Ankstyvoji krikščionybė
5 (100%) 1 vote

Ankstyvoji krikščionybė

112131

1. KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA – JĖZUS KRISTUS. KRIKŠČIONYS – PANAŠŪS Į KRISTŲ.

Bažnyčios gimimas

Krikščionybės iniciatorius ir pradininkas yra Jėzus Kristus. Savo profesija – stalius, prigimtimi – Dievo Sūnus, žadėtasis pasaulio Gelbėtojas ir žmogaus nuodėmių Atpirkėjas. Iš pradžių Juo pasekė 12 mokinių, įtikėjusių Jo pamokslais. Tačiau pasekėjų skaičius greitai augo ir tūkstantinės minios lydėjo Jėzų, Jam pamokslaujant Galilėjoje, Samarijoje ir Judėjoje.Pagrindinė Jėzaus pamokslų tema buvo Dievo Karalystė. Jis skelbė judėjams, kad atėjo tos dienos, apie kurias kalbėjo pranašai – prisiartino Dievo Karalystė. Žydams, tikėjusiems Senuoju Testamentu, visų pirma tai reiškė politinės nepriklausomybės atgavimą ir taiką, taip pat grįžtantį karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono laikų ekonominį klestėjimą. Jėzaus laikais Izraelis buvo integruotas į Romos imperiją, slegiamas didelių mokesčių imperatoriaus iždui.Matydami Jėzaus daromus stebuklus, žmonės norėjo paskelbti Jį karaliumi ir Jam vadovaujant pradėti politinį maištą bei karą prieš romėnus. Tačiau Jėzus šalinosi šios misijos ir vis atviriau aiškindavo apie dvasinę Dievo Karalystę. Nemažai Jėzaus pasekėjų, pamatę tokį keistą elgesį ir nesuprasdami dvasinio Dievo garbinimo reikšmės pasipiktinę pasitraukė.Būtent tada pirmą kartą Jėzus ir pradėjo kalbėti pasilikusiems mokiniams apie Bažnyčią. Judėjams tai buvo visiškai nauja. O visi Viešpaties mokiniai ir Jis pats buvo uolūs judėjai. Senajame Testamente Bažnyčia tiesiogiai nebuvo įvardinta, ir iki Jėzaus prisikėlimo iš numirusių niekas nesuprato ir neįžvelgė krikščioniškosios eros. Judėjams atrodė neįmanoma, kad Jų protėvių – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas taps visų tautų Dievu. Judėjai turėjo Senąją Sandorą ir Naujosios Sandoros skelbimas jiems kėlė didžiulį pasipiktinimą. Sandora, kurioje tarpininkas tarp Dievo ir žmonių yra nebe Abraomas, o Jėzus iš Nazareto, jų supratimu, buvo visiškas paklydimas. Sandora, į kurią įstojama ne per apipjaustymą, bet per tikėjimą Jėzumi Kristumi, ir kurioje pasiliekama ne vykdant Mozės įstatymo reikalavimus, bet tikint Jėzaus vardu, judėjams buvo pati tikriausia erezija, su kuria reikia negailestingai kovoti.

Perskaitykime eilutes, kur Jėzus pirmą kartą prabyla savo mokiniams apie Bažnyčią. „Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinių: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“

Nors ir iki mirties ant kryžiaus Jėzų supo Jo mokiniai, Bažnyčios iš tiesų dar nebuvo. Evangelijų aprašymuose mokiniai dar labai skyrėsi nuo savo Mokytojo. Tačiau Apaštalų darbų knygoje jie jau pradeda atspindėti Jėzų ir darosi vis panašesni į Jį žodžiais ir darbais. Evangelijose mokiniai dažną kartą pasiduodavo pagundymams, dažnai kalbėdavo neteisingai, žodžiu, tikrai nebuvo „pragaro vartų nenugalimi“. Kada įvyko tas stulbinantis pasikeitimas? Po Jėzaus prisikėlimo iš numirusių, o dar tiksliau – nuo Sekminių (50-tos po prisikėlimo) dienos.Tą dieną ant mokinių išsiliejo ta pati Šventoji Dvasia, kuri iki tol buvo ant jų Mokytojo. Tas pats Petras, kuris tik prieš pusantro mėnesio nakties sutemose išsigando tarnaitės ir tris kartus paneigė pažįstąs Jėzų, dabar stovėjo prieš keliatūkstantinę minią ir net nebandė neigti savo bendrystės su Jėzumi. Atvirkščiai: jis drąsiai ir įtaigiai kalbėjo apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių ir apie tai, jog Jėzaus vardu žmonėms skelbiamas nuodėmių atleidimas.

