Antanas škėma balta drobulė
5 (100%) 1 vote

Antanas škėma balta drobulė

ANTANAS ŠKĖMA (1911-1961)

Biografija. Kūryba. Asmenybė 1

Kūrybos ypatybės 3

Romanas „Balta drobulė“ 4

Įžanga. 4

Žanras. 5

Pavadinimas. 5

Moto svarba 5

Temos ir problemos 6

Kompozicija. 6

Laikas ir erdvė 8

Pasakotojas. Pasakojimo būdas 9

Romano simboliai 10

Garšvos charakteristika 10

Liftininkas 10

Poetas. 12

Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). 14

Įsimylėjęs. 15

Skeveldrų dėliotojas 17

Egzistencializmo žmogus 18

Apibendrinimas 19

Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozinin¬kų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką – vertybių griūties, žmogaus vidinio suskili¬mo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą – suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Biografija. Kūryba. Asmenybė

Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzė¬je (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę pralei¬do Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietu¬vą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vy¬tauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana“ (1943), kuri buvo pastatyta Vil¬niaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pa¬sitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), „Šventoji Inga“ (1952), „Čelesta“ (1960), romaną „Balta drobulė“ (1958), dramas „Pabudimas“ (1956), „Žvakidė“ (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ost¬rausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose“, be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas“, novelių, literatūros kritikos.

Asmenybė. Škėmos charakteris buvo sunkus. Maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kai būsimam rašytojui teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. Literatūros mokytojas paskyrė namų rašinį pa¬gal Jono Biliūno apsakymą „Be darbo“ tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?“ Buvo duotas rašinio planas, pagal kurį mokiniai turėjo įrodyti, kaip neteisin¬gai pasielgė Biliūno personažas. Tačiau jaunasis Škėma parašė darbą pagal savo planą, įrodinėdamas, kad Laury¬nas Dūda pasielgė puikiai. Mokytojas pagyrė originalų darbą, bet už plano nepaisymą parašė „kuolą“.

Tokių „kuolų“ Škėmai teko ragauti visą gyvenimą. Kaip aktoriui ir režisieriui jam buvo būdingas tam tikras artis¬tiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką ir, matyt, net artimiausi draugai ne visuomet suprasdavo, koks jautrus ir pažeidžiamas jis buvo iš tikrųjų. Rašytojui skausmingai rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą – „pa¬likti savo egzistencijos ženklus popieriuje“, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki. Vidinę įtampą ir nesaugumo jausmą stiprino baimė, kad nebūtų pa¬veldėjęs motinos psichinės ligos

Škėma labai jautriai reaguodavo į kritiką ir kentėjo, kad jo nesupranta ir nenori spausdinti. Jis ne kartą deklaravo laiškuose, kad pasitraukia iš literatūros, kaip jau pasi¬traukė iš teatro, tačiau, laimei, tų pažadų nevykdė. Ilgą laiką tikėjo savo talentu ir, praradęs viltį būti suprastas lietuvių, bandė prasimušti pas svetimuosius, rūpindama¬sis, kad jo kūriniai būtų verčiami į anglų kalbą. Deja, vertė¬jo taip ir nepavyko rasti. Paskutiniųjų metų koresponden¬cijoje ryškėja depresijos ir nevilties ženklai: „…kai žmogus pradeda nebeatlaikyti, jis įtaria per save visus ir visą vi¬satą, jis visur ieško juodos spalvos, tuo tik sau pakenkda¬mas, dar labiau prarasdamas save ir draugus“.

Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats, tačiau, nesant normalių intelektualinio darbo sąlygų, jo gausios žinios liko chaotiškos ir nepakankamai gilios. Kritikai ir bičiuliai mėgino atpratinti rašytoją nuo polinkio perkrauti savo kūrinius daugybe įžymių žmonių vardų, tačiau Škėma, labai troškęs atrodyti originalus ir šiuolaikiškas, nepasiduodavo tokiems įtikinėjimams.

