Ankstyvieji viurinieji vėlyvieji viduramžiai
3 (60%) 2 votes

Ankstyvieji viurinieji vėlyvieji viduramžiai

Ankstyvieji viduramžiai VII a. – XV a.

Vidurinieji viduramžiai XI a. – XIII a.

Vėlyvieji viduramžiai XIII a. – XV a.

Vidurinių amžių terminą pirmą kartą pavartoja pavartoja italų humanistai XV a. Juo norėta pažymėti tūkstantmetį tarp Romos imperijos žlugimo (V – VI a.) ir Renesanso. Kodėl ši epocha vadinama Viduriniais amžiais? Humanistų nuomone, tai buvo smukimo laikotarpis, barbarų, t.y. gotų, epocha, nuslopinusi antikos civilizaciją, apie kurią vėl imta kalbėti.

1000-1350 m. Bažnyčia vaidina itin svarbų vaidmenį. Kantriu savo vienuolių, kunigų, vyskupų darbu, pradėtu dar ankstesniais amžiais, ji platina krikščionybę, kartais net griebiasi kruvinų kryžiaus žygių; plėšia naujas žemes, stato pastatus, ramina, slaugo, teisia, pataria, moko ir meldžiasi. Žmones palaiko gilus tikėjimas: apimti išganymo idėjos, jie ima maldininko lazdą, metasi į kryžiaus žygių nuotykius, stato katedras. XI, XII, XIII a. Gimsta arba atgimsta miestai ir kaimai, vystosi žemės ūkio ir amatų technika, palengvindama milijonų valstiečių darbą.

Tai taip pat laikas, kai žinija, išėjusi iš vienuolynų, sklinda per naujas institucijas, universitetus. Šiuo laikotarpiu apie karalius kuriasi valstybės, turinčios savo kalbą. Nuolat gresia badas ir maras, tebeegzistuoja smurtas. Visos šios su karais susijusios žmonijos rykštės staiga vėl užgriūva XIV a. viduryje , prasidėjus Šimtamečiui karui. Tačiau šuolis jau įvyko, jis lemia Europos dominavimą pasaulyje iki pat XX a.

Terminas “viduramžiai” nevisiškai tinka Vakarų pasauliui, o juo labiau musulmonams, Bizantijai ar Kinijai apibūdinti. Pastarojoje apie 1000m. jau naudojamasi kompasu, žinomas popierius, knygų spausdinimo menas, parakas… To meto Kinijoje klesti ekonomika, kuriami rafinuoti meno kūriniai. Antikinį mokslą paveldėję musulmonai kaupia, papildo ir plėtoja įvairiapuses žinias. Kartu su Bizantija jie tarpininkauja materialinių gėrybių ir idėjų mainuose tarp Rytų ir Vakarų.

V a. Romos imperiją užplūdo barbarų gentys – gotai, vandalai, hunai ir kt. 476 m. buvo nuverstas paskutinis Romos imperatorius. Romėnų miestai su tais laikais įspūdinga adekvatų ir kanalizacijų sistema buvo sugriauti arba ištuštėjo. Europa suskilo į šimtus smulkių savarankiškų valstybėlių.

Feodalinė visuomenė. Už miestų sienų vakarų Europos viduramžių visuomenė rėmėsi feodaline sistema. Visuomenės viršūnėje buvo senjorai (stambieji žemvaldžiai), kurie už karo tarnybą skirdavo žemės riteriams. Riteriai mažais sklypeliais išnuomodavo valstiečiams, o šie už tai turėjo eiti lažą ir mokėjo duoklę. Daugelis valstiečių asmeniškai priklausė nuo riterių. Jie beveik neturėjo teisių ir gyveno baisiame skurde.

Gyvensena. Viduramžių Europoje nebuvo technikos, palengvinančios buitį . Kiekvienam daiktui pagaminti reikėjo daug rankų darbo, todėl gaminiai buvo palyginti brangūs – pora odinių batų kainavo dviejų mėnesių artojo uždarbį.

Skurdas, žiaurūs nusikaltimai būdavo įprasti kasdieninio gyvenimo reiškiniai. Daugelyje Europos šalių per tardymus buvo naudojami kankinimai. Bausmės būdavo griežtos, viešos ir vykdomos nedelsiant. XIV a. Vakarų Europos civilizacija žengė ne į priekį, o atgal. Neužgesdavo karų gaisrai – baisiausias iš jų buvo Šimtametis karas (1337-1453) tarp Anglijos ir Prancūzijos . Gaujos klajojančių kareivių užplūsdavo kaimus ir juose plėšdavo. XIV a. viduryje kilo maro epidemija, pavadinta Juodąja Mirtimi, ir nusinešė trečdalio Europos gyventojų gyvybes. “Žmonės šneka ir tiki – atėjo pasaulio pabaiga”. – rašė italų kronininkas.

