Ankstyvoji vaikystė
5 (100%) 1 vote

Ankstyvoji vaikystė

1121

Ankstyvoji vaikystė

Ankstyvąja vaikyste, ikimokykliniais, žaidimų metais vadinamas vaiko amžius nuo dviejų iki šešių metų. Terminas „žaidimų metai“ pabrėžia žaidimų svarbą vaiko raidoje. Žaidžiama visą gyvenimą- nuo vaikystės iki senatvės, tačiau dviejų- šešių metų amžiaus vaikai žaidžia daugiausiai- taip jie įgyja naujų sugebėjimų, socialinės patirties, ugdo savo motorinius sugebėjimus, žaisdami vaidmeninius žaidimus susipažįsta su socialiai priimtomis elgesio normomis.

Žaidimo prigimtis ir funkcijos

Vaikų vaidmeninius žaidimus aiškina trys psichosocialinės raidos teorijos. Psichoanalitinės krypties psichologai teigia, kad standartinių žaidimų paskirtis yra padėti vaikui išspręsti tėvų ir vaikų, vyro ir moters, Id ir Superego konfliktus. Freudas nurodė dvi tikrovės pertvarkymo ir pasąmonės pasireiškimo formas, kurios labiau artimos menui (labiau negu sapnai ir neurozė), ir tai yra vaikų žaidimas ir fantazija.

Freudas rašė, kad neteisinga manyti, jog vaikas nerimtai žiūri į savo sukurtą pasaulį: priešingai, jis jį žaidimą ]iūri labai rimtai, jį sudvasina. Žaidimui priešingas dalykas yra ne rimtumas, o tikrovė. Vaikai puikiai skiria savo sukurtą pasaulį nuo realaus ir noriai ieško paramos savo įsivaizduojamiems objektams ir santykiams juntamuose ir matomuose realaus pasaulio objektuose. Freudas taip pat teigia, kad vaikas nustojęs žaisti negali atsisakyti pasitenkinimo, kurį jam prieš tai teikė žaidimas. Jis tikrovėje negali rasti to pasitenkinimo šaltinio. Vietoj žaidimo jis ima fantazuoti. Fantazuojant galimi ir kankinantys išgyvenimai, tačiau jie vis vien malonūs, nors tikrovėje būtų skausmingi. Freudas pastebėjo, kad žaisdamas vaikas dažnai kartoja išgyvenimus, kurie buvo kankinantys, atkartoja skausmą kėlusias procedūras.

Klinikiniai psichologai žaidimą dažnai naudoja vaikų ligoms diagnozuoti ir gydyti. A. Freud naudojo žaidimų terapiją vaikų konfliktams nustatyti, nes, jos nuomone, vaiko žaidimas leidžia pažvelgti į jo neišspręstus vidinius konfliktus. A. Freud nuomone, reikia kreipti dėmesį į vaiko pasirinktas žaidimo temas ir veiklą, nes vaikas žaisdamas gali vaizduoti agresiją, tėvų priešiškumą ir panašiai. Taip pat žaidimas gali gydyti, padėti vaikuiišspręsti emocines problemas. Žaidimo terapijos paskirtis yra ne tik aiškiau pamatyti vaiką kankinančius konfliktus, bet ir padėti jam surasti alternatyvius būdus tiems konfliktams spręsti.

V. Axline požiūris į žaidimo terapiją kitoks- žaidimui sukuriama aplinka, kurioje vaikas gali laisvai reikštis nebijodamas, kad gydytojas gali jo veiksmus įvertinti neigiamai. Tokios terapijos tikslas yra padėti vaikui save realizuoti, ir nors ši terapija ilgai trunka (kartais su vaiku dirbama kelerius metus), dažnai pasiekiama gerų rezultatų.

Bihevioristinės krypties atstovai kritikuodami psichoanalitinę teoriją, teigia, kad vaidmeninių žaidimų nereikia sieti su pasąmonės konfliktais. Jie teigia, kad vaidmeninis žaidimas yra socialinio mokymosi forma, kad net įsivaizduojami žaidimai susiję su tuo, ką vaikas yra patyręs.

Kognityvinei krypčiai atstovaujantys psichologai didesnę reikšmę teigia vaiko sugebėjimui suprasti. Jų teigimu, vaikas tik sugebėdamas mąstyti simboliais gali žaisti vaidmeninius žaidimus, ir žaidimo sudėtingumas priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau mažų vaikų, kurių neriboja realybė ir logika, vaidmeninis žaidimas yra spontaniškiausias ir originaliausias. Priešoperacinio mąstymo periodas kaip tik labai tinkamas vaizduoti, apsimetinėti išgalvotais herojais ir pasakų veikėjais, nes tuo metu vaikas dar sunkiai skiria realybę nuo fantazijos.

Vygotskis ir jo pasekėjai akcentuoja kitą žaidimo aspektą, kalbėdami apie vaidmenino žaidimo socialinę prigimtį. Jie teigia, kad vaidmeniniam žaidimui turi įtakos istorinė raida, nes keičiasi vaiko vieta visuomeninių santykių sistemoje, vaidmeniniame žaidime vaikas nesiekia nieko sukurti, žaidimo motyvas jam yra pats žaidimo procesas. Iš pradžių žaidimo motyvas realizuoja poreikį kažką daryti su žaislais, vėliau- atlikti tam tikrą vaidmenį ir pavaizduoti tam tikrą įsivaizduojamą situaciją. Žaidimas skatina naujus protinius sugebėjimus, sudaro sąlygas formuotis valingam įsisąmonintam elgesiui ir savimonei.

