Ankstyvoji krikščionybė
5 (100%) 1 vote

Ankstyvoji krikščionybė

ĮVADAS

“Ankstyvąjį krikščionybės laikotarpį įprasta vadinti Senove. Sekant visuotine istorija, šis laikotarpis apima epochą nuo Bažnyčios įkūrimo Jėzaus Nazariečio asmenyje iki vadinamųjų Viduramžių. Toks skirstymas periodais nurodo, kad Bažnyčios istorija rutuliojosi lygiagrečiai su vėlyvąja Romos imperijos istorija. Ten nuolat vyko Kristaus išpažinėjų konfliktai su aplinkinio pasaulio religijomis. Svarbiausia tų konfliktų priežastis buvo įsitikinimas, kad tik dievų kulto dėka laikosi valstybė. Tačiau naujas Romos religijos politikos posūkis ketvirtojo šimtmečio pradžioje, valdant imperatoriui Konstantinui, o vėliau ir jo įpėdiniams, viską apvertė aukštyn kojomis. Dabar jau krikščionių Dievo garbinimas turėjo garantuoti valstybės amžinybę.”*

Perskaičiusi šią ištrauką labai susidomėjau tuo, kaip tokia religija, kuri nuolat buvo persekiojama ir naikinama, sugebėjo ne tik išlikti, bet ir nugalėti nepaprasta ir tobula laikytą pagoniškąją religiją. Tačiau žinoma, viską aprašyti tokiame darbe tikrai negalėčiau, nes paprasčiausiai mums ir laiko buvo skirta tikrai nelabai daug. Be to, tai labai plati tema ir apžvelgti krikščionybės atsiradimo, išplitimo bei įsigalėjimo priežastis ir pasekmes, o dar paminėti visas su tuo susijusias asmenybes ir svarbiausius įvykius tikrai neįmanoma. Tačiau vien dėl tos priežasties aš neatsisakiau minties, plačiau susipažinti su krikščionybės istorija ir nepasirinkau kitos temos savo darbui. Bet vieną pakeitimą tikrai padariau – aš pasirinkau tik tą temos dalį, kuri man pasirodė įdomiausia, tai yra, krikščionybės legalizavimą. Taip pat bandysiu apžvelgti ir paskutinįjį krikščionių persekiojimą, ir Konstantino biografiją bei jo atėjimą į valdžią, ir tai, kaip ir kas pasikeitė po krikščionybės legalizavimo.

Projektinį darbą turime rašyti remdamiesi Moros F. romanu “Aukso karstas”, tačiau šioje knygoje aprašomi kiek ankstesni įvykiai (Diokletiano valdymo metai (284 – 305) ) ir Konstantiną čia matome tik kaip antraeilį personažą. Čia galime tik stebėti, kas įtakoja Konstantino asmenybės formavimąsi. O be to, tai nėra mokslinė literatūra. Ir kaip autorius bebūtų stengiąsis, jį tikrai įtakojo tai, kad knyga, nežiūrint į tai, kad čia istorinis romanas, vis dėlto yra grožinė, o taip pat ir laikmetis, kada jis šią knygą rašė. Taigi kiekvienas, dar net neskaitęs šio romano, manau, jau gali pasakyti, kad knyga tikrai nėra labai objektyvi. Dėl šių priežasčių šiuo romanu aš remiuosi nedaug, o visa informacija paimta iš kitų knygų (žiūr. Literatūros sąrašą). Daugiausia naudojausi viena knyga, tai yra Lenzenweger J. ir kt. “Katalikų bažnyčios istorija” I d. Ten tikrai plačiai ir, mano nuomone, objektyviai aprašomi visi, su krikščionybės legalizavimu susiję, įvykiai, o taip pat ir pati Konstantino asmenybė. Daugiausia pirminių šaltinių, o taip pat ir paties Milano edikto ištrauką (žiūr. Priedus) radau “Krikščionybės kronikoje”. Aš stengiausi visiškai nesinaudoti Lietuvoje dar prieš nepriklausomybę išleistomis knygomis. Paklausite kodėl? Mano atsakymas būtų tik vienas: aš tikrai nepasitikiu tų knygų informacija ir objektyvumu. Žinoma nesakau, kad viskas, kas ten parašyta yra tik melas bet tikrai tikiu, kad didelė dalis svarbios informacijos ten nutylima.

Paskutinysis krikščionybės puolimas

Paskutinysis didelis krikščionių persekiojimas Romos imperijoje buvo dar žiauresnis už ankstesniuosius, tačiau jis galų gale baigėsi krikščionių pripažinimu. Galiausiai krikščionybė pirmą kartą tapo teisėta religija (“religio licita”). Tačiau jos padėtis net ir po to vis dar buvo netvirta.

