Ankstyvųjų bulvių auginimo mechanizuota technologija
5 (100%) 1 vote

Ankstyvųjų bulvių auginimo mechanizuota technologija

11213141

LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO UNIVERSITETAS

ŽEMĖS ŪKIO INŽINERIJOS FAKULTETAS

ŽEMĖS ŪKIO MAŠINŲ KATEDRA

ANKSTYVŲJŲ BULVIŲ AUGINIMO MECHANIZUOTA TECHNOLOGIJA

KURSINIS DARBAS

Autorius: stud. Lendrina Tilvytytė

Af – 2k. – 2 gr.

Vadovas: P. Šniauka

2004 m.

Santrauka

Šio kursinio darbo tema yra „Ankstyvųjų bulvių auginimo mechanizuota technologija“. Kursinis susideda iš dviejų pagrindinių dalių – analitinės ir projektinės. Šios atitinkamai skirstosi į potemes.

Pirmojoje – analitinėje – dalyje pasakojama apie meteorologinių sąlygų įtaką bulvių auginimui, taip pat apie dirvos ruošimą, tręšimą, veisles, sodinimą, apsaugą nuo piktžolių, ligų, kenkėjų ir be abejo – derliaus dorojimą.

Antrojoje – projektinėje – dalyje atliekami skaičiavimai reikalingi kaupimo bei ankstyvųjų bulvių auginimo ir derliaus nuėmimo technologinėm kortelėm sudaryti.

Kursiniame darbe yra pateiktos 7 lentelės. Viso darbo apimtis – 24 puslapiai.

Įvadas

Jau nuo senų laikų Lietuvos žemdirbiai maistui bei gyvulių pašarui augino įvairius augalus. Palaipsniui keitėsi atskirų augalų pasėlių plotai – pradėta auginti naujus, žemdirbiams naudingus augalus ir atsisakyta mažiau vertingų. Kito ir tobulėjo įvairių augalų augimo agrotechnika. Dirvų melioracija, kultūrinimas, trąšos, cheminiai preparatai turėjo didelę reikšmę visų lauko augalų auginimo tobulinimui ir derlingumui. Žemdirbius visuomet domino, kaip gauti daugiau geros kokybės augalininkystės produkcijos, kokias veisles naudingiausia auginti, kokias taikyti agrotechnikos priemones. Tai ypač svarbu dabar, kai vis daugiau ūkininkų augalininkystės pagrindu siekia intensyvinti žemės ūkio gamybą. [13]

Bulvės – vienos iš populiariausių maistinių augalų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse. Dėl didelio technologinių operacijų poreikio auginimo, derliaus nuėmimo ir sandėliavimo metu bulvės yra priskiriamos prie aukštos savikainos techninių žemės ūkio augalų. Viena iš priežasčių yra tai, kad bulvės dauginamos vegetatyviniu būdu. Vegetatyvinis bulvių dauginimas, didelis sėklinių plotų išsiplėtimas sudaro sąlygas šiuose augaluose greitai plisti įvairioms ligoms. Dėl to meristeminių bulvių sėklininkystės ciklas Lietuvoje baigiamas penktaisiais auginimo metais.[11] Intensyviame ūkyje auginamos reikalingos, derlingos bei naudingos kultūros. Šiuos reikalavimus atitinka ankstyvosios bulvės. Jų reikia kaimo ir miesto žmonėm. Vasarą žmonės vartoja ankstyvąsias bulves, kadangi vėlyvųjų paklausa sumažėja dėl pablogėjusių maistinių ir kulinarinių savybių.

