko osmosinį p; jo sukurtas Na ir K gradientas sulaiko H20 srautą ir apsaugo ląst. nuo brinkimo. Ca2+ siurblys panašus š Na-K s. Jo tam tikra dalis Ca2+ pernešoje yra fosforilinama ir defosforilinama. Na+-Ca2+ nešiklis įtraukia 3 Na+ ir išstumia Ca2+. Širdi veikiantys glikozidai inhibuoja Na-K siurblį miokardo ląstelese. Jie inhibuoja šio siurblio defosforilinimą ir sutrikdo Na+ ir K+ mainus. Na+ gradientas sumažėja ir nebepalaiko mažos Ca2+ koncentracijos citoplazmoje. Ca2+ didina širdies raumens susitraukimo jėgą. Šie gliukozidai vartojami širdies nepakankamumui ir kt. ligoms gydyti. Aktyvi perneša pagal sunaudojamą E skirst:1) Pirminė perneša: E naud. junginio arba jono pernešai; 2) Antrinė pern.:E tiesiogiai nenaud. bet jau buvo panaudota jono gradiento sudarymui. Jono gradientas yra būtinas šiai pernešai. 3) Tretinė perneša: ją palaiko antrinė perneša.

9. Endocitozė ir egzocitozė: Endocitozė – stambiamolekulinių junginių kompleksai patenka į ląst. Egzocitozė – šie jung. išskiriami iš ląst. Endocitozė: 2 tipai: 1) pinocitozė ( pernešamos iki 150 nm diametro pūslelės), 2) fagocitozė ( pūslelių diametras > nei 250 nm). Eukariotų ląst. įsiurbia mažas pinocitozines pūsleles. Jos padengtos plazminės membr. apvalkalu, kuris vėliau grįžta ir susilieja su plazmine membr. Pinocitozės metu vyksta endocitozės–egzocitozės ciklas, todėl ląst. V nekinta, (įsiurbti membr. gabalėliai atgal įterpiami į plazminę membr., tai egzocitozė). Endocitozės mechanizmas: procesas prasideda plazminės membr. duobutėse (jų vidus išklotas B-klatrinu). Pūslelės citoplazmoje yra nepatvarios ir per kelias s suyra, atpalaiduodamos klatriną ir plazmine membr. apgaubtą vidinį turinį. B įsiterpia į plazm. membr. o vidinis turinys susilieja su endosomomis. Klatrinas būtinas stambiamolekulinių jung. pernešai. Ši pinocitozės atmaina – receptorinė endocitozė. Šiuo būdu į žm. audinius iš kraujo patenka stambiamolekuliniai jung. Kraujo MTL jungiasi su ląst. plazminėj membr. esančiais specifiniais receptoriais. Receptoriai – tai integraliniai B, kurie jungiasi su klatrinu per tarpinį B – adaptiną. Klatrino apvalkalui pašalinti būtina: Ca2+ ir E (išsiskiria ATP hidrolizės metu veikiant šaperonų šeimos B). Klatrinas tai B-mų kompleksas, sud. 3 dideles ir 3 mažos polipeptidinės grandinės, susijungusios į trikojį kompleksą. B adaptinas – antrasis klatrinu
apgauptų puslelių baltymas. Jis pritvirtina klatriną prie membr. ir prie receptoriaus–ligando komplekso. Jung. receptoriuose yra sritis kurią atpažysta adaptinas. Tai endocitozės signalinė sritis. Adaptinas atpažįsta ir kitas receptorių vietas. Fagocitozė – endocitozės atmaina, jos metu įsiurbiamos didelės dalelės ir susidaro didelės endocitozės pūslelės – fagosomos. Žm. ir žinduolių organizmuose medž. pernaša fagocitozės būdu vyksta leukocituose – makrofaguose ir neutrofiluose (šios last. atlieka apsauginę f-ją). Fagocitozė nuolat nevyksta. Pradžioje aktyvinami makrofago arba neutrofilo