Bene geriausias Škėmai buvo Vokietijos periodas. Tada jis atrado prancūzų siurrealistus ir kitą Europos moderniąją literatūrą, kurios vertimų buvo gausu vokiečių žurnaluose. Nuo tų laikų didžiuliu autoritetu jam tapo intelektualusis poetas Henrikas Radauskas. Ra¬dauskas prisimena, kad pradedantis rašytojas buvo dėme¬singas net tokioms pastaboms, kurios, meistro Radausko nuomone, buvusios visai elementarios: dėl žodžio taupu¬mo ar perdėtai įmantrių posakių. Į poeto pastabą, kad rei¬kėtų kruopščiau taisyti tekstus, Škėma sykį atsakė: „Kaip¬gi taisyti tai, ką išplėši iš savęs savo krauju?“ Ironiškas Radauskas replikavo, kad tarnaitė, prieš žudydamasi iš
ne¬laimingos meilės, rašo laišką, kuris, be abejonės, yra „iš¬plėštas iš širdies“, bet drauge juokingas. Toks sulyginimas Škėmą paveikė, jis pradėjo juoktis ir sutiko.

Radauskas švietė Škėmą ne tik literatūros, bet ir muzi¬kos srityje. Supažindino su vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko kūryba, jo savotiškas „žiaurumas“ Škėmai labai patikdavo. Kiek sunkiau sekėsi įpiršti Johaną Sebastianą Bachą, kuris atrodė „simpatiškas senelis“, bet per daug paprastas, nemodernus. Škėma mėgo ir aistringai propa¬gavo modernistinį meną, dažnai būdamas neatlaidus sa¬vo oponentams iš konservatyviojo fronto. Kartais as¬menines nuoskaudas jis perkeldavo į literatūros kritikos plotmę, pvz., „Atsakymuose ,Literatūros lankų’ anketai“ (1959) piktai užsipuolė poetę Birutę Pūkelevičiūtę, netei¬singai apkaltinęs, kad ši nuplagijavo jo „Čelestos“ ir „Bal¬tos drobulės“ planuotę, vaizdavimo priemones ir mozai¬kinę techniką.

Ne viskas Škėmos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyveni¬me verta pasigėrėjimo. Tačiau dėl vieno dalyko turbūt ga¬lime būti tikri – rašytojas visuomet kalbėjo iš širdies, įsi¬tikinęs savo tiesa, neveidmainiaudamas ir nebijodamas atkirčio.

Škėmos asmenybėje ryški menininko, aktoriaus prigimtis. Jis ne¬siekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo efektingas detales, aštrius vertinimus, nevengė šokiruoti, šiurpinti konservatyvų suvokėją. Tuo jis artimas avan¬gardistiniams rašytojams. Į rašytojo sąmonę giliai įsirėžė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtys, kuriose atsiskleidė žmogaus gyvenimo trapumas, tragizmas ir menkystės ribos sampynos.

Be Radausko, Škėma artimai draugavo su Algimantu Macku¬mi, kitais modernios pakraipos išeivijos menininkais, dalyvavo ir žemininkų, ir bežemių literatūrinėje spaudoje. Domėjosi vertybių krizę apmąstančia filosofija (Šopenhaueriu, Nyče, Sartru, Kamiu), moderniąja tapyba, muzika.

Kūrybos ypatybės

Škėmos kūrybos principus prasminga gretinti su vienmečio poeto Radausko estetinėmis pažiūromis. Svarbiausias Radausko kūrybos tikslas – grožio kūryba, estetinio būties matmens išsakymas, o Škė¬mai svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos pa¬tirtį – žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su lemtimi tragiškai pralaimi, tačiau lieka ištikimas aukštiesiems humanisti¬niams idealams. Todėl, kitaip negu Radausko, Škėmos kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, net autobiografiška.

Pagrindinės rašytojo kūrybos temos – žmogaus išbandymas ribinėje situacijoje ir žmo¬gus, gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje, pasaulyje po katastrofos.