Ankstyvosios bulvės derlingos, jos labai tinka užimtajame pūdyme. Nuėmus ankstyvųjų bulvių derlių, tais pačiais metais ir tam pačiame plote galima sėti žiemkenčius ar kitokias tarpines kultūras. Ankstyvųjų bulvių ir po jų augančių žiemkenčių derlius pašariniais vienetais esti didesnis nei kitų kultūrų. Dėl šių priežasčių Vakarų Europoje kažkur vėlyvųjų bulvių plotai mažinami arba visai atsisakoma, o ankstyvųjų – didinami. [4]

„Žemės ūkio kultūrų auginimo technologija“ suprantama kaip šių kultūrų, šiuo atveju ankstyvųjų bulvių, auginimo, derliaus nuėmimo bei dorojimo darbų ir naudojamų materialinių – techninių priemonių, techninių – ekonominių rodiklių visuma. Intensyvi technologija reiškia įtemptą gamybos rėžimą, kurį sudaro faktorių, tokių kaip dirvos dirbimas, tręšimas, pesticidų, naujos technikos ir kitų gamybos resursų kompleksinis taikymas geriausiuose agrotechnikos fonuose ir šių faktorių taikymo apsimokėjimas, gaunant gausų ir kokybišką bulvių derlių. Taip siekiama gauti produkcijos maksimumą, sumažinant sąnaudas jos vienetui. Intensyvios technologijos diegiamos tam, kad dirva ir pasėliai laiku gautų viską, kad yra būtina.[1]

Analitinė dalis

Bendros žinios apie ankstyvąsias bulves ir jų agrotechniką

Meteorologinių sąlygų įtaka ankstyvųjų bulvių augimui

Kad bulvės gerai vystytųsi ir augtų joms reikia, pakankamai maisto medžiagų, vandens, šviesos, oro ir tinkamos temperatūros.

Bulvių šaknų sistema silpnesnė nei kitų kultūrinių augalų. Kaip ir kiti augalai, bulvės maisto medžiagas iš dirvos gali paimti tik tirpalų pavidalo. Dėl šios priežasties, norint išauginti didelį bulvių derlių, dirvožemis turi būti gerai patręštas azotu, fosforu, kaliu. Bulvė turi gauti pakankamai mikroelementų, kurių dauguma yra dirvoje, tačiau augalas juos sunkiau paima. Tai boras, kalcis, magnis, siera, varis, molibdenas, cinkas ir kt. [6]

„Jeigu, remdamiesi 1 lentelės duomenimis, apskaičiuotume, kiek paima maisto medžiagų iš dirvos, pavyzdžiui, 40 tonų bulvių gumbų ir atitinkamos tokiam derliui bulvienojų kiekis, tai rastume, kad tokiam derliui reikia: azoto – 193,6, kalio – 413,6, fosforo – 89,6 kg. Tačiau bulvės, išaugindamos didelį derlių, bulvienojams sunaudoja kiek mažesnį visų derliui išauginti paimamų medžiagų maisto procentą, nei išaugindamos mažą. Dėl to sumažėja maisto medžiagų reikmė ir visam derliui užauginti“ [4, 46psl.]

Daugiausiai azoto bulvėms reikia augimo pradžioje. Azotas, fosforas ir siera reikalingi baltymų sintezei, todėl šie elementai intensyviai naudojami
didžiausios masės priaugimo metu. Tuo tarpu kalis reikalingiausias, bulvienojams pradedant augti, bet bulvės jį ilgiausiai naudoja – net iki gumbų augimo pabaigos. Kalis reikalingas krakmolui susikaupti gumbuose. Kuo augalas mažiau gauna kalio, tuo daugiau reikia kalcio ir atvirkščiai.