2. Pirmųjų krikščionių persekiojimai

Evangelija atveria begalinius Dievo šlovės, jėgos ir išminties lobius kiekvienam, kuris drįsta tikėti. Tačiau drauge su palaiminimais į tikinčiųjų gyvenimą ateina ir persekiojimai. Svarbu suprasti, kad persekiojimai yra neatskiriama Evangelijos dalis. Apaštalas Paulius paskutiniajame savo laiške be menkiausio abejonės šešėlio teigia: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“

Ne vienas istorikas yra traktavęs krikščionių persekiojimų priežastis kaip visuomenines, religines, valstybines ar politines. Tačiau iš tiesų jos žymiai gilesnės – tai dvasinė konfrontacija: neteisaus – su teisiu, netikinčio – su tikinčiu, išorinės religijos – su gyvu tikėjimu. Šią dvasinę konfrontaciją sutinkame beveik kiekvienoje Biblijos knygoje: kūniškas Izmaelis persekiojo pažado sūnų Izaoką, nuoširdų ir teisingą Juozapą broliai pardavė vergu į Egiptą ir t. t. Visi Senojo Testamento pranašai, gyvenę arti Dievo, buvo niekinami, nekenčiami ir žudomi.Krikščionys nė nemanė tylėti apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių ir apie stebuklingą Šventosios Dvasios išliejimą, kuris pakeitė jų gyvenimus. Drąsiai ir atvirai kiekvienoje vietoje jie skelbė Gerąją Naujieną. Tūkstančiai patikėjo jų žodžiais, tačiau kiti
piktinosi, niršo ir stengėsi atsikratyti aktyviausiais pamokslininkais.Pirmasis krikščionis, miręs kankinio mirtimi, buvo Steponas. Apie jį kalbama 6 – ame ir 7 – ame Apaštalų darbų knygos skyriuose:

„Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui. Taip jie sukurstė liaudį, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nuvedė į aukščiausiojo teismo tarybą. Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą“ (Apd 6, 8-13).

Steponui iškelti kaltinimai (piktžodžiavimas Dievui, šventų vietų ir šventų tradicijų ignoravimas) bus vėl ir vėl metami nuoširdiems krikščionims per visą krikščionybės istoriją, juos persekiojant ir žudant. Atsakydamas į šiuos kaltinimus, Steponas peržvelgia beveik visą judaizmo istoriją, atskleidžia judėjų dvasinį aklumą, akcentuoja jų priešinimąsi Šventajai Dvasiai, rodo nuolatos naudojamą smurtą prieš Dievo pateptuosius ir baigdamas taria: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. Aukščiausiojo teismo tarybos nariai, „baisiai rėkdami, užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis“. (Po Stepono buvo nužudytas apaštalo Jono brolis Jokūbas)

