Antanas škėma
5 (100%) 1 vote

Antanas škėma

ANTANAS ŠKĖMA (1911-1961)

Biografija. Kūryba. Asmenybė 1

Kūrybos ypatybės 3

Romanas „Balta drobulė“ 4

Įžanga. 4

Žanras. 5

Pavadinimas. 5

Moto svarba 5

Temos ir problemos 6

Kompozicija. 6

Laikas ir erdvė 8

Pasakotojas. Pasakojimo būdas 9

Romano simboliai 10

Garšvos charakteristika 10

Liftininkas 10

Poetas. 12

Nevykęs šios žemės gyventojas (kalinys keltuve). 14

Įsimylėjęs. 15

Skeveldrų dėliotojas 17

Egzistencializmo žmogus 18

Apibendrinimas 19

Antanas Škėma – vienas žymiausių XX a. vidurio lietuvių prozininkų ir dramaturgų. Savo kūryboje jis išreiškė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėvoką – vertybių griūties, žmogaus vidinio suskilimo, baimės, grėsmės, nevilties išgyvenimus. Šiai krizinei patirčiai jis rado ir tinkamą meninę kalbą – suaižytą, daugiasluoksnę, ataustą metaforomis ir simbolinėmis nuorodomis.

Biografija. Kūryba. Asmenybė

Škėma, panašiai kaip ir Radauskas, yra jau miesto kultūros žmogus. Gimė Lodzėje (Lenkijoje), ankstyvąją vaikystę praleido Lenkijoje, vėliau Rusijoje ir Ukrainoje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžusi į Lietuvą šeima kurį laiką gyveno Radviliškyje, paskui persikraustė į Kauną. Būsimasis rašytojas studijavo mediciną ir teisę Vytauto Didžiojo universitete, lankė dramos teatro studiją, 1936 m. tapo Kauno, paskui Vilniaus dramos teatrų aktoriumi. Antrojo pasaulinio karo metais parašė pirmą pjesę „Julijana“ (1943), kuri buvo pastatyta Vilniaus dramos teatre, tačiau priartėjus frontui premjera neįvyko. Pasitraukęs į Vakarus dirbo įvairius fizinius darbus, vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse, dalyvavo kultūrininkų sambūriuose. Išleido novelių ir apysakų rinkinius „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), „Šventoji Inga“ (1952), „Čelesta“ (1960), romaną „Balta drobulė“ (1958), dramas „Pabudimas“ (1956), „Žvakidė“ (1957). 1961 m. žuvo autokatastrofoje Čikagoje, grįždamas iš Santaros-Šviesos sambūrio suvažiavimo, kuriame vaidino savo paties režisuotoje Kosto Ostrausko pjesėje. Po mirties draugų išleistuose Škėmos „Raštuose“, be minėtų kūrinių, dar išspausdinta pluoštas anksčiau neskelbtų dramų, apysaka „Izaokas“, novelių, literatūros kritikos.

Asmenybė. Škėmos charakteris buvo sunkus. Maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kai būsimam rašytojui teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. Literatūros mokytojas paskyrė namų rašinį pagal Jono Biliūno apsakymą „Be darbo“ tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?“ Buvo duotas rašinio planas, pagal kurį mokiniai turėjo įrodyti, kaip neteisingai pasielgė Biliūno personažas. Tačiau jaunasis Škėma parašė darbą pagal savo planą, įrodinėdamas, kad Laurynas Dūda pasielgė puikiai. Mokytojas pagyrė originalų darbą, bet už plano nepaisymą parašė „kuolą“.

Tokių „kuolų“ Škėmai teko ragauti visą gyvenimą. Kaip aktoriui ir režisieriui jam buvo būdingas tam tikras artistiškas noras provokuoti visuomenę, vaizduoti ciniką ir, matyt, net artimiausi draugai ne visuomet suprasdavo, koks jautrus ir pažeidžiamas jis buvo iš tikrųjų. Rašytojui skausmingai rūpėjo kūryboje įprasminti gyvenimą – „palikti savo egzistencijos ženklus popieriuje“, tačiau to meto skaitytojų visuomenė nebuvo jam palanki. Vidinę įtampą ir nesaugumo jausmą stiprino baimė, kad nebūtų paveldėjęs motinos psichinės ligos

Škėma labai jautriai reaguodavo į kritiką ir kentėjo, kad jo nesupranta ir nenori spausdinti. Jis ne kartą deklaravo laiškuose, kad pasitraukia iš literatūros, kaip jau pasitraukė iš teatro, tačiau, laimei, tų pažadų nevykdė. Ilgą laiką tikėjo savo talentu ir, praradęs viltį būti suprastas lietuvių, bandė prasimušti pas svetimuosius, rūpindamasis, kad jo kūriniai būtų verčiami į anglų kalbą. Deja, vertėjo taip ir nepavyko rasti. Paskutiniųjų metų korespondencijoje ryškėja depresijos ir nevilties ženklai: „…kai žmogus pradeda nebeatlaikyti, jis įtaria per save visus ir visą visatą, jis visur ieško juodos spalvos, tuo tik sau pakenkdamas, dar labiau prarasdamas save ir draugus“.