Mineralinio maisto pasisavinimui didelę įtaka turi drėgmė- min. maistu gali apsirūpinti tik tada kai yra pakankama drėgmė. Iki sudygimo vandens daug nereikia, kai užaugina lapus, bulvės jau išgarina daugiau vandens. Daugiausia mineralinių medžiagų ir vandens augalas sunaudoja žydėjimo metu, kai vyksta intensyvi asimiliacija ir stiprus atsarginių medžiagų kaupimas gumbuose. Po žydėjimo vandens poreikis sumažėja. [4]

Taigi kritinis laikotarpis bulvėms yra žydėjimas. Šiuo laikotarpiu trūkstant drėgmės, derlius gali sumažėti 2-3 kartus. [6] Kaitros metu, dirvoje trūkstant drėgmės bulvių lapai suvysta, negamina gumbams reikalingų maisto medžiagų, dėl to pailgėja jų vegetacija. Net palijus po sausros normalus bulvių augimas sutrinka – ant gumbų atsiranda išaugos arba užauga smulkūs stolonai, o ant jų formuojasi naujos smulkios bulvytės.

Antra vertus, esant drėgmės pertekliui bulvienojai pradeda vysti, gumbai nustoja augti. O sausoje dirvoje, esant per daug drėgmės, bulvėms pritrūksta oro. Jei bulvių augimo ir vystymosi metu daug lyja gumbų luobelė išauga storesnė, o jei drėgmės trūkumas – luobelė plonesnė. [5]

Bulvės labai mėgsta šviesą – šviesiamėgiai augalai, o pavėsio nemėgsta. Dėl šviesos trūkumo jos nežydi, mažai mezga, lapai pageltonuota, stiebai ištįsta, būna mažesnis derlius. Jei dirva labai įtręšta ir bulvės labai tankiai pasodintos, joms trūksta šviesos. Labai piktžolėtose dirvose arba pasodinus tarp medžių dėl šviesos stokos bulvių gumbų derlius gali visai žūti. Turi reikšmės ir sodinimo kryptis. Šiaurės pietų pusės vagose geresnis apšvietimas ir taip bulvių derlius padidėja 10-15, o krakmolingumas – 1-2.

Tamsoje bulvės leidžia baltus, labai ilgus daigus, kuriuose nėra chlorofilo. Nustatyta, jog vėsiu oru (10-15oC) bulvės bręsta greičiau ilgos dienos sąlygomis, o esant karštam orui (25-30oC) – trumpos dienos sąlygomis.

Poreikis šviesai nulemia bulvių sodinimo lauke tankumą bei tarpueilių plotį. Šiuo metu Lietuvoje dažniausiai taikomas 70 cm tarpueilių plotis ir gumbų vagose išsidėstymas 30-35cm nėra optimalus. [6, 5, 3]

„Bulvės kvėpuoja per mažytes žioteles, esančias žievėje. Vandens perteklius dirvoje trukdo patekti orui, dėl to jaunos bulvės labai menkai auga. Žiotelės labai išsiplečia ir paviršiuje atsiranda baltos, papurusios karpelės. Toks reiškinys pastebimas lietingais metais. Tuomet bulvės dažniausiai supūva“. [5, 6psl.]

Ankstyvosioms bulvėm reikia vėsesnės ir trumpesnės vasaros, dėl to ankstyvosios bulvės nuo karščių išsigirsta greičiau nei vid. Vėlyvumo ir vėlyvosios bulvės.

Gumbams sudygti minimali temperatūra yra 7oC, o geriausios sąlygos jiems dygti, kai temperatūra būna 16-18oC. Kai temperatūra viršija 20oC, gumbai auga lėčiau, o ilgiau išsilaikius tokiai temperatūrai gumbai lieka maži. 29oC temperatūroje gumbai nustoja augę, susidaro daugiau ūglių.

Auginant bulves reikėtų žinoti, jog gumbai dygsta esant 3-5oC temperatūrai, tačiau pasodinti į dirvą neišleis į žemės paviršių daigų. Tai yra todėl, kad tokioje temperatūroje nesiformuoja šaknų sistema. Tuo remiantis galima daryti išvadą, kad bulves lauke sodinti galima, kai dirva 10 cm gylyje įšyla ik i 7-8oC.