Pradedant jais, šventųjų kraujo upė plačiai išsiliejo per visą krikščionybės istoriją. Iš pradžių Bažnyčią, kaip pražūtingą sektą, persekiojo vien tik judėjai. Romos valdininkai neskyrė krikščionių nuo judėjų dar maždaug 30 metų. Romėnai laikė krikščionis judaizmo atskala, atsiradusia dėl nevienodo Šventojo Rašto aiškinimo. Štai 18 – ame Apaštalų darbų skyriuje skaitome apie imperatoriaus Klaudijaus įsakymą, kuriuo buvo liepiama visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Apaštalai Akvilas ir jo žmona Priskilė turėjo palikti Rom1 ne kaip krikščionys, bet kaip judėjai. Šis Klaudijaus įsakymas išėjo 49 ar 50 metais, todėl aišku, kad iki to laiko krikščionys vis dar buvo tapatinami su judėjais. Tačiau Evangelijai sklindant po visą Romos imperiją krikščionimis tapo ne vien žydai. Gimdavo naujos bažnyčios, kurias sudarydavo krikščionys vien iš pagonių. Būtent tuomet romėnai pradėjo skirti judaizmą ir krikščionybę, suprasdami, jog kažkokia nauja religija su didele jėga plinta Romos imperijoje.Romėnai su baime žiūrėjo į tuos atvejus, kai imperijoje atsirasdavo nauji dievai ir juos garbinę žmonės imdavo burtis į bendruomenes. Mecenatas imperatoriaus Augusto laikais skelbė, kad naujų dievybių atsiradimas iššaukia sąmokslus ir slaptų sąjungų susikūrimą. Viena ryškiausių Romos imperijos charakteristikų – karinė diktatūra, kuria buvo malšinami tautiniai ir kitokie sukilimai. Imperija buvo išraizgyta gerai grįstais keliais, kuriais kariuomenė galėdavo greitai žygiuoti ir pasiekti faktiškai kiekvieną imperijos vietą, kurioje prasidėdavo sukilimas. Iš čia kilęs žinomas posakis: „Visi keliai veda į Romą“. Sparčiai plintanti ir didelio pasekėjų skaičiaus susilaukianti krikščionybė pradėjo gąsdinti romėnus.Skverbdamiesi į pagonišką visuomenę, krikščionys ne susiliedavo su pagonybe, o atvirkščiai – ją pasmerkdavo. Tai, be abejo, sužadino intelektualiųjų sluoksnių neapykantą. Atsiribojimas nuo religinių ir kultūrinių antikinio pasaulio pasiekimų jiems buvo kaip nusigręžimas nuo civilizacijos ir grįžimas į laukinį barbarų gyvenimą. Toks krikščionybės supratimas ir įvairūs šmeižtai paruošė dirvą krikščionių persekiojimams visoje Romos imperijoje.

Pirmasis toks persekiojimas prasidėjo 64 metais po milžiniško Romos gaisro, trukusio šešias dienas, kurio metu sudegė 10 iš 14 miesto kvartalų. Daug istorikų teigia, kad pats imperatorius Neronas padegė miestą, norėdamas jį atstatyti ir pelnyti sau dar didesnę šlovę. Tačiau kilus įtarimams, jog miestas buvo padegtas imperatoriaus iniciatyva, Neronas visą kaltę suvertė krikščionims. Manoma, kad būtent šio persekiojimo metu, apie 67 metus, buvo nužudyti apaštalai Petras ir Paulius.

Dvasinė konfrontacija tarp tamsos ir šviesos ryški visoje Biblijoje. Ji tęsiasi per visą krikščionybės istoriją ir siekia mūsų dienas. Kiekvienas gyvai tikintis Dievo vaikas neturi stebėtis ir piktintis neapykanta, šmeižtais ir patyčiomis, kylančiomis dėl tyro tikėjimo Viešpačiu Jėzumi ir Jo žodžiu.

3. Krikščionybės puolėjai

Intensyvūs ir ilgi krikščionių persekiojimai nebūtų buvę įmanomi be aiškios ideologinės-filosofinės koncepcijos, traktuojančios krikščionybę kaip blogį. Tačiau tokia koncepcija buvo sukurta. Ji persmelkė visus Romos imperijos aukštuomenės sluoksnius, ir ja vadovavosi dauguma imperatorių bei valdytojų. Kas gi formavo ir kūrė tokį iškreiptą ir tikrovės neatitinkantį požiūrį į krikščionybę? Atsakymas labai paprastas: Romos imperijos intelektualinis elitas, arba kitais žodžiais tariant, – šviesiausi to meto protai.

Pacituosiu
Felikso apologijos „Oktavius“, parašyto greičiausiai antroje II amžiaus pusėje, ištrauką, atspindinčią būdingiausius ir dažniausiai krikščionims metamus kaltinimus:

„Nors dievų kilmė ir prigimtis mums nėra žinoma, vis dėlto visos tautos vieningai ir tvirtai tiki jų buvimu. Dėl to sunku pakelti tokį įžūlumą ir niekšingą beprotystę tų žmonių, kurie pradeda neigti ir griauti mūsų senąją, naudingą ir gelbstinčią religiją <…> Apgailestautina, kad dievybėms priešinasi žmonės apgailėtinos, uždraustos ir pasmerktos sektos. Savo nedoros bendruomenės pasekėjais jie stengiasi padaryti žmones iš pačių liaudies padugnių ir iš lengvabūdžių moterų tarpo, klystančių dėl jų lyčiai būdingo lengvabūdiškumo <…> Jie atmeta šventoves, vadindami jas dievų kapinėmis, neigia dievų buvimą, tyčiojasi iš šventų ritualų ir stengiasi, jei gali, padėti vargstantiems. Patys būdami pusnuogiai, jie niekais laiko žynių titulus ir rūbą. Jie niekina kančias, nors jos jų pačių laukia.

