Anglu kalbos
5 (100%) 1 vote

Anglu kalbos

Ant Udruvės ežero stataus skardžio stovėjo Baltaragio vėjinis malūnas. Nuo neatmenamų laikų mosavo jis savo dideliais sparnais, tarytum būtų norėjęs pasikelti ir nuskristi nuo pakriūtės.

Žemai pakalnėje tyvuliavo skaidrus Udruvės ežeras, plačiai išsišakojęs tarp aplinkinių kalnų, apaugusių pušynais, ir slėnių, užtrauktų pelkių maurais. Baltaragio malūnas buvo ant aukščiausio kranto, ir jo sparnai, šmėkščiodami iš tolo pro mėlynas pušų viršūnes, sukdavosi nuo mažiausio vėjelio, kuris padvelkdavo iš ežero.

Udruvės ežero vandenys nuolatos skalavo malūno kalno apgriuvusį šlaitą, tarytum norėdami jį nugriauti su visu malūnu. Bet pragyveno Baltaragio tėvų tėvai, ežeras visą laiką skalavo pakrantę, o malūnas vis stovėjo kaip stovėjęs ant pakriūtės, jo sparnai sukosi, ir jis nuolatos ūžė. Tas jo ūžimas susiliedavo su ežero murmėjimu į vieną svaiginantį gaudesį, kuris užkerėdavo savo paslaptingumu.

Ar ne jis buvo užkerėjęs ir paskutinį Paudruvės malūnininką Baltrų Baltaragį, kuris vienišas gyveno tame malūne su savo vienturte dukra Jurga. Senas našlys taip mylėjo savo vienturtę, kad dieną naktį akių nuo jos nenuleisdavo, kartais visas nušvisdamas tarsi nepaprastos laimės apšviestas, o kartais taip nuliūsdamas ir susirūpindamas, kad net žilų plaukų vainikas apie nuplikusią jo galvą dar labiau išbaldavo. Ką galvodavo ir ką jausdavo senas malūnininkas, niekas nežinojo, nebent nujautė, kad gražuolė dukra – visas jo džiaugsmas, rūpestis ir gyvenimas.

O dukrai maža terūpėjo, ko tėvas nušvinta ar pražyla, į ją žiūrėdamas. Jai visas gyvenimas atrodė kaip linksma jaunystės išdaiga, o jos kiekviename žingsnyje juokėsi aštuoniolika nerūpestingų metų. Tai buvo viso Paudruvės kaimo pati smagiausia mergina, kuri savo skambiu juoku, linksmų akių gundančiais žvilgsniais ne vieną jaunikį buvo išvedusi iš proto ir ketino dar ne vieną išvesti. Tai buvo tikra išdykėlė, našlio tėvo išpaikinta vienturtė, kuri iš visko juokus krėtė ir pati pirmoji juokėsi.

Ne vienas norėjo pasivogti jos tą juoką visam gyvenimui, bet niekas neišeidavo, nors ir kažin kaip sugundyti stengdavosi. Linksma, nerūpestinga Jurga iškliūdavo laisva iš visų meilės pinklių ir dar smagiau kvatodavo. Vienas po kito važiuodavo jaunikiai su piršliais į Baltaragio malūną, bet neįstengdavo atvažiuoti. Vos tik privažiuodavo prie šakoto Udruvės ežero, ir patys nesuprasdavo, kaip paklysdavo, nors Baltaragio malūnas iš tolo per mylią buvo matomas.

Čia būta kažkokios neįspėjamos paslapties, kuri net mandriausius suklaidindavo, ir niekas negalėdavo suprasti, kas gi pagaliau pastoja piršliams kelią pas Baltaragio dukterį. Net giedriausią pavakarę staiga kildavo iš ežero rūkas, kuris šviesiausią dieną paversdavo tamsiausia naktimi, o patys arkliai, nežinia ko išsigandę, pasukdavo iš tiesaus kelio į šunkelius ir dievai žino kur nuveždavo, ar ežero sąsmaukų tilčiukai, – o jų buvo ne vienas, bet septyni, – staiga dingdavo, ar dar kažkas atsitikdavo, tiktai piršliai, užuot nuvažiavę į Baltaragio malūną, atsidurdavo visai kitoje Udruvės ežero pusėje arba dar blogiau – čia pat prie malūno klampiose Paudruvės pelkėse, kuriose ligi aušros kankindavosi, nerasdami kelio, o išaušus pamatydavo, kad po plynias pakalnėje murdosi, ir keikdamiesi grįždavo tuščiomis namo.

O nuo to laiko, kai vienas valakininko sūnus prarado Paudruvės pelkėse arklius ir pats vos galo negavo su piršliu, gindamiesi nuo visokių šmėklų, kurios juos kiaurą naktį visaip dovijo ir klaidino, viliodamos į liūno eketes, o paskui, kai kitas išdidus senbernis su savo piršliu nuvažiavo nuo stataus skardžio tiesiai į Udruvės ežerą, sudaužė vežimą ir nusuko sprandą pačiam geriausiam apylinkės piršliui, kad tas neužilgo net dievui atidavė savo melagio dūšią, niekas nedrįso, net ir drąsiausieji, važiuoti su piršliais pas Baltaragio dukterį.