Miestai. Miestai viduramžiais atsirado dėl kelių priežasčių. Vienur jie išaugo prie garsių vienuolynų ar pilį, kur žmonės tikėdavosi rasti prieglobstį nuo karo antpuolių. Kitur miestais virto dideli kaimai, kur žemdirbiai suveždavo parduoti savo gėrybes. Dažnai miestas išaugdavo iš prekybos centro – prie uosto, upių santakoje ar judrioje kryžkelėje.

Kadangi miestai įsikurdavo žemėse, valdomose vietinio žemvaldžio, miestiečiai turėdavo mokėti jam feodalinę duoklę ir eiti lažą, kai ir aplinkinių kaimų valstiečiai. Todėl miestui buvo svarbu gauti karaliaus ar žemvaldžio privilegiją, suteikiančią savivaldą . Tada įtakingiausi miestelėnai – biurgeriai tapdavo nuo žemvaldžio nepriklausomais, laisvais gyventojais. Privilegija suteikdavo jiems teisę verstis prekyba, rinkti merą ir miesto tarybą, leisti savo įstatymus ir vykdyti teisingumą.

Turtingieji biurgeriai gyveno mūriniuose namuose, kad galėtų apsisaugoti nuo gaisrų. Mažiau pasiturintys pirkliai statėsi medinius namus, jų tarpus užpildydavo dumblu, mėšlu ir ašutais. Žemės sklypai buvo ilgi ir siauri, tad daugelis gyventojų, kad patektų į sandėlius bei arklides, vienoje namo pusėje palikdavo skersgatvį.

Bažnyčios valdžia. Žmonės viduramžių Europoje buvo labai religingi. Jie krikštydavo bažnyčiose vaikus, o mirusiuosius laidodavo šventoriuose . Melsdavosi įvairiems šventiesiems. Daugelis miestų turėjo savo globėjus.

Žmonės nuolat bijodavo užrūstinti Dievą šiame gyvenime, o dar labiau po mirties patekti į pragarą. Didikai ir pirkliai testamentais palikdavo pinigų
kunigams, kad šie po mirties atlaikytų jiems mišias. Popiežius Bonifacas VIII paskelbė 1300 metus jubiliejiniais, tuomet du milijonai piligrimų patraukė į Romą, vildamiesi sutrumpinti buvimo skaistykloje laiką, nes jie tikėjo, kad po mirties jų laukia tūkstančiai metų skaistykloje.

Bažnyčia atlikdavo daug svarbių funkcijų. Abatai ir vyskupai būdavo valdovų patarėjais. Dvasininkai valdžios atstovams ir bajorams rašydavo laiškus ir tvarkydavo dokumentus. Iki pat spaudos išradimo vienuoliai ranka perrašinėdavo knygas.

Vienuoliai, vadinami infirmarais, prižiūrėdavo apylinkėse invalidus, elemozinarai dalindavo vargšams išmaldą, o keliautojus globodavo hospitaliarai. Atlygindami už šias paslaugas, didikai ir karaliai bažnyčiai aukodavo žemių ir pinigų.

Dėl to bažnyčia buvo turtinga ir įtakinga. Vyskupai jodavo į karą kaip kunigaikščiai, vesdami didelę kariuomenę iš savo dvarų žmonių. Kas būdavo įtariamas nesutinkąs su Bažnyčios mokymu, tas buvo apšauktas eretiku ir sudegindavo ant laužo. 1302 m. popiežius Bonifacas VIII išleido bulę Unam sanctum, kur teigė popiežiaus valdžios viršenybę ne tik Bažnyčiai, bet ir visiems karaliams ir valdovams. Ta bulė skelbė, kad jei nori būti išganytas, turi nuolankiai paklusti popiežiaus valiai: kas nepaklus, nepateks į dangų.

Paprastiems žmonėms Bažnyčia atrodė moraliai smukusi. Anglijoje, Berio vienuolyne, 80 vienuolių turėjo 111 tarnų. 1340 m. popiežius patarėjas, tyręs vienuolynų padėtį, išvardijo 42 priekaištus vienuoliams : jie buvo kaltinami meilės ryšiais su vienuolėmis, susimokymu nužudyti abatą ir atsisakymu miegoti su drabužiais. Dėl tokių dalykų daug žmonių nekentė Bažnyčios. 1347m. Italijoje Gaetos miesto žmonės sučiupo popiežiaus mokesčių rinkėją , jį nuginklavo, uždarė kalėjimą ir dar konfiskavo surinktus pinigus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1090 žodžiai iš 3467 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.