Viskas prasidėjo 303 m. vasario 23 d., Nikomedijoje, kai romėnų kareiviai apiplėšė ir sugriovė katedrą, esančią priešais imperatoriaus rūmus Mažosios Azijos mieste. Tačiau buvo žudomi ir persekiojami ne tik į grupes susijungę krikščionys, bet ir pavieniai žmonės, kurie kartais tokių kančių susilaukdavo vien dėl neteisingų kaltinimų, šmeižto. Taipogi nieks neatsižvelgdavo nei į žmogaus lytį, nei į amžių: “<…> paauglių būrys mėgdavo išbandyti savo jėgas žaidimų aikštelėje, ir štai tenai kiti žaidėjai ėmę erzinti geriausią disko metiką ir pravardžiuoti jį krikščionimi. Kilusios didelės muštynės, ir viskas baigėsi tuo, kad kiti žaidėjai tą paauglį negyvai užspardę.”* Jau kitą dieną, vasario 24 – ąją, imperatorius Diokletianas išleido ediktą, pagal kurį turėjo būti sugriautos visos bažnyčios. Tokį imperatoriaus sprendimą paskatino tai, kad daugelis krikščionių etiniais sumetimais atsisakydavo karinės tarnybos, tuo dar labiau sustiprindami imperatoriaus būgštavimus, kad krikščionys yra nelojalūs imperijai.Taip pat persekiojimų bangą išpranašavo Apolono žynys**. Jis įtikino imperatorių, jog krikščionys esą blogų pranašysčių priežastis. Ir šis nedelsdamas pradėjo juos persekioti. Tačiau skaitydami “Aukso karstą” mes galime nuolat pastebėti, kad visi skatinimai kyla iš Galerijaus, kuris nuolat atvyksta pas Imperatorių ir skundžiasi krikščionimis. Diokletianui nuolat rūpėjo tik jo sūnus Kvintiporas ir į Galerijaus skundus jis per daug dėmesio nekreipdavo: “Valdovui visai nerūpėjo, kiek jo ir Galerijaus valdomose
provincijose išgriauta bažnyčių ir kiek sukišta į kalėjimus vyskupų ir kunigų.”*** Gal dėl to jis turėjo nepaprastai didelę valdžios sferą tetrarchijoje – bent jau taip viskas pavaizduota šiame romane. Tačiau Galerijus darė tikrai viską, kas tik buvo įmanoma, kad dar labiau pažemintų krikščionis imperatoriaus akyse. Jis pats gerai nepažindamas šios religijos, nuolat Diokletianui pasakodavo tokius dalykus, kurie mums, šių laikų žmonėms, atrodo neįtikėtini, pavyzdžiui, kartą jis imperatoriui parašė tokį laišką: “Štai Nikomedijoje krikščionys atkasė <…> bedievių kaulus – aš čia kalbu apie keturis nusikaltėlius, kurie kėsinosi į tavo gyvastį, ir tu, išklausęs mano maldavimų, leidai nubausti juos mirtimi. Prie tų kaulų jie sako tokius burtažodžius, kurie verstų prisikėlusias nusikaltėlių sielas pirmiausia užtraukti nelaimę ant tavo galvos. Tave jie vadina Antikristu, kuris įkūnija visą blogį, ir dar jie, gailestingiausiasis valdove, sako, kad tavyje įsikūnijo Nerono dvasia.”****

Diokletianas griebėsi jau anksčiau išleisto Decijaus edikto, reikalaujančio atnašauti dievams, dar labiau jį sugriežtindamas: visi krikščionys privalėjo atnašauti gėrimus dievams, o už šio įsakymo nevykdymą grėsė mirties bausmė. Dvasininkai buvo suiminėjami tikintis, kad taip vis mažiau žmonių prisijungs prie krikščionių Dievo išpažinėjų. Tūkstančiai krikščionių buvo nukankinta ir iš visų krikščionybės šalininkų buvo atiminėjami jų apdovanojimai ir titulai. Buvo uždraustos visos krikščionių pamaldos, Biblijos konfiskuojamos ir deginamos. Tačiau, nepaprastai visų nuostabai, tokie poelgiai tik dar labiau suartindavo krikščionis, o jų skelbiama religija dar labiau išpopuliarėjo. Tačiau senųjų dievų populiarumas krito taip pat negreitai. Juolab, kad nuolat atsirasdavo įvairiausių kaltinimų paties krikščionių Dievo atžvilgiu. Net ir dėl visų persekiojimų buvo kaltinamas Dievas. “Senieji dievai ne tokie – jie visada globojo imperatorių, ir dabar jie vėl įrodė esą stipresni už naująjį dievą. Tai tie dievai ir paskatino jį (imperatorių – Aut.) skelbti karą gobšiam ir pavydžiam naujajam dievui, kuris draudžia neapkęsti žmonių, bet pats mirtinai neapkenčia kitų dievų.”*