Kas čia buvo, niekas tikrai nežinojo. Sklido gandai, kad Baltaragio gražuolė dukra susidėjusi su Udruvės ežero laumėmis ir pats velnias ją pasidabojęs. Kiti net spėliodavo, koks velnias: ne kuris nors kitas, tiktai pačių Paudruvės pelkių velnias – Pinčukas, visiems gerai žinomas ir artimiausias Baltaragio kaimynas. Dar kiti, nenorėdami tikėti tokiomis paskalomis, tvirtino, kad čia pats tėvas Baltaragis kaltas, nes, beprotiškai mylėdamas vienturtę savo dukterį ir būdamas pats raganius (o kad jis turi kažkokių reikalų su velniais ir kitomis dvasiomis, jau seniai žmonėse sklido kalbos), taisąs visokius burtus ir pinkles, kad jaunikiai negalėtų su piršliais atvažiuoti ir iš jo dukters paveržti.

Kaip ten iš tikrųjų buvo, niekas nežinojo, tiktai Jurga juokdavosi, išgirdusi tokias kalbas, o senis Baltaragis kaip žemė tylėdavo. Jeigu jau kas prisispyręs klausdavo dėl piršlių su jaunikiais nelaimių, tai Baltaragis tiktai pečiais patraukdavo.

– Tur būt, per daug įkaušę buvo, kad neatvažiavo, – kartais jis atsakydavo. – Malūnas ant kalno, iš tolo matyti, net iš antros ežero pusės. Tai kur čia gali paklysti? Kasdien žmonės į malūną važiuoja, ir niekas nepaklysta.

Tai buvo tiesa. Važiuok į malūną dieną ir naktį – niekados nepaklysi, o su piršliais nė nemėgink – būtinai nusisuksi sprandą.
Kodėl taip buvo, niekas negalėjo suprasti. Pats Baltaragis numanė, bet nieko negalėjo padaryti. O duktė kasdien vis gražesnė darėsi, tiktai piršlių su jaunikiais nors kartais ir laukdavo, bet nesulaukdavo. Tada nejučiomis Jurgos linksmosios akys kartais apsiniaukdavo ir lūpose sustingdavo juokas. Tai matydamas, tėvas vis dažniau užsidarydavo malūne, kažką galvodamas ir nieko nesugalvodamas, tiktai dar labiau pražildamas. Jis žinojo, kas čia yra, kad piršliai negali atvažiuoti, ir jeigu pirma pro pirštus į tai žiūrėjo ir net patenkintas buvo, tai dabar, kartais pamatęs nuliūdusią dukterį, graužėsi iš to gailesčio ir tylėjo kaip žemė.

Tada visa burna prakalbėjo Švendubrės ubagyno senmergė davatka Uršulė Purvinaitė, kuri ilgus metus gyveno Baltaragio malūne, ir su ja tenai keisti dalykai atsitiko, kuriais anksčiau niekas nenorėjo tikėti. Bet dabar, kai dėjosi tokie nesuprantami reiškiniai, daug kas buvo linkęs patikėti net sena davatka.

Ta davatka Uršulė, tokia supintijusi ir prarūgusi moterėlė, amžinai nepatenkinta ir pikta kaip širšė, vieną rytą auštant sugrįžusi visa dumblina iš Paudruvės pelkių, pabėgo plūsdamasi iš Baltaragio namų, kuriuose nuo senų laikų tarnavo, ir apsigyveno Švendubrės davatkyne, kad neatsitiktų daugiau tokių baisių dalykų.

Apkaltino ji Baltaragį, kad jis, senas raganius, norėjęs ją, skaistybės apžadus padariusią mergelę, išleisti ne už ko kito, tiktai už paties velnio, kuris iš seno Paudruvės pelkėse gyveno ir Pinčuko vardu vadinosi.

Kaip ten buvo – nesuprasi, o ir pati Uršulė ne visą teisybę sakė, nes ir pati ne viską suprato, o jeigu suprato, tai senmergės drovumas pasakyti neleido. Tiktai vieną dieną, kai jai pritrūko kantrybės belstis po seno malūnininko namus (iš tikrųjų neteko paskutinės vilties ištekėti už Baltaragio ir pasidaryti tikra malūnininke, apie ką seniai veltui svajojo), atsitiko nuodėmė – netyčia išsprūdo iš jos lūpų baisus žodis, kad eitų nors ir už paties velnio, kad tik nereikėtų daugiau gaišti pas Baltaragį, kurio namuose bergždžiai nuvytusi jos jaunystė.

Tuos iš apmaudo pasakytus žodžius nugirdęs, Baltaragis kažkodėl apsidžiaugė ir net pralinksmėjo, kas su juo retai būdavo.

– Gerai, – sako, – galiu išpiršti. Mūsų kaimynas Pinčukas vienas be pačios pelkėse rūgsta.

Nusigandusi Uršulė persižegnojo ir Baltaragį peržegnojo.

– Atstok, – sako. – Ar nežinai, kad apžadus esu padariusi skaistybėje gyventi?

