Balta drobulė Balta Tai spalva, simbolizuojanti pasidavimą ir susitaikymą. O drobulė? is audeklas artimas mogui, juo apgobtas mogus palieka gyvųjų pasaulį. Tad kas gi ta balta drobulė? Gal tai netekusio gyvenimo vilties mogaus atsidavimas mirčiai? O gal jo pasidavimas gyvenimo upės tėkmei? {minties uolis}
Tryliktoji dalis pradedama pokalbiu tarp Garvos ir Elenos. Elena norėtų ivykti į Vilnių, pakeisti aplinką, (vėl) dirbti. Ji galvoja apie ateitį. O Antanas neturi ateities. Gyvendamas ia diena jis kovoja su vieniumo ir meilės, mirties ir aminybės problemomis. Antanas sutrikęs, kalba trumpai: Tu , Ir?, Tu jį paliktum?. Pagrindinis romano herojus trokta meilės, bijo netekti savo mylimosios Atleisk. <> Suprask., Ateik, a lauksiu. Jam nesmagu, kad viename kambaryje sėdi moteris, kuri lyg apsiarvavusi melsvu uklotu, ir beprotis. Tas beprotikumas jau darosi ir paprasta akimi pastebimas: įsirėusios poakių rauklės, nusvirę lūpų kampai, drebantys pirtai. Garva liečia savo veidą tais drebančiais pirtais. Jam baisu pačiam savęs. Garvai reikia atsisakyti Elenos dėl to, kad jis beprotis. Be to, jo poetikai sielai nereikalinga eimynika ramybė.
Jis tęsia pokalbį apie būtį: Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl raau. Bijau mirti, ryju tabletes. Viskas vardan mirti. Antanas Garva visikai nesigėdi savo baimės mirčiai, ją pripaįsta.
Herojus kalba poeto Vaidilionio odiais jis lygina savo gyvenimą su ironikais mediais, apaugusiais ungrybiais. Lyg patvirtindamas tai, jis keliais sakiniais parodo tikrojo optimistinio raytojo aplinką. Įsikius Elenai Antanas patvirtina jos pastabą: prietarauju pats sau. Garva myli gyvenimą, bet tuo pačiu ir tyčiojasi i jo. ias savo isakytas mintis poetas nuplauna stikline viskio
Belaukdamas Elenos Garva stebi aplinką. Jo irdis nepastebi groio: Drėgna buvo lauke. Vėsoka. Jo siela udara kaip gretimo namo langinės. vilgsnis okinėja kaip tikro bepročio: Antanas velgia tai į artimą namą, tai į tolimąjį liejyklos kaminą.
Poetas supranta, kaip jam reikalinga Elena Jis atsirėmė rankomis į Elenos pečius ji jam yra atramos takas. Vardan jos Garva ada pasikeisti: A nebegersiu ir maiau rūkysiu.<> Nebesityčiosiu daugiau. Kalbėdamas su savo mylimąja Antanas prabyla pats į save, sprendia ilikimo klausimą: Keletas brūknių marmure, tai ko troktu. Jis nori ilikti, isaugoti savo vardą tautos atminty. O marmuras akmuo, saugantis tūkstantmečių paslaptis, todėl jame turi būti jo vardas ir odis. odis Antano Garvos kūryba.