membr. receptoriai. Aktyvinantys signalai yra įv.,pvz.:Ig. Kai į žm. organizmą patenka m/o, Ig apsupa, sudaro apvalkalą ir prijungia a/g, o Ig molekulių Fc dalys atgrežiamos į aplinkinę terpę. Šias Fc dalis atpažįsta Fc receptoriai – specifiniai makrofagų ir neutrofilų receptoriai. Kai Ig-ag kompleksą prijungia fagocituojančios last. jos išleidžia pseudopodus. Kai jų galai susilieja Ig-ag virsta fagosoma. Be Fc receptorių fagocituojančiose last-se yra ir receptorių aktyvinamų komplementu ir m/o sienelės oligosacharidais. Egzocitozė – jung. išskyrimas pūslelinės pernašos būdu. Tos pūslelės vad. sekrecinėmis. Jos susilieja su plazmine membr., jų turinys išsiskiria į tarplastelinę terpę, vėliau į kraują. Svarb. sekr. pūslelių susid. vieta – Goldžio kompleksas. Iš jo sekr. pūsl. perneša susintetintus B ir junginius. Tų jung. išskyrimas g. vykti nuolat (konstitucinis išskyrimas) ir pagal poreikį (reguliuojamasis). Mechanizmas: reguliuojamuoju būdu išskirtas sekrecines pūsl. gaubia klatrino apvalkalas, jame yra receptorių. Konstituciniu būdu – koutomero apvalkalas, tai B kompleksas sud. iš 7 polipeptidinių grandinių. Šio apvalkalo susidarymui būtina ATP energija. Koutomero apvalkalas suyra, kai pūslelė liečiasi su plazmine membr. Šiam apvalkalui susid. ir suirti būtinas B – ARF (struktūroje yra riebalų r., kurios padėtis ir lemia susid. arba suirimą). Kai ARF prijungia GTP, jo riebalų rūgštis įsiterpia į membr. fosfolipidų sluoksnį ir pritvirtina ARF. ARF prijungia koutomero molekules, kurios sud. apvalkalą apie pūslelę. Kai tokios pūslelės prisiliečia prie plazminės membr. sustiprėja ARF hidrolizinės savybės ir GTP virsta į GDP. Todėl ARF atskyla nuo apvalkalo. Jis suyra, pūslelė susilieja su membr.

10.Medž ir E apykaitos bendra charakteristika. Katabolizmas ir anabolizmas. Pirminis E šaltinis yra saulės šviesos E. Įv. gyvūnai naud. įv. maisto ir E šaltinius. Pagal maisto šaltinį jie skirstomi į autotrofus ir heterotrofus. Autotrofai panaudoja CO2, NH3, H2O kaip prad. medž. sintezuoti sudėtingoms org. medž. Šiai sintezei reikalinga E, kuri gaunama šviesos kvanto pavidalu. Tokie organizmai sintezuoja org. medž. iš neorg. fotosintezės būdu. Fotosintezę vykdo žalieji aug. ir kai kurie dumbliai. Kiti org. naud. sintezuotas org. medž. ir vad. heterotrofais. Pagal naudojamą E šaltinį: fototrofai (E šaltinis – saulės šviesos E) ir hemotrofai (E išgauna O/R r-jų dėka). Įv. žalieji aug. naud. arba saulės šv.E, o kai jos nėra – medž. cheminę E. Organizmų ląst., kurios oksidacijai naud. O2, vad. aerobinės, o kurioms O2 nebūtinas – anaerob. Medž. apykaita skirstoma: 1) Išorinė medž. apyk. – tai medž. kitimai jų patekimo ir išsiskyrimo keliuose. 2) Tarpinė medž. apyk. – tai apyk., vykstanti ląst.