Tada nusijuokė Baltaragis ir linksmai tarė:

– Nieko, – sako. – Apžadai apžadais, o kai pamatysi jaunikį su piršliais, tai užmirši visus apžadus.

Supyko Uršulė ir daugiau nekalbėjo su Baltaragiu, bet ir Baltaragis nepasigedo jos kalbos, tiktai savo darė. Vaikščiojo toks paslaptingas, su klastinga šypsena, tarytum ką apgauti rengdamasis ir jau iš anksto dėl to džiaugdamasis.

Tos klastos neilgai teko laukti. Pirmą subatvakarį, pradėjus temti, pasigirdo piršlių skambalai. Tie skambalai visada Uršulei nueidavo per širdį, ir dabar ji sustojo viduryje kiemo, žiūrėdama, į kurią sodybą piršliai pasuks. Apie save net nepagalvojo, tiktai prisiminė visas turtingiausias ir gražiausias Paudruvės nuotakas, bet žiūri – piršliai pro malūną kaip tik pas juos suka.

– Ar nepaklydo? – apsidžiaugė Uršulė, nes buvo amžinai užsirūstinusi ant piršlių, kad nė karto pas ją su jaunikiu nebuvo atvažiavę.

Bet tuo metu, kai žiopsojo nustebusi Uršulė ir džiaugėsi, kad piršliai paklydo, juodbėriai žirgai įlėkė į kiemą ir paauksuota karieta sustojo prie rūtų darželio.

– Kas gi čia dabar? – net nutirpo visa Uršulė.

O iš karietos išlipo toks rimtas su žila barzda ponas ir jaunas ponaitis su prašmatnia skrybėlaite. Nusilenkė abudu Uršulei, ir klausia tas senasis:

– Ar ne čia bus pono Baltaragio garsusis dvaras?

– Ne pono, – sako apmirdama Uršulė, – tiktai Baltaragio, ir ne dvaras, bet malūnas.

– Tai mums jo kaip tik ir reikia, – sako tas žilabarzdis ir dar žemiau lenkiasi. – Ar priimsite pakeleivingus svečius?

– Labai prašome, – atsakė iš malūno atsiradęs Baltaragis. – Seniai mielų svetelių laukiame.

Nusivedė tada Baltaragis nepaprastus svečius į seklyčią, o Uršulė kamaroje pasislėpė, baisiai nerimaudama. Argi čia būtų pagaliau jos atvažiavęs karalaitis?

O tuo tarpu žilabarzdis piršlys, vos įžengęs į seklyčią, dargi neprisėdęs, stačias prie durų pradėjo savo oraciją:

– Važiavau paežerėmis, pro pelkes, radau antinėlį – sako. – Antinėlis krykščia, nerimauja, ieško raibos antelės… Ar kartais jos čia nesurasime?

– O kaipgi, – atsakė Baltaragis ir atsivedė Uršulę iš kamaros. – Ar ne šitos ieškote?

– Kaip tik tos pačios, – atsakė patenkintas piršlys, o jaunikis iš to džiaugsmo kaip antinas sukrykštė, sukdamas aplinkui ratą.

Tada Uršulė nukaito kaip aguona ir žodžio pratarti negali. Žvilgtelėjo akių kampeliu – jaunikis gražus neapsakomai. Suspurdėjo širdis, o pati vos bepastovinti ant kojų, akyse kažkokie raibuliai.

Pasodino jaunuosius už stalo, ant kurio tuojau bonka atsirado, žalia rūta užkišta. O kaip ten toliau seklyčioje buvo, Uršulė net pati tikrai nieko neatsimenanti, tarsi kvaitulys koks būtų užėjęs ar galvos būtų visai
Dabar ji gerai suprantanti, kad tai buvęs seno raganiaus Baltaragio ir jo bičiulio Paudruvės pelkių velnio Pinčuko padarytas sąmokslas jos skaistybei pražudyti.

O tada Uršulė nieko nesuprato, lyg apkvaišusi buvo, ir tiktai atsimena, kaip saldų midų su piršliu ilgabarzdžiu (iš kur toks ir atsirado?) gėrė ir širdis alpo nuo meilių jaunikio žodžių. Tokia laiminga buvo, kaip dar niekada savo gyvenime (tikrai, užkerėta buvo!), ir net nežino, kaip ilgai viskas truko. Tiktai vėliau prisiminė lyg pro sapną, kaip, nuo laimės apsvaigusi, išėjo iš seklyčios, kaip vedė ją už rankos piršlys žilabarzdis, o už kitos jaunikaitis, jau toks gražus, toks meilus, kad nei sapne nesusapnuotum. Iš paskos lydėjo tas besarmatis Baltaragis, – tolimas giminė, bet už priešininką blogesnis! – kažko patenkintas ir klastingai šypsodamas, bet Uršulei jis tarsi buvęs nebuvęs. Tiktai išeidama pamatė, kaip kažkokius raštus jaunikis jam atidavė, o tas apsidžiaugęs įsikišo juos į užantį. Tur būt, tada ir pardavė jos skaistybę, o ji, vargšė, nieko nesuprato.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1995 žodžiai iš 6550 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.