Savo kūrybos programą Škėma apibrėžė kaip „kūrybinį nihi¬lizmą“ – joje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove“, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų verty¬bių reikšmė. Rašytojas stengiasi priblokšti suvokėją atvirais smurto, fiziologinio žmogaus gyvenimo vaizdais, priversti jį kentėti. Tradi¬cinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) Škėmos kūryboje pralaimi, jos nepajėgia atlaikyti nuožmios tikrovės smūgių, tačiau blogiui priešpriešinama žmogaus savigarba, solidarumas su kitu kenčiančiu žmogumi, dorovinis ir kūrybinis sąžiningumas, neleidžiantys nutylėti savo patirties, kad ir kokia nemaloni ji būtų. „Užsimerkti jau per vėlu“, – sako vienos Škėmos dramos veikėjas.

Škėmos žmogus aistringai ilgisi tiesos ir Dievo, bet yra nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės nuo jų atskirtas. Todėl jo kūryboje daž¬ni pragaro, apokalipsės vaizdiniai. Visa tai būdinga XX a. vidurio egzistencialistinei literatūrai. Kaip priešprieša tam iškyla gamtos prisiminimai, kūrybos troškulys.

Škėmos kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmo¬gaus pasaulį, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių – aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skir¬ties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Čia nėra aiškią vertinamąją perspektyvą kuriančio pasakotojo, vaizdų slinktis daž¬nai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. Rašytojas atvirai vartoja sąlygiškus, simbolinius teksto elementus, nuorodas į Bibliją, į modernistinį meną, filosofiją ir literatūrą. Škėma yra žymiausias vadinamojo sąmonės srauto technikos atstovas lietuvių literatūroje.

Škėma, panašiai kaip Savickis arba Nyka-Niliūnas, yra nelengvai skaitomas rašytojas: jo kūrybą gerai suvokti gali tik išsilavinęs skai¬tytojas, supratęs modernios kūrybos principus, pažįstantis klasikinę Europos kultūros tradiciją, pakantus šokiruojantiems, tradicinį pa¬saulėvaizdį sukrečiantiems požiūriams bei vaizdiniams.

Romanas „Balta drobulė“

Įžanga. „Balta drobulė“ – vienas pačių žymiausių XX a. lietuvių romanų. Parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Kon¬servatyvesnių pažiūrų
peikė dėl perdėm atviros erotikos ir pesimizmo, o autoriui artimesni modernieji rašytojai ir kritikai kūrinį gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros.

Praėjus pusei amžiaus „Balta drobulė“ yra vienas labiausiai mėgstamų lietuvių literatūros kūrinių, o meilės scenos, kažkada vadintos pornografinėmis, dabar¬tiniam skaitytojui atrodo palyginti nekaltos. „Baltoje dro¬bulėje“ nerasime to, kas jauną žmogų (ypač augusį mies¬te) dažnai nervina lietuvių prozoje – čia nėra tradicinio kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis, idealizuojamų sene¬lių, ilgesingų peizažų, vaikystės nostalgijos ir gėrio pro¬pagavimo. Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvy¬kiai (šeštojo dešimtmečio Amerika, Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje), tačiau pagrindinio personažo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius daly¬kus: tėvų nesantaiką šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka. Roma¬nas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pa¬grindinį personažą.

Dėl to „Balta drobulė“ – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apiben¬drinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vie¬natvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys.

Žanras. Šis kūrinys romanas, nes išplėtota viena siužetinė linija, apimamas ilgas laiko tarpas, kelios erdvės, nemaža apimtis. Romano tipas: a) psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį; b) filosofinis, nes keliami būties klausimai.

Pavadinimas. Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas – 1. krikščioniškąją ( ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio Kristaus ašaros) ir 2. lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule (, cituojama iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t.1,1994; 9b pabaiga – p.366 ir 15 pabaiga, p.417), dabarties akcentai romane ( pamestinuko prijuostė, balti chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į achajinę “aisčių” erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė ( audėja), kurios paveikslas iš dalies atspindi Marijos Magdalenos funkcijas.

Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas“, bet 1955 m. „Keltu¬vas“ virto „Balta drobule“. Naujasis ir galutinis pavadinimas sukėlė šiek tiek maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar rašoma įvardžiuo¬tinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos redaktorius Škėmai net siūlė pas¬tarąją formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia antraštė skambėjo kaip „košeliena“.

Moto svarba. Apie vaizduojamo žmogaus išskirtinumą ir svarbiausias idėjas byloja net 3 moto. Pirmasis aforizmas- lyg nuoroda į tai, jog laimingas tik tas, kuris nieko netrokšta. Bepročiams artimi menininkai, kurie taip pat nevalingai, nesuinteresuotai gali atsiduoti grožiui, kaip ir pamišėliai savo kuriai nors idee fixe ( įkyriai minčiai). Antrajame – kinų filosofo žodžiais nuvertinama išmintis ir gražbylystė, nes pasaulyje vis tiek nieko negalima paaiškinti iki galo. Trečiajame- žmonių pasakojimu apie vargonininką rašytojui svarbu paliudyti mintį, kad menas realizuoja didžiausias žmonių galias.

Temos ir problemos. Būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos suda¬ro romano problematiką. Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė- pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Garšva vis iš naujo turi apsispręsti, pasirinkti. Atsakymų jis ieško filosofijoje ( dažniausiai remiasi 19 a. I pusės filosofu A. Šopenhaueriu) ir realybėje ( savo praeityje bei aplinkinių patirtyje).

Kompozicija. Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių. Kiekvienas jų (išskyrus 15-ąjį) skyla į dvi dalis: iki ir po žvaigždučių. Patogumo dėlei jas vadinsime a ir b dalimis. Įvadas, Pabaiga ir b dalys vaizduoja pasakojimo dabarties situaciją, parašytą iš esmės esamuoju laiku su retais nuslydimais į būtąjį praeities digresijose. Pasakotojas susidvejinęs: kalbėjimas III asmeniu tiesiogiai persilieja į Garšvos vidinį monologą. Visos a dalys ir 15 skyrius vaizduoja praeities gyvenimo momentus ir parašytos būtuoju laiku. 2,5,9,11,12,14 skyriuose pasakojama iš I asmens perspektyvos. Tai praeitis, pavadinta “Iš Antano Garšvos užrašų”. Kitos a dalys dažniausiai vaizduoja netolimą Garšvos praeitį iš gyvenimo Amerikoje arba tuos Lietuvos gyvenimo laikotarpius, kurių prisiminimą buvo užblokavusi dalinė amnezija, atsiradusi (
praneša tekstas) kaip enkavedistų kankinimo pasekmė.

Šitokią kompoziciją vadiname mozaikine, koliažine. Tą suprasti gali padėti ir šitokia lentelė:

Dalis Kas pasakoja Kada, kur vyksta Kas vyksta

Įvadas Pasakotojas 15.54. 34-oji gatvė. Niujorkas. Rugpjūtis. Sekmadienis. 16.01- viešbutis Antanas Garšva eina į savo darbo vietą- viešbutį. Ruošiasi darbui

1 Pasakotojas a) prisiminimai. Stevenso taverna

b) viešbutis. Paskutinės 5 minutės iki darbo a) pokalbis su Elenos vyru. Paaiškina, kad jo liga sunkėja ir jis skirsis su Elena.

b) aprašoma viešbučio aplinka

2 Garšva

Pasakotojas a) Prisiminimai apie vaikystę;

b) liftas a) tėvo charakteristika: muzikantas, dramaturgas ir režisierius, oratorius, melagis, gamtos mėgėjas, muša žmoną;

b) kasdienio darbo ritualas

3 Pasakotojas

Pasakotojas ir Garšva a) mokyklos metai

b) lifte a) bibliotekoje skaito Šopenhauerį ir užsimano nusižudyti

b) mąstymas apie kūrybą ir mylimosios atsižadėjimą

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2584 žodžiai iš 8577 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.