Bruneris nurodė tokias pagrindines žaidimo funkcijas: žaidimas tarsi sušvelnina klaidų padarinius. Žaidimas- rimta veikla, tačiau ji nesukelia vaikui įtampos, žaidimas yra viduje motivuota veikla. Žaidimas- savotiškas aplinkinio pasaulio tyrinėjimo būdas.

Žaidžiant ryšys tarp tikslo ir priemonių yra silpnas., tačiau tai visai nereiškia, kad vaikas nesiekia tikslo ir nesinaudoja tam tikromis priemonėmis tam tikslui pasiekti. Svarbu tai, kad vaikas žaisdamas dažnai keičia savo tikslus, reikalaujančius naujų priemonių arba keičia priemones naujiems tikslams pasiekti. Tai priklauso ne nuo atsiradusių neįveikiamų kliūčių, bet nuo vaiko vaizduotės.

Bruneris atkreipė dėmesį į tai, kad vaikui labai greitai pabosta žaidimas, kurio sąlygų keisti neįmanoma. Vaikas labai retai žaidžia chaotiškai- dažniausiai žaidžiama pagal tam tikrą susigalvotą scenarijų.

Žaidimų rūšys

Ankstyvojoje vaikystėje vyrauja du žaidimų tipai- vaidmeninis ir socialinis, kuriais vaikai tobulina savo socialinius
sugebėjimus ir išbando save įvairiuose vaidmenyse.

Socialinis žaidimas

Žaisdami vaikai tampa socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. M Partern, K. E. Barnesas ir kiti autoriai nurodo tokias socialinio žaidimo rūšis:

Neužimtas žaidimu- vaikas nesusijęs su kitais vaikais, pasyviai stebi kitų vaikų veiksmus, be tikslo vaikšto aplinkui.

Nuošalus žaidimas- vaikas nesusijęs su kitais vaikais, žaidžia vienas. Svarbiausias tikslas- žaisti su žaislais.

Stebėtojo žaidimas- vaikas stebi, kaip žaidžia kiti vaikai, komentuoja jų žaidimą, juokiasi iš jo, yra kur kas aktyvesnis.

Paralelinis žaidimas- vaikai sugeba žaisti su tais pačiais žaislais arba įsitraukti į tokią pat veiklą šalia vienas kito arba netoliese, bet jų žaidimai dar nepriklauso vienas nuo kito ir jie tarpusavyje nesąveikauja.

Asociatyvus žaidimas- vaikai žaidžia vieni šalia kitų, daug bendrauja tarpusavyje, keičiasi žaislais.

Žaidimas bendradarbiaujant- vaikai įsitraukia į sudėtingą socialinę veiklą, turi bendrų tikslų, keičiasi vaidmenimis, pasirenka lyderius, nustato žaidimo taisykles ir jų laikosi.

Paprastai dviejų metų amžiaus vaikui būdinga būti žaidimo stebėtoju. Asociatyvus žaidimas su kitais vaikais būdingesnis penkerių metų vaikams. Vaikas gali pasirinkti labai įvairias žaidimo rūšis. Tai priklauso nuo vaiko patirties, aplinkos sąlygų. Lengviau ir anksčiau pradeda bendrauti vieni su kitais tie vaikai, kurie anksčiau dažnai žaisdavo vieni su kitais. Tačiau net labai linkę bendrauti vaikai, atsidūrę nepažįstamoje aplinkoje, tarp nepažįstamų vaikų, gali užimti stebėtojo poziciją ir žaisti atskirai nuo kitų.

M. Shermanas pastebėjo dar vieną vaikų žaidimo rūšį- tai grupinis džiūgavimas, kai vaikai kartais pradeda juoktis, klykauti, šokinėti. Toks grupinis džiūgavimas paprastai nesusijęs su kokiu nors juokingu ar gera naujiena, tai daugiau reakcija į netikėtą įvykį arba fizinę veiklą. Kuo didesnė grupė ir kuo vyresni vaikai, tuo dažnesni tokio džiaugsmo protrūkiai.

Vaidmeninis žaidimas

Svarbiausias ir patraukliausias vaidmeninio žaidimo požymis yra jo lankstumas, plastiškumas, todėl tokiame žaidime gali dalyvauti skirtingų fizinių ir protinių sugebėjimų vaikai. Beveik visi ikimokyklinio amžiaus vaikai noriai dalyvauja vaidmeniniuose žaidimuose. Manoma, kad vaidmeninis žaidimas padeda formuotis empatijai.

Vaidmeninio žaidimo pradžia sutampa su simbolinio mąstymo įgijimu. Vaikui augant, jo vaidmeniniai žaidimai darosi vis sudėtingesni, jis gali sugalvoti didelius žaidimo scenarijus ir juos vaidinti. Socialinės raidos atžvilgiu ypatingai svarbūs vaidmeniniai žaidimai, kuriuose dalyvauja du ir daugiau vaikų

Vaidmeniniuose žaidimuose, kuriuose vaizdojama nelaimė, pastebima tokia tendencija: jei kartu žaidžia skirtingo amžiaus vaikai, tai mažesnieji tampa „aukomis“, o vyresnieji prisiima „išgelbėtojo“, „gynėjo“ vaidmenį. Kai vyresnių vaikų pora yra skirtingos lyties, berniukai būna „gynėjai“, o mergaitės- „stebėtojos“ arba „gelbėjamosios“.

Vaidmeniniai žaidimai vaikams teikia įdomius išgyvenimus, moko įvairių vaidmenų, išreikšti savo baimę ir fantazijas, bendrauti vieni su kitais. Vaikai, žaisami vaidmeninius žaidimus, priima vieni kitų fantazijas apie įsivaizduojamus veikėjus, tačiau atmeta baimę keliančius vaidmenis.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 1266 žodžiai iš 2395 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.