-se. Tarp. medž. apyk. t.y. metabolizmas – tai visuma ch. r-jų, vykstančių gyvoje ląst. Ch. R-jos grandinės gyvame org. sudaro metabolinius kelius arba ciklus. Kiekvienas šių kelių atlieka tam tikrą f-ją. Skiriami centriniai ir specialūs metaboliniai keliai. Centriniai yra bendri visiems gyviems org. (tai sintezės keliai). Specialūs ciklai yra būdingi atskiroms gyvūnų rūšims, kai sintezuojamos medž., makromolekulės, būdingos jiems kaip atskirai rūšiai. Medž. apykaitoje skiriami 2 procesai: katabolizmas ir anabolizmas. Katabolizmas- tai skilimas, kurio metu išsiskiria E, kuri kaupiama ATP ir protoniniu potencialo pavidalu. Katabolizmo yra 3 etapai. Pirmojo etapo metu makromolekulės hidrolizuojamos į monomerus, t.y. į labiausiai tinkamą E-jai išgauti formą. Makromolekulių hidrolizė vyksta veikiant hidrolazėms virškinimo trakte, o ląst. viduje – veikiant lizosomų ir citoplazmoje esančioms hidrolazėms. Šio etapo metu E išsiskiria nedaug. Antro etapo metu iš monomerų susidaro bendras tarpinis produktas – acetil-koA arba kartais tarpiniai Krebso ciklo produktai. Šio etapo metu išsiskiria apie 20% substratuose sukauptos E. Ši stadija vyksta ląst. citoplazmoje, o paskutiniai etapai – mitochondrijose. Trečios stadijos metu tarpiniai metaboliniai produktai metabolizuojasi pagrindiniame energetiniame cikle – Krebso cikle. Oksiduojantis acetil-koA Krebso cikle susiddaro redukuoti NAD ir FAD. Krebso ciklo metu bei piruvato oksidacinio dekarboksilinimo metu susidaro vienas iš galutinių apyk. produktų – CO2. Šios stadijos metu išsiskiria 80% substratuose sukauptos E. Visos šios stadijos r-jos vyksta mitochondrijose. Redukuoti NAD ir FAD keliauja į kvėp. grandinę, kuri skirta išgauti didelį kiekį E. Čia jungiasi H su O2 ne tiesiogiai, o per eilę tarpininkų. Anabolizmas – tai biosintezė. (shema: A, B, L, polinukleotidai → galutiniai apyk. produktai CO2, H2O,
šlapimo r. (katabolizmas). AR, monosacharidai, RR, glicerinas, H3PO4 → struktūriniai funkciniai komponentai B, L, PS, NR (anabolizmas).

11.Biologinės oksidacijos būdai. Oksidaciją katalizuoja F. Vyksta 3 būdais: 1) atskeliant H atomą nuo oksiduojamo substrato (dehidrinant), 2) prisijungiant O2, 3) netenkant elektronų. Dehidrinimas yra plačiausiai paplitęs gyvuose org. Jei H akceptorius dehidrinimo r-jose yra ne O2, o kitas substratas, tai tokios r-jos vad. anaerobine oksidacija. Jei H akceptorius yra O2 ir susidaro H2O, tai tokios oks. r-jos vad. audinių kvėpavimu. Katalizuoja F – oksidoreduktazės. Šie F skirstomi: 1) oksidazės. F katalizuoja substratų oksidaciją deguonimi. Jos metu O2 atomas nėra įjungiamas į oksiduojamo substrato molekulę. Susidaro H2O ar H2O2. Oksidazių kofaktoriai yra Cu jonai arba flavininiai koF (FAD, FHN). 2) dehidrogenazės (DH). Katalizuoja r-jas, kuriose O2 nėra tiesioginės e ar H2 akceptorius ir ši F grupė atlieka: a) perduoda H2 nuo vieno substrato kitam.

DH – tai specifiniai F, kurie katalizuoja grįžtamas ir negrįžtamas r-jas. Šių F koF-tai yra NAD, rečiau NADP arba FAD, FMN. Tos DH, kurios turi koF NAD, oksiduoja molekules, turinčias [-CH (OH)-] fragmentą.Pvz.:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2583 žodžiai iš 8587 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.