Bulvių žydėjimui palankiausia yra 18-21oC temperatūra. Jei žydėjimo metu oro temperatūra pakyla iki 38 oC arba nukrinta iki 5 oC, žydėjimas sustoja, žiedpumpuriai ir žiedai nukrinta. [5, 3, 6, 4]

Dirva, jos paruošimas, vieta sėjomainoje ir priešsėlio parinkimas

Bulvės yra gana reiklios dirvai, kadangi jų šaknų sistema prastai išsivysčiusi. Šaknys išsidėsčiusios ariamajame sluoksnyje, kuriame formuojasi derlius. Taip pat dirvos purumas svarbus naujai augantiems gumbams, jų vystymuisi reikia daug erdvės.

Tinkamiausia yra puri, neįmirkusi dirva. Mechanizuotai auginant bulves, labai svarbu, kad dirva būtų neakmenuota, nesunki ir kuo lygesnė. Šešių laipsnių ir didesnio nuolydžio kalvota dirva mechanizuotam bulvių auginimui netinka. Sodinant bulves akliniu plūgu ir juo kasant, akmenuotumas ir kalvotumas daro mažesnę įtaką derliui. Taip pat netinka smėlio dirva, kadangi yra labai nederlinga ir dažnai sausros metais bulvės visiškai išdžiūsta. Idealiausia dirva bulvėms yra lengvas ir purus priesmėlis ir priemolis. Jei dirva drėgna, ją būtina sausinti.

Optimalus dirvos tankumas, auginant bulves velėniniame jauriniame dirvožemyje, turi būti apie 1- 1,2 g/cm3 ir 1,3 – 1,4 g/cm3 – priesmėlio dirvoje. Reikėtų vengti daugkartinio važinėjimo traktoriais, nes toks važinėjimas tankumą gali padidinti iki 7 – 8 kg/cm3, kas yra 40 derliaus nuostolis, ir kitomis priemonėmis tai nekompensuojama. [5, 6,1]

Vienas svarbesnių dirvos sukultūrinimo rodiklių yra humuso, fosforo ir kalio kiekis dirvoje. Kai humuso dirvoje trūksta, blogesnės dirvos fizikinės ir mechaninės savybės. Todėl bulvių augintojam būtina gerinti dirvas, gausiai jas tręšiant organinėmis trąšomis.

Dirva pradedama ruošti rudenį. Rudeninis dirbimas
priklauso nuo priešsėlio ir lauko piktžolėtumo.

Kai bulvės auginamos po javų, pradedama ražienų skutimu. Ražienos skutamos kuo anksčiau verstuviniais skutikais 10-12 cm gyliu. Tokiu būdu yra sunaikinama nemažai daugiamečių piktžolių. Jei dirva varputėta ar gausu usnių, pienių – ražiena skutama pakartotinai. Vėliau dirva nuakėjama zigzaginėmis akėčiomis. Po dviejų – trijų savaičių dirva giliai suariama, kad neįsitvirtintų šakniaatžalinės piktžolės ir užtektų laiko supūti užverstai velėnai.

Dobilienos, nupjovus atolą, ariamos plūgais su priešplūgiais, bet prieš tai reikia dirva sulėkščiuoti lėkštiniais skutikais arba lėkštinėmis akėčiomis. Po šakniavaisių, daržovių dirva tiesiog giliai suariama.

Pavasarį, kuomet dirvos paviršius pakankamai išdžiūsta, dirva nuakėjama sunkiomis akėčiomis. Jei dirva perdžiūsta, tuomet naudojamas kultivatorius su akėčiomis. Praėjus savaitei, dirva vėl kultivuojama. Taip bulviasodžio žemę reikia dirbti du – tris kartus. Kultivuojant paskutinį karta, reikia kultivuoti kuo giliau – bulvės turi minkštai „atsigulti“ ir minkštai „užsikloti“. Jei nepavyksta kultivatoriais dirvą įdirbti 15-16 cm gyliu, ar joje gausu piktžolių, perariama. Pavasarinis dirvų perarimas naudingas supuolusioms dirvoms, ypatingai drėgnesnį pavasarį, bet tai reikia daryti tinkamu laiku, kad paviršiuje nesusidarytų grumstų. Ariame sekliau nei rudenį kad neišversti ražienų ir velėnos. Taip pat, pavasarį dirva turi būti kartu ariama ir akėjama, kad neliktų grumstų. Pavasarinis arimas neišvengiamas, jei organinėmis trąšomis tręšiama pavasarį.

