Anglijos revoliucija XVII a.
Penktojo XVII a. dešimtmečio pradžioje Anglija savo ekonominiu lygiu buvo agrarinė šalis. Didžioji gyventojų dauguma (daugiau kaip 80%) gyveno kaime ir vienaip ar kitaip buvo susijusi su žemės ūkiu. Ekonomikos pagrindai tebebuvo viduramžiški, bet juos jau stipriai klibino besivystantys kapitalistiniai santykiai.
Valstiečių daugumą sudarė nuo žemės priklausomi kopiholderiai–žemės valdytojai kopijos ir manoro papročio pagrindu. Turtingesnieji iš jų, taip pat friholderiai–laisvieji savininkai, kurių teisę į žemę gynė bendrosios teisės teismai, dažnai buvo vadinami jomenais. XVII a. pradžioje Anglijoje buvo nemaža bežemių ir mažažemių, vadinamų koteriais–vienos lūšnelės mažame žemės sklype savininkais.
Praturtėję valstiečiai vis dažniau ėmė naudoti samdomų darbininkų darbą, aktyviai nuomojo žemes, žodžiu, ūkininkavo versliškai ir plačiai. Tokie valstiečiai jau buvo kylanti kaimo buržuazija–jos taikomi ūkininkavimo metodai laužė bendruomeninės žemėvaldos varžtus. Miestuse taip pat ryškėjo sluoksnis, ėmęs naudotis samdomu darbu, tuo pat metu čia formavosi ir virstanti proletariatu masė.
Anglijai ypač būdingas buvo prievartinis feodalinių santykių laužymo būdas–aptvėrimai, pradėti vykdyti jau XV a. pabaigoje. Dvarininkai aptverdavo bendruomenei priklausančias žemes, dažnai netgi nuvarydami nuo jų čia gyvenusius valstiečius. Aptvertąsias žemes šie naujojo tipo dvarininkai dažnai nuomodavo už mokestį, kuris daug kartų viršydavo ankstesnę feodalinę rentą. Išnuomotose fermose būdavo eksploatuojamas samdomas darbas. Čia būdavo taikomos ir naujausios agrotechnikos naujovės. Žodžiu, tai buvo pažangu. Naujieji dvarininkai investavo kapitalus į užjūrio ekspedicijas, steigdavo pramonės įmones, kurioms patys tiekdavo žaliavas, savo žemėse žvalgė ir eksploatavo naudingąsias iškasenas. Pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais šios naujos suburžuazėjusios dvarininkijos sluoksnis jau buvo gana nemažas.
Pramonėje vis labiau plito manufaktūros. Centralizuotų dirbtuvių dar buvo nedaug, daugiausia gana naujose šakose–šilko, stiklo. Kapitalistiniai santykiai skverbėsi ir į cechines koorporacijas.
Per pirmuosius tris XVII a. dešimtmečius pastebimas visų Anglijos pramonės šakų, ypač gelumbės ir gavybinės kasyklos, pakilimas. Naujosios gamybos formos buvo itin stiprus pažangos variklis. Labai intensyviai vystėsi prekyba, plėtėsi vidaus rinka, Londone ėmė veikti birža, kurioje prekybininkai iš visų šalies kampelių sudarinėjo sandėrius. Užsienio prekyboje išaugo Anglijos, kaip pramonės dirbinių (o ne žaliavų) eksportuotojos, vaidmuo.
Politiniu atžvilgiu XVII a. penktojo dešimtmečio Anglija buvo absoliutinė vastybė. Parlamentas, kurį sudarė Lordų ir Bendruomenių rūmai, buvo paklusnus karaliui. Tačiau ir politinėje atmosferoje buvo pastebimi poslinkiai: buržuazija ir naujoji dvarininkija ėmė reikalauti iš vyriausybės atsižvelgti ir į jų interesus. Ypač buržuaziją piktino paplitusi patentų monopolinei gamybai išdavinėjimo praktika. Be to, absoliutizmas griežtai reikalavo laikytis įvairių gamybos standartų, prekybos reglamento, netgi mokinių skaičiaus. Be to, buržuaziją neramino tai, kad nebuvo jokių protekcionistinių priemonių, saugančių vidaus rinką, taip pat palankių sąlygų užsienio prekybai. Naujoji dvarininkija reikalavo legalizuoti aptvėrimus, kurie buvo apdėti įvairiomis baudomis.
Taigi, klostėsi konfliktas tarp absoliutizmo ir kylančių naujų visuomeninių sluoksnių, tarp atsilikusių feodalinių ir pažangių kapitalistinių santykių. Absoliutizmui priešiškos nuotaikos vis labiau ėmė vyrauti Bendruomenių rūmuose, tuo tarpu Lordų rūmai išliko absoliutizmo atrama.
Tuo metu ėmė plisti puritonizmas, stojęs prieš valstybinę anglikonų Bažnyčią, kurią finansavo ir rėmė karalius. Puritonai atmetė katalikų mokymą apie palaimą, kovojo prieš pusiau popiežinę Bažnyčios organizaciją su karaliumi priešaky, reikalavo panaikinti puošnias pamaldas, brangų dvasininkų įšventinimą. Paprasta, pigi bažnyčia, tikras tarnavimas Dievui, aiškinant Šventą Raštą, daug dėmesio pamokslui, likimo ir pasaulietinio pašaukimo dogma,– visa tai atitiko buržuazijos ir naujosios dvarininkijos nuotaikas.
Svarbiausias kapitalizmo augimo stabdys buvo absoliutizmas–be galo saugantis tradicinės žemėtvarkos kompromisinę paramą pramonei ir prekybai, visus senosios Anglijos režimo principus.