Anglijos revoliucija
5 (100%) 1 vote

Anglijos revoliucija

Anglijos revoliucija

Konstitucinės monarchijos susikūrimas

Anglija XVII a. pr. buvo nedidelė valstybė. Ūkio struktūra ir valstybine santvarka ji skyrėsi nuo kitų Europos šalių. Dauguma gyventojų, kaip ir visoje Europoje, vertėsi žemės ūkiu, tačiau baudžiava Anglijoje visiškai išnyko jau XV a. Valstiečiai – žemės laikytojai – mokėjo piniginę duoklę bajorams žemvaldžiams (džentelmenams). Kiti Anglijos valstiečiai, turintys nuosavos žemės, vadinosi jomenais ir gyveno gana pasiturimai.

Daugelis bajorų (džentelmenų) steigdavo manufaktūras, tapdavo prekybos kompanijų dalininkais. Kitaip nei kitų šalių bajorai, jie nesibodėjo bendrauti ir giminiuotis su miestiečiais, tai rodo, kad griežtas luominis uždarumas, paplitęs kitose Europos šalyse, Anglijai nebuvo būdingas.

Kita vertus, Anglijos turtingieji miestiečiai galėjo nusipirkti dvarus ir tapti bajorais. Taip tie naujieji bajorai suartėjo su turtingaisiais miestiečiais (buržuazija), kas sąlygojo palankias sąlygas verslininkystės raidai.

Plėtėsi užsienio prekyba ir su V. Europa, ir su tolimesnėmis šalimis, kurią kontroliavo prekybos kompanijos. Dauguma prekių buvo gabenama per Londoną, kuris XVII a. pr. tapo didžiausiu Europos miestu, tačiau prekybos ir laivininkystės srityje tuo metu vis dar pirmavo Olandija.

Valstybės santvarka Anglijoje taip pat buvo kitokia nei kitose Europos valstybėse. Nuo XIII a. Anglijos karalius valdė privalėdamas atsiklausti parlamento, kurį sudarė dveji rūmai. Lordų rūmuose posėdžiaudavo aristokratai ir vyskupai, o Bendruomenių rūmų deputatus rinkdavo turtingieji gyventojai, dažniausiai žemvaldžiai ir pirkliai. Be parlamento pritarimo neįsigaliodavo nei vienas įstatymas ar įsakas dėl naujų mokesčių. Parlamentas nenoriai tvirtindavo mokesčius, ypač samdomosios kariuomenės išlaikymui, nes ir taip nuo XII a. bajorai, kurie buvo atleisti nuo karinės tarnybos, turėjo mokėti skydo mokestį, kuris buvo skiriamas samdomosios kariuomenės išlaikymui.

Bajorai ir turtingieji miestiečiai bijojo, kad, remiamas samdomosios kariuomenės, karalius nesitars su parlamentu.

Anglijos karaliaus valdžia buvo silpnesnė negu kitų didžiųjų Europos valstybių valdovų, tačiau jis vadovavo ir Anglikonų bažnyčiai. Ši bažnyčia išlaikė daugumą prašmatnių apeigų ir vyskupų valdžią. Tai kėlė kalvinistų (Anglijoje jie buvo vadinami puritonais) nepasitenkinimą. Jie reikalavo pašalinti iš bažnyčių paveikslus ir statulas, puošnius altorius, muziką, panaikinti vyskupų valdžią.

Puritonai smerkė prabangą ne tik Bažnyčioje, bet ir gyvenime. Jie didžiausiomis dorybėmis pripažino asketizmą, kuklumą ir kartu atkaklų darbą bei turto kaupimą. Puritonai vilkėjo paprastais juodais drabužiais, niekino pramogas. Puritonizmas labiausiai plito tarp pasiturinčių miestiečių, džentelmenų ir jomenų. Bendruomenių rūmuose atsirado deputatų puritonų, kas sąlygojo nesutarimus tarp parlamento ir Stiuartų dinastijos, valdžiusios Angliją XVII a.

Mirus Anglijos karalienei Elžbietai I, sostas atiteko jos tolimam giminaičiui Škotijos karaliui Jokūbui Stiuartui (Jokūbas I). Škotija tada buvo nepriklausoma valstybė, kurioje reformacijos laikotarpiu įsigalėjo kalvinizmas. Stiuartams užėmus Anglijos sostą, Škotija liko savarankiška valstybe, su Anglija ją siejo tik karalius.