Jei rudenį dirva lieka nesuarta, pavasarį galima įdirbti lėkštėmis ir kultivatoriais, o geriau – suarti. Tačiau tokioje dirvoje derlius jau būna prastesnis.

Galutinai paruoštą dirva, patręštą, prieš sodinimą naudinga suvagoti. Vagotos dirvos paviršius geriau įšyla, susidaro geresnės sąlygos sudygti bulvėms. Taip pat suvagotoje dirvoje bulvės pasodinamos tiesesnėmis vagomis ir prižiūrint pasėlius mažiau išvartomos. [5]

Sukultūrintoje dirvoje, tinkamai patręštoje, priešsėlis didelės įtakos derliui neturi. Svarbu, kad dirva būtų puri, greit įšylanti, nepiktžolėta ir būtų daug maisto medžiagų. Tačiau gausų bulvių derlių žymiai lengviau išauginti po gerai patręštų priešsėlių, kurie nenualina dirvą, o joje sukaupia maisto medžiagų.

Gerais bulvių priešsėlis laikomos toks kultūros, kurios palieka daug organinių medžiagų ( šaknų ir ražienų), švarią, nepiktžolėtą ir kuo mažiau užkrėstą kenkėjais bei grybelinėmis ligomis dirvą. Priešsėliai bulvėms negali būti vienodi. Jie priklauso nuo dirvos tipo ir klimatinių sąlygų.

Geras bulvių priešsėlis sunkesnėje dirvoje yra daugiametės žolės ar jų atvarta – žiemkenčiai, tręšti mėšlu, ankštiniai augalai, šakniavaisiai. Tačiau po daugiamečių žolių dirvoje būna daugiau spragšių ir karkvabalio lervų, kurios išgraužia bulvių gumbus ir sugadina jų prekinę išvaizdą. Neblogai dera bulvės po vasarinių javų, jei gausiau patręšiamos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis. Bet vėlgi, bulves atsėliuojant būna daugiau ligotų gumbų, be to, gresia kenkėjo – bulvinio nematodo paplitimo pavojus.

Keturių laukų sėjomainos pavyzdys: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus, dobilai. Čia bulvės užima 25 viso žemės ploto. O 33  užimtų tokioje sėjomainoje: žiemkenčiai, bulvės, vasarojus. Trijų laukų sėjomainą rekomenduojama taikyti tik ten, kur bulvės auginamos maistui ar perdirbimui.

Taigi, mūsų sąlygomis pakankamai drėgmės turinčiose dirvose geriausiais priešsėliais laikomos daugiametės žolės, žieminiai javai, kukurūzai, saulėgrąžos ir kiti augalai, kurie palieka daug organinių medžiagų dirvoje. 2 lentelėje galima pamatyti kokią įtaka daro įvairūs priešsėliai bulvių gumbų, krakmolo derliui bei piktžolėtumui.

Bulvių auginimas po bulvių nėra praktikuojamas, kadangi dažniausiai tokiu atveju įsigali labai pavojingas kenkėjas – bulvinė nematoda, o iš ligų – bulvių vėžys, rizoktoniozė ir kitos.

Geriausi priešsėliai ankstyvosioms bulvėms lengvose priesmėlio dirvose gali būti lubinai, seradėlė, antrojoje vietoje – žieminiai ar vasariniai javai. Užimtajame pūdyme ankstyvosios bulvės sodinamos po javų. [1, 5, 4]

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2317 žodžiai iš 4583 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.