Vakaruose po 305-ųjų metų persekiojimai aprimo, kai šios imperijos dalies cezariu tapo Konstancijus Chloras. Jis vangiai vykdė krikščionių persekiojimo politiką. Jo valdomoje teritorijoje beveik nebuvo kankinių, nuo egzekucijų jis susilaikė, o žinios apie sugriautus maldos namus, kuriuose rinkdavosi krikščionys, įvairiuose šaltiniuose yra prieštaringos. Yra duomenų, kad ir jis liepė griauti bažnyčias Galijoje, Britanijoje ir Ispanijoje, tačiau kiti šaltiniai tikina, kad tai tik fiktyvūs duomenys, išgalvoti tam, kad neužsitraukti bendravaldžių rūstybės. Ramybės periodai leido krikščionims plėtoti ir tobulinti savo organizacines struktūras ir net iškelti Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo galimybę. 306 m. liepos 25 d. Konstancijus Chloras mirė Jorke.

Tačiau ne visoje imperijoje krikščionybei išlikti ir įsitvirtinti buvo lengva. Rytinėje imperijos dalyje buvo priešingai – ir Diokletianui atsisakius sosto, augustas Galerijus tęsė žiaurius persekiojimus. Tik gulėdamas mirties patale ir matydamas, kad visi persekiojimai buvo neefektyvūs, jis 311 m. pakeitė savo politiką ir davė nurodymą, kad “krikščionys gali vėl išpažinti savo tikėjimą ir atstatyti savo susirinkimų vietas”**; tiesa, tik su sąlyga, kad jie jokiu būdu neveiks prieš esamą tvarką. Šis žingsnis buvo nepaprastai svarbus krikščionybės kelyje į pripažinimą. Po to sekę įvykiai jau buvo tik šio edikto pasekmės. Krikščionybės įsitvirtinimas visuomenėje jau buvo neišvengiamas.

Konstantinas ir jo atėjimas į valdžią

Konstantinas gimė tikriausiai 280.02.27 Naiso (Nyso) mieste iš vakarinės dalies cezario Konstancijaus Chloro ir smulkininkės Elenos ryšio. “Aukso karste” mes galime suprasti, kad Elena buvo krikščionė. Ir nors Konstantino tėvas, tituluotas cezariu (289) , vedė Teodorą, vakarinės imperijos dalies imperatoriaus Maksimijano podukrą, ryšys su motina ir krikščionybe nenutrūko. Visą savo vaikystę Konstantinas praleido pas motiną Eleną. Vėliau jis buvo auklėjamas Romos imperijos rytinės dalies imperatoriaus Diokletiano dvare, kur įgijo karinių bei politinių įgūdžių. Tačiau net ir gyvendamas dvare, Konstantinas niekad nepamiršo motinos ir nuolat savo tėvui sakė: “Man rūpi ne tavo žmona, o mano motina. Tavo žmoną aš pagerbiu kasdien. Tai gera moteriškė ir labai myli tave. Bet aš – ne jos vaikas.”* Savo tėvo Konstantinas niekad nepriskyrė prie krikščionių persekiotojų ir tai, savaime suprantama, turėjo labai daug įtakos vėliau jo vykdomai politikai imperijoje. Jau jaunąjį Konstantiną visi žinojo kaip krikščioniškosios religijos šalininką: “Princepsą atpažino uosto vežikai, žuvų prekijai, vandens nešėjai, visokie dykinėtojai, uosto darbininkai, o tarp jų būta nemažai krikščionių. Mat buvo plačiai kalbama, kad princepsas esąs palankus vieno dievo garbintojams.”** Jo tėvas nuolat bendravo su krikščionimis ir “Aukso karste” galime rasti net ir tokių šiuos santykius apibūdinančių žodžių, kaip kad “Konstancijus viską apsakė
bičiuliams barbarams”*** (taip Romos imperijoje buvo vadinami krikščionys bei svetimšaliai). Taigi Konstantino santykiai su krikščionimis buvo lyg ir savaime suprantami. Konstancijui Chlorui mirus (306), žygio į Britaniją metu, kariuomenė, sulaužydama tetrarchinę valdovų sistemą, paskelbė Konstantiną imperatoriumi. Būdamas tėvo įpėdinis, Konstantinas tęsė jo religijos politikos tradiciją. Tačiau tuo pačiu metu Romoje vietos kariškiai valdovu išsirinko imperatoriaus sūnų Maksencijų****. Tokiu būdu kova vakarinėje imperijos dalyje buvo neišvengiama.

Po Tolerancijos edikto paskelbimo vakarinės imperijos dalies religijos politikos praktika įsigalėjo ir rytinėje dalyje, o Konstantinas pasirodė esąs realiai mąstantis valstybės veikėjas. Greita Galerijaus mirtis sužadino jo, kaip valdovo, ambicijas, o jas dar labiau kurstė Maksencijaus pretenzijos į sostą; pastarasis kaip tik sustiprino savo valdžią Italijoje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1805 žodžiai iš 5995 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.