Antanas baranauskas2
5 (100%) 1 vote

Antanas baranauskas2

Antano Baranausko gyvenimo kūrybos ir asmenybės raida

REFERATAS

Vingiuotame lietuvių literatūros istorijos kelyje tarp K. Donelaičio poemos “Metų” (1776 m.) ir Maironio “Pavasario balsų” (1895 m.) iškyla Antanas Baranauskas su savo poema “Anykščių šilelis” (1858–1859 m.). Antano Baranausko poema “Anykščių šilelis”, įžymiausias XIX a. vidurio lietuvių poezijos kūrinys, sukurtas po šiaudiniu be pjūklo suręstos klėtelės stogu. Jau pradėjęs antrąjį šimtmetį, šis kūrinys išgarsino poeto vardą ne tik jo gimtuosiuose Anykščiuose, bet ir toli už Lietuvos sienų.

Antanas Baranauskas gimė 1835m. sausio 17d. Anykščiuose. Krikšto dokumentuose būsimasis poetas ir jo tėvai įrašyti Baranausko (Baranovski) pavarde. Šiaip anykštėnai, net ir inventorių surašinėtojai jo tėvus ir senelius vadindavo Baronais. Baranausko tėvai buvo valstybiniai, arba karališkieji, valstiečiai. Priklausydami valdžios dvarui, jie gyveno palyginti lengviau negu privačiųjų dvarų baudžiauninkai, kuriuos ir žmonės pravardžiavo vergeliais, o baudžiavą vadino vergija. Baranausko tėvai 1839 m. labai lengvomis sąlygomis beveik pusvelčiui įsigijo keliolikos dešimtinių ūkį su griūvančiais trobesiais Užupiečiuose, dešiniajame Šventosios krante, buvusiose Villains dvasinės seminarijos valdose. Čia jie persikėlė iš kitos Anykščių miestelio dalies – Jurzdiko, iš senelių sodybos, persivežę klėtelę, kuri buvusi be pjūklo suręsta 1826 m. Toji klėtelė ilgainiui ir susilaukė Baranausko klėtelės vardo. Joje dabar įkurtas memorialinis A. Baranausko muziejus.

Įkalnėje stovėjo gyvenamoji troba ir penki ūkiniai trobesiai. Jie buvę tokie prasti, kad mažasis Antanas neatskirdavęs gurbo nuo gryčios.

Kaip ir visi Užupiečių valstiečiai Baranauskai dirbo 12 dešimtinių prastos žemės, pjovė 5 dešimtines prastų pievų ir dešimtinę dar prastesnių balų. Jie laikė arklį ir du jaučius, tris karves, aštuonias avis bei ožkas, keturias kiaules. Už visa mokėjo 13 rublių 53 kapeikas mokesčių ir ėjo 12 dienų lažo.

Poeto tėvas Jonas Baranauskas tarnavo Anykščių valsčiaus valdyboje mokesčių rinkėju. Jis buvo šviesus ir ryžtingas žmogus, mokėjo skaityti ir rašyti. Būdo jis buvo griežto. Vaikai tėvo bijodavęsi, ypač jo raudono diržo. Sekmadienio vakarais balsu skaitydavo šeimynai šventųjų gyvenimus, kol susigraudindavęs ir, užsikniaubęs ant stalo, balsu pravirkdavęs.

Motina – Teklė Pavilionytė – garsėjo ne tik “dailiais veideliais”, bet ir gražiu balsu. Ji taip pat mokėjusi skaityti ir net rašyti. Visą gyvenimą poetas minėjo savo švelniąją motutę.

Antanas Baranauskas augo kartu su trimis broliais – Jonu, Juozu, Anupru ir seseria Rozalija. Kartu ganydavo, meškeriodavo ir grybaudavo,jiems išdainuodavo savo sukurtas pirmąsias dainas. Žmonės negalėdavę atsiklausyti, kaip gražiai giedodavęs vyresnysis brolis Jonas. Jis rašto pramokęs ir būsimąjį poetą. O jaunesnysis, Anupras, mokėsi Panevėžio gimnazijoje.