Jie nebijo mirties, bet bijo mirties po mirties. Štai kaip klaidinga viltis mirusiųjų prisikėlimu apgauna juos, užgniauždama bet kokią baimę.

Kodėl jie neturi šventorių, altorių ir visiems būdingų atvaizdų? Ir iš kur atsirado tas jų Dievas, vienintelis, vienišas, nematomas, kurio nepažįsta nei viena laisva tauta, nei viena valstybė, bent jau romėnų maldingieji? Tik vienintelė vargšė žydų tauta garbino vienintelį Dievą, bet ir ji tai darė atvirai, – turėjo savo šventyklą, aukurus, šventus ritualus ir aukas. Beje, ir tas jų Dievas buvo bejėgis, nes kartu su savo tauta buvo romėnų pavergtas. Jie (krikščionys) sako, kad Dievas, kurio jie neregi ir kitiems parodyti negali, vis dėlto atidžiai seka žmonių darbus, žodžius ir net sugeba įžvelgti slapčiausius širdies troškimus. Atrodytų, kad Dievas visuomet jaudinasi ir rūpinasi žmonėmis, net begėdiškai kišasi į jų reikalus – atseit jis visur prieina ir yra kiekvienoje vietoje <…> Bet ir tai dar ne viskas: krikščionys gąsdina žemės ir visos visatos su jos žvaigždėmis griuvimu. Pranašauja pasaulio pabaigą, lyg amžina gamtos tvarka, įtvirtinta dieviškų įstatymų, iš tiesų galėtų subyrėti. Taip pat neįmanoma, kad dangaus elementai sutirptų ir begalinė visata, taip tvirtai suręsta, sugriūtų.“ 1

Vienas žymiausių romėnų istorikų Kornelijus Tacitas (gyvenęs maždaug 58-117 m.) savo „Analuose“ sako, kad krikščionys – tai „žmonės, kurie dėl savo nedorybių patys užsitraukė visuotinę neapykantą“. Krikščionybę jis apibūdina kaip „pasišlykštėjimą, kuris su kitomis bjaurybėmis ir begėdiškumu užklydo į Romą“.

Lukjanas apie 165 m. parašė satyrą „Apie Peregryno mirtį“, kurioje ciniškai tyčiojasi iš krikščionių.

Celsas apie 178 m. pradėjo atvirą polemiką prieš krikščionis. Jis bandė įrodyti, kad krikščionybė neturi istorinio pagrindo, Kristaus mokymas – iracionalus, labai žalingas, griaunantis asmenybę. Jo veikalas „Tikrasis žodis“ yra nuosekli biblinio mokymo kritika. Juo Celsas siekia išblaivyti ir išgelbėti tuos, kurie per savo lengvabūdiškumą įsipainiojo į apgaulingas krikščionių sektos gretas. Celsui tarsi gaila vargšų apgautų žmonių, tapusių krikščionimis. „Tikrajame žodyje“ galima rasti faktiškai visus kaltinimus, kurie buvo metami Dievo žmonėms per visą krikščionybės istoriją:

„Štai ką jie (krikščionys) kalba: „Tegu pas mus neateina nė vienas išsilavinęs, ar protingas žmogus, nes visa tai mes laikome niekais. Bet tegu drąsiai ateina kiekvienas prasčiokas, neišmintingas ar nepilnametis“. Laikydami tik tokius vertais savo Dievo, be abejo, jie nori ir gali patraukti savo pusėn tik nepilnamečius, nekilmingus, neišsilavinusius vergus ir vaikigalius. Bet iš tikrųjų kas blogo, jei esi išsilavinęs, apsišvietęs, besidomintis geriausiais mokymais, būtum ir atrodytum išmintingas? Negi tai trukdys pažinti Dievą? O gal, atvirkščiai, tai naudinga ir palengvina atrasti tiesą?

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2351 žodžiai iš 4522 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.