Antanas baranauskas3
5 (100%) 1 vote

Antanas baranauskas3

Antanas Baranauskas – lietuviško

žodžio saugotojas ir puoselėtojas

„ Graudus yra mažos tautos ir jos kultūros likimas: amžinas budėjimas, amžina gynyba“, kalbėjo poetas Justinas Marcinkevičius viename lietuviškam žodžiui skirtame renginyje.

Kai 1904 metų gegužės mėn. 7 dieną caras Nikolajus II panaikino spaudos lietuviškais rašmenimis draudimą, šis įvykis, anot to meto kalbininkų, savo reikšmingumu prilygo Žalgirio mūšiui. Jei šioje kovoje dalyvavo daugelis tautų, tai kovoje su spaudos draudimu pagrindinė ir lemiama šlovės dalis priklauso visiems pažangiems lietuviams, neabejingiems savo krašto kultūrai, gimtajai kalbai ir spausdintam žodžiui. Daug jų, rašytojų, bebaimių knygnešių ir paprastų jiems talkinusių žmonių, jau seniai amžinu miegu miega savo gimtoj žemelėj, tačiau atmintis apie jų nuveiktus darbus, padėjusius išsaugoti tautos egzistavimo pagrindą – spausdintą žodį – gyva ligi šiol.

Vienas iš tokių nepamirštamų lietuviško žodžio saugotojų ir puoselėtojų pačiais juodžiausiais lietuvių tautos metais buvo Antanas Baranauskas, dvasininkas, poetas ir kalbos tyrinėtojas, kurį literatūros kritikai vadina viena prieštaringiausių ir dramatiškiausių asmenybių visoje mūsų literatūros istorijoje.

Daug posūkių ir nevienareikšmių apsisprendimų buvo jo sudėtingame gyvenime, tačiau pačius lemtingiausius tautai klausimus jis sprendė kartu su ja, kartu išgyveno skausmus ir sopulius, tą juodąją negandą, kuri užgriuvo tautą kartu su spaudos uždraudimu. Būdamas iš prigimties jautrus, jis skaudžiai priėmė savo tautos pažeminimą: carizmo priespaudą, žmonių skurdą, o labiausiai – gimtosios kalbos niekinimą.

Dar būdamas studentu, išgirdo vieną seminarijos dėstytoją cituojant garsius lenkų poetus ir giriant, kad tik lenkų kalba galima parašyti tokias eiles apie mišką, nes jos turtingumui neprilygsta kitos kalbos, o ypač – lietuvių, kuri tebėra prasčiokiška mužikų kalba. Kaip sakė pats A.Baranauskas, tie žodžiai „ stačiai lyg peiliu širdin smogę “. Už juos jis „ atkeršijo “ savo garsiąja poema „ Anykščių šilelis “, įrodęs, kad lietuvių kalba ne tik skambi ir graži, turtinga, bet ir tinkanti poezijai, patiems gražiausiems vaizdiniams apibūdinti, slapčiausioms mintims išreikšti. Amžiams bėgant, šis poezijos kūrinys tapo klasikiniu ir toliau tebejaudina skaitytoją. Jame jis girdi ne vien sielvarto šauksmą dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės. Išskirtinis motyvas – tai pasididžiavimas savo pavergtąja Tėvyne, jos išaukštinimas.

Kalnai ant kalnų,- ė ant tų kalnų

Kalnai ir maži kalneliai.-

poetas šiais žodžiais tarsi nusako Lietuvos didybę. Ir reikia pripažinti: tokios aukštos Lietuvos dar niekas nėra matęs. Šiose dviejose eilutėse ji atrodo tarsi trijų, keturių „aukštų“: kalnai, ant jų vėl kalnai, o ant šitų kalnų dar maži kalneliai. Rašydamas šias eilutes, galima sakyti, poetas vienu žvilgsniu apmatė visą Lietuvą ir pamatė ją kaip kokį medį – gyvą, beaugančią, į viršų bekylančią. Jose mes matome pastangas nupiešti ne tiek geografinį, kiek dvasinį Lietuvos peizažą, pateikti tautos istorinės patirties reljefą, „ kur kaip kalnai vieni ant kitų auga amžinai, pripildyti nesunaikinamo ir niekuo nepakeičiamo laisvės ir laimės siekimo… “ (Just.Marcinkevičius).

Ne tik „ Anykščių šilelyje “, bet dar iki jo pasirodymo eiliuotuose laiškuose draugams poetas išreiškia idėjinę priešpriešą žemai, tamsiai ir negyvai baudžiavinei tikrovei. Jo žodžiuose ryški artėjančio sukilimo nuojauta:Ūžia šileliai, kriokia upeliai

Ir kalnai staugia tarp vėjų.

Na, o pačią poemą „ Anykščių šilelis “Just. Marcinkevičius vadina „ daugiareikšme metafora “. Aprašytasis šilelis skaitytojo vaizduotėje nejučiomis išauga iki Lietuvos simbolio. Poema – tai ir įžeistas paminėtas lietuvių kalbos šauksmas, siekimas įrodyti visiems pasaulyje savo grožį ir turtingumą. Kartu ir šaukimasis pasaulinio teismo –„ nes ir ją, kaip tą šilelį, kirto, kas tik pasiekė “ (Just.Marcinkevičius). Skaitydami mes skaudžiai iš gyvename kiekvieną šilelio niokojimą, mes jaučiame, kad tai mūsų pačių, mūsų istorijos ir kultūros, mūsų kalbos ir kūrybos niokojimas. Baisiausia, kad tai daroma savo rankomis, siekiant vienadienės naudos, kada, poeto žodžiais:

Po keturias dešimtis vežimų pardavę

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 700 žodžiai iš 1233 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.