Škėma nebaigė universiteto ir humanitarinį išsilavinimą įgijo pats, tačiau, nesant normalių intelektualinio darbo sąlygų, jo gausios žinios liko chaotiškos ir nepakankamai gilios. Kritikai ir bičiuliai mėgino atpratinti rašytoją nuo polinkio perkrauti savo kūrinius daugybe įžymių žmonių vardų, tačiau Škėma, labai troškęs atrodyti originalus ir šiuolaikiškas, nepasiduodavo tokiems įtikinėjimams.

Bene geriausias Škėmai buvo Vokietijos periodas. Tada jis atrado prancūzų siurrealistus ir kitą Europos moderniąją literatūrą, kurios vertimų buvo gausu vokiečių žurnaluose. Nuo tų laikų didžiuliu autoritetu jam tapo intelektualusis poetas Henrikas Radauskas. Radauskas prisimena, kad pradedantis rašytojas buvo dėmesingas net tokioms pastaboms, kurios, meistro Radausko nuomone, buvusios visai elementarios: dėl žodžio taupumo ar perdėtai įmantrių posakių. Į poeto pastabą, kad reikėtų kruopščiau taisyti tekstus, Škėma sykį atsakė: „Kaipgi taisyti tai, ką išplėši iš savęs savo krauju?“ Ironiškas Radauskas replikavo, kad tarnaitė, prieš žudydamasi iš nelaimingos meilės, rašo laišką, kuris, be abejonės, yra
„išplėštas iš širdies“, bet drauge juokingas. Toks sulyginimas Škėmą paveikė, jis pradėjo juoktis ir sutiko.

Radauskas švietė Škėmą ne tik literatūros, bet ir muzikos srityje. Supažindino su vengrų kompozitoriaus Belos Bartoko kūryba, jo savotiškas „žiaurumas“ Škėmai labai patikdavo. Kiek sunkiau sekėsi įpiršti Johaną Sebastianą Bachą, kuris atrodė „simpatiškas senelis“, bet per daug paprastas, nemodernus. Škėma mėgo ir aistringai propagavo modernistinį meną, dažnai būdamas neatlaidus savo oponentams iš konservatyviojo fronto. Kartais asmenines nuoskaudas jis perkeldavo į literatūros kritikos plotmę, pvz., „Atsakymuose ,Literatūros lankų’ anketai“ (1959) piktai užsipuolė poetę Birutę Pūkelevičiūtę, neteisingai apkaltinęs, kad ši nuplagijavo jo „Čelestos“ ir „Baltos drobulės“ planuotę, vaizdavimo priemones ir mozaikinę techniką.

Ne viskas Škėmos, kaip ir kiekvieno žmogaus, gyvenime verta pasigėrėjimo. Tačiau dėl vieno dalyko turbūt galime būti tikri – rašytojas visuomet kalbėjo iš širdies, įsitikinęs savo tiesa, neveidmainiaudamas ir nebijodamas atkirčio.

Škėmos asmenybėje ryški menininko, aktoriaus prigimtis. Jis nesiekė karjeros, patogios buities, gyvenimo tikslu laikė kūrybą. Savo kūriniuose mėgo efektingas detales, aštrius vertinimus, nevengė šokiruoti, šiurpinti konservatyvų suvokėją. Tuo jis artimas avangardistiniams rašytojams. Į rašytojo sąmonę giliai įsirėžė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų patirtys, kuriose atsiskleidė žmogaus gyvenimo trapumas, tragizmas ir menkystės ribos sampynos.

Be Radausko, Škėma artimai draugavo su Algimantu Mackumi, kitais modernios pakraipos išeivijos menininkais, dalyvavo ir žemininkų, ir bežemių literatūrinėje spaudoje. Domėjosi vertybių krizę apmąstančia filosofija (Šopenhaueriu, Nyče, Sartru, Kamiu), moderniąja tapyba, muzika.

Kūrybos ypatybės

Škėmos kūrybos principus prasminga gretinti su vienmečio poeto Radausko estetinėmis pažiūromis. Svarbiausias Radausko kūrybos tikslas – grožio kūryba, estetinio būties matmens išsakymas, o Škėmai svarbu perteikti autentišką XX amžiaus žmogaus egzistencijos patirtį – žmogaus, kuris susiduria su katastrofiška laikotarpio tikrove, patiria vertybių ir asmens tapatybės krizę, grumtynėse su lemtimi tragiškai pralaimi, tačiau lieka ištikimas aukštiesiems humanistiniams idealams. Todėl, kitaip negu Radausko, Škėmos kūryba atvira istorijai, pabrėžtinai subjektyvi, net autobiografiška.

Pagrindinės rašytojo kūrybos temos – žmogaus išbandymas ribinėje situacijoje ir žmogus, gyvenantis sudužusių iliuzijų pasaulyje, pasaulyje po katastrofos.