Kitoks buvo Airijos likimas. Anglija užkariavo Airiją XVI a. Anglų valdžia iš airių atėminėjo žemę, žiauriai slopino bet kokį priešinimąsi, vertė atsižadėti katalikybės ir tapti anglikonais. Tačiau airiai nenorėjo priimti anglikonų tikėjimo. Stiuartai tęsė Airijos kolonizavimą. Nuslopinus airių sukilimą salos šiaurės rytuose, Olsteryje, išvarytų tenykščių gyventojų vietoje kūrėsi persikėlėliai iš Anglijos ir Škotijos.

XVII a. 1-oje pusėje padidėjo prieštaravimai tarp monarchijos ir anglų visuomenės. Valdančioji Stiuartų dinastija stengėsi paversti parlamentą paklusniu įrankiu arba jį visai panaikinti. Karaliaus teisininkai aiškino, jog parlamentas yra senovės atgyvena ir jo reikėtų atsisakyti. Kaip pavyzdį jie nurodydavo Prancūzijos ir Ispanijos absoliutines monarchijas, tačiau sąlygos anapus Lamanšo buvo kitokios nei žemyne.

Tiudorų dinastijos karaliai Henrikas VIII ir Elžbieta I karaliaus valdžią sustiprino, tačiau gerbė ir parlamentą. Remdamiesi juo, jie vykdė savo politiką, taigi parlamentas išliko ir atstovavo ne tik diduomenei (Lordų rūmai), bet ir turtingiems žemvaldžiams bei miestiečiams prekybininkams (Bendruomenių rūmai). Religiniai atskalūnai (puritonai) ir jų laikais buvo stipri jėga, pasisakanti prieš karalių, Anglikonų bažnyčios galvą.

Jokūbas I norėjo įsitvirtinti kaip absoliutus monarchas ir Anglikonų bažnyčios galva. Dėl to jis užsitraukė puritonų bei katalikų priešiškumą ir nesutarė su parlamentu, kuris atsisakė pinigais remti karalių.

Jokūbo I sūnus Karolis I (1625-1649) taip pat susidūrė su parlamentu. 1628 m. jis buvo priverstas pasirašyti Teisių peticiją, kuria buvo bandoma atgaivinti Didžiosios Laisvių Chartijos idėjas ir apriboti karaliaus valdžią. Karalius už tai atkeršijo parlamentui, ir, pasinaudojęs tuo, kad šis atsisakė patvirtinti naujus mokesčius, 1629 m. parlamentą paleido ir 11 metų jo visai nešaukė. Galima teigti, kad nuo parlamento paleidimo Anglijoje įsitvirtino (nors
ir neilgam) absoliuti karaliaus valdžia.

Karalius įvesdavo naujus mokesčius ir grąžindavo senus, jau užmirštus, didino išvežamų ir įvežamų prekių muitus. Tai kėlė pasiturinčių gyventojų sluoksnių nepasitenkinimą. Kita vertus, džentelmenai norėjo tapti pilnateisiais savo žemių savininkais ir nepriklausyti nuo karaliaus valdininkų malonės. Mat karalius, kaip ir anksčiau buvo vyriausiasis žemės valdytojas, o džentelmenai – jo vasalai. Paveldėdami ir parduodami dvarus, jie turėjo gauti karaliaus leidimą ir mokėti dideles rinkliavas.

Valdant Karoliui I, sustiprėjo puritonų persekiojimas, tačiau puritonizmas plito jau ne tik tarp pasiturinčiųjų, bet ir tarp miesto prastuomenės. Absoliutizmas ir feodalinė santvarka trukdė plėtotis kapitalizmui.

Karolis I mėgino taip pat ir Škotijoje skleisti anglikonų tikėjimą. Tai sąlygojo škotų nepasitenkinimą, jie sukilo, išvijo karaliaus valdininkus ir įsiveržė į šiaurės Angliją. Karolio I kariuomenė pralaimėjo, nes karaliui neužteko pinigų jai papildyti. Įvesti naujų mokesčių be parlamento pritarimo karalius nedrįso.

1640 m. Karolis I sušaukė parlamentą, kuris posėdžiavo beveik 13 metų ir buvo pramintas Ilguoju parlamentu.

1640 m. parlamento sušaukimas ir tapo Anglijos revoliucijos pradžia (1640-1649 m.)

Parlamentas:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1016 žodžiai iš 3349 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.