Gyventi Tarybų sąjungoje dvidešimto amžiaus viduryje buvo sunku, nes už menkiausią nusižengimą galėjai būti ištremtas į sibirą, o ypač, jei buvai poetas- ten greit galėjai atsidurti, valdžiai galėjo nepatikti vienas tavo žodis ir tu jau pirmame traukinyje sibiro link. Šitoks likimas ištiko ir Antaną Miškinį.
Valdžiai nepatiko, kad jis rašė modernistinius eilėraščius ir už tai gavo dvidešimt penkis metus katorgos Mordovijos lageryje, vėliau Olžerase, Omske. Net ir sunkiausiomis gyvenimo sąlygomis A. Miškinis išliko stiprus ir nenustojo rašyti eilėraščių bei psalmių. Eilėraštį „Šventės“ Antanas Miškinis parašė būdamas toli nuo Lietuvos, nes eilėraštyje yra paminėti Altajo kalnai, o jie yra ne Lietuvoje, dar pasakyta, kad „ligi tėvynei tūkstantis mylių“. Lyrinis herojus nori grįžti į tėvynę, nes ten jo laukia, jį mini ir myli. Eilėraščio laikas yra žiema, Kalėdos. O kalinius varo į darbą, Miškinio biografijoje yra parašyta, kad jis dirbo miško darbus, o jie visada yra sunkūs ir varginantys, iš to galime daryti išvadą, kad gyventi tremtyje buvo sunku, nes nebuvo nė dienos poilsio, siuatėjo ligos, maisto užtekdavo tik gyvybei palaikyti. Šią naktį lyrinis herojus sapnavo motulę, ji jam plaukus paglostė, iš to galime daryti išvadą, kad lyrinis herojus myli savo motulę ir yra jos pasiilgęs. Antanas Miškinis iškalėjo vienuoliką metų ir nė karto nepasimatė su motina ir todėl ją susapnavo.