1

Pats poetas dėl nuolatinio niurnėjimo ir šiurkštoko balso buvo pravardžiuojamas „jurkštu“, “šlapalu”, “smalaūsiu”. Mažasis poetas užmiršdavo laiku ir nosį nusišnypšti, ir vyžas susivarstyti. Apskritai, anot brolių, buvęs netikęs, nevikrus, nevalyvas. Tris žiemas (1845–1848 m.) Baranauskas lankė Anykščių pradžios mokyklą. Mokėsi be galo rimtai, atsidėjęs. Ilgais Žiemos vakarais prie balanos namiškiams visa išpasakodavo, ką mokykloje girdėjęs, balsu paskaitydavo iš krepšelio išsitraukęs knygelę. Tie jo skaitymai namiškius gerai nuteikdavo, stebindavo ir jį patį darė laimingesnį. Anykščių pradžios mokyklos mokytojas Lebedevas, įvertinęs savo mokinio gerą atmintį ir gabumus matematikai, pareiškė tėvui, kad tokių sugebėjimų vaiko laukianti didelė ateitis arba katorga, carinės patvaldystės sąlygomis nereta talentingų žmonių lemtis. Baigusį pradžios mokyklą 1848 m., Antaną tėvas ir nuvežė žadėtos didelės ateities siekti pas Gelvonų kleboną liokajum. Klebonas, žadėjęs palavinti, po metų jį grąžino kaip “niekam tikusį”. Netikęs liokajumi, Baranauskas nelinko ir žemės darbui: trūko net fizinės jėgos, arklys jį parvilko namo su visomis akėčiomis. O jo išdaigos pradėjo kelti tėvams nerimą.

Pagaliau buvo nuspręsta Antaną mokyti toliau. 1851 m. pradžioje tėvas nuvežė jį į Rumšiškes, į nemokamą dvimetę valsčiaus raštininkų mokyklą. Paskui būsimojo raštininko laukė privaloma tarnyba valsčiaus raštinėje ir poniškas gyvenimas. Viršaitis dažniausiai vos pasirašyti mokėdavo, taigi raštininkas – viso valsčiaus galva. XIX a. pabaigos rašytojas A. Fromas-Gužutis pažinojo tokį raštininką, kuris per trejus metus surinkęs trisdešimt tūkstančių, nusipirko dvarą. Nuo raštininko priklausė ir valstybinio grūdų sandėlio pyliavos, ir rekrutų sąrašai, jie plėšdavo iš žmonių už mažiausią reikalą. Ir iš tikro, jis būdavo apsitaisęs,
lyg koks dvarininkas; drapanos gražios, čebatai blizga, plaukai gražiai sušukuoti, visokiais kvepalais kvepia.

Deja, gubernijos raštininkų mokykla Baranauskas karčiai nusivylė, tikėjęsis, kad čia bus dėstoma gimnazijos programa. Rumšiškių mokyklos lygis jam pasirodė žemas. Būsimajam raštininkui nereikėjo nusimanyti apie Horacijaus odes. Niekas čia nedėstė nei antikinės literatūros, nei lotynų ar prancūzų kalbų. Fizikos, logikos ar mitologijos buvo mokomi apskrities mokyklose bajoraičiai, pateikę autentiškus ar pirktus kilmės dokumentus. Laiške tėvams jis pasiguodė prastai rašąs, bet pasidžiaugė gera atmintimi ir greita nuovoka. Ir Anykščių parapinėje mokykloje, ir Rumšiškėse raštinės mokslas buvo dėstomas rusų kalba.Atkaklų valingą Baranausko charakterį rodo jo dienoraštyje aprašytos sniego kautynės… Nepritapęs prie lengvabūdiškų mokslo draugų, nerimo genamas, Baranauskas pradeda eiliuoti.

2

Jau Rumšiškėse jis buvo pripažintas poetu. Baranausko debiutas prasidėjo taip: kartą jis susigundė parašyti eilėmis laišką tėvams. Perskaitė draugams. Būsimieji raštininkai susižavėjo ir išgarsino mokytojams. Buvo ir tokių, kurie netikėjo, kad jis pats parašė. Kad jo nekaltintų plagijavimu, Baranauskas nutarė eilėraščiuose neaprašinėti”populiarių ir įprastų dalykų”, bet vaizduoti Rumšiškių potvynio 1851 m. pavasarį aprašymas.

Poetas vaizdingai pasakoja su kokiu kurtinančiu gausmu skilo Nemunas, kaip vanduo užliejo Rumšiškių mokyklą. Kaip siaubo apimti vargšai mokiniai savo skryneles sukilojo ant suolų. Kaip pakrantėje susigrūdę ledai, laužydami tvoras, artėjo prie jų namų, išgriovė pamatus. Kaip čia sustodamas, čia vėl pakildamas vanduo nešė žviegiančias kiaules, kaukiančius šunis. Iki pusiaujo sušlapę mokiniai nukraustė savo skryneles nuo suolų, sutampė ant aukšto ir ten palėpėje pradrebėjo nuo šalčio ir baimės kiaurą naktį, kol rytą juos žmonės išgelbėjo.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1128 žodžiai iš 3481 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.