Savo kūrybos programą Škėma apibrėžė kaip „kūrybinį nihilizmą“ – joje vyrauja neigiami žmogaus būtiškosios padėties, jo dvasinių ir kūniškų galių ribotumo, žiaurumo, kančios, skausmo vaizdai. Kančią ir mirtį rašytojas vadino „reikšmingiausia tikrove“, kurios akivaizdoje atsiskleidžia tikroji būties esmė, tikroji visų vertybių reikšmė. Rašytojas stengiasi priblokšti suvokėją atvirais smurto, fiziologinio žmogaus gyvenimo vaizdais, priversti jį kentėti. Tradicinės vertybės (humanistinė moralė, tėvynės meilė, religija) Škėmos kūryboje pralaimi, jos nepajėgia atlaikyti nuožmios tikrovės smūgių, tačiau blogiui priešpriešinama žmogaus savigarba, solidarumas su kitu kenčiančiu žmogumi, dorovinis ir kūrybinis sąžiningumas, neleidžiantys nutylėti savo patirties, kad ir kokia nemaloni ji būtų. „Užsimerkti jau per vėlu“, – sako vienos Škėmos dramos veikėjas.

Škėmos žmogus aistringai ilgisi tiesos ir Dievo, bet yra nežinomos jėgos, nesuvokiamos kaltės nuo jų atskirtas. Todėl jo kūryboje dažni pragaro, apokalipsės vaizdiniai. Visa tai būdinga XX a. vidurio egzistencialistinei literatūrai. Kaip priešprieša tam iškyla gamtos prisiminimai, kūrybos troškulys.

Škėmos kūrybos forma netradicinė: vaizduodamas suskilusį žmogaus pasaulį, jis atsisako klasikinių prozinio pasakojimo ir draminės kalbos savybių – aiškios išorinio ir vidinio žmogaus pasaulio skirties, laiko, erdvės vientisumo, nuoseklaus siužeto. Čia nėra aiškią vertinamąją perspektyvą kuriančio pasakotojo, vaizdų slinktis dažnai primena chaotišką minčių, pojūčių srautą, valdomą atsitiktinių impulsų, tolimų asociacijų, subjektyvių nuotaikų. Rašytojas atvirai vartoja sąlygiškus, simbolinius teksto elementus, nuorodas į Bibliją, į modernistinį meną, filosofiją ir literatūrą. Škėma yra žymiausias vadinamojo sąmonės srauto technikos atstovas lietuvių literatūroje.

Škėma, panašiai kaip Savickis arba Nyka-Niliūnas, yra nelengvai skaitomas rašytojas: jo kūrybą gerai suvokti gali tik išsilavinęs skaitytojas, supratęs modernios kūrybos principus, pažįstantis klasikinę Europos kultūros tradiciją, pakantus šokiruojantiems, tradicinį pasaulėvaizdį sukrečiantiems požiūriams bei vaizdiniams.

Romanas „Balta drobulė“

Įžanga. „Balta drobulė“ – vienas pačių žymiausių XX a. lietuvių romanų. Parašytas 1954 m., šis kūrinys keletą metų nerado leidėjo, o pasirodęs 1958 m. išeivijos spaudoje iš karto sukėlė aistringą polemiką. Konservatyvesnių pažiūrų kritikai jį peikė dėl perdėm atviros erotikos ir pesimizmo, o autoriui artimesni modernieji rašytojai ir kritikai
kūrinį gyrė už sąžiningumą, teigė, kad su juo lietuvių proza pagaliau įveikė atsilikimą nuo savo laiko Vakarų literatūros.

Praėjus pusei amžiaus „Balta drobulė“ yra vienas labiausiai mėgstamų lietuvių literatūros kūrinių, o meilės scenos, kažkada vadintos pornografinėmis, dabartiniam skaitytojui atrodo palyginti nekaltos. „Baltoje drobulėje“ nerasime to, kas jauną žmogų (ypač augusį mieste) dažnai nervina lietuvių prozoje – čia nėra tradicinio kaimo su jo dvasinėmis vertybėmis, idealizuojamų senelių, ilgesingų peizažų, vaikystės nostalgijos ir gėrio propagavimo. Romane vaizduojami pakankamai tolimi įvykiai (šeštojo dešimtmečio Amerika, Nepriklausomybės laikų Lietuva, rusų okupacija, karas, pabėgėlių stovyklos Vokietijoje), tačiau pagrindinio personažo išgyvenimai jaudina ir šių dienų žmones, patiriančius panašius dalykus: tėvų nesantaiką šeimoje, nelaimingą meilę, savęs neradimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka. Romanas nepateikia gyvenimo prasmės formulės ir verčia skaitytoją patį spręsti tuos klausimus, kurie kankina pagrindinį personažą.

Dėl to „Balta drobulė“ – tai ir XX a. vidurio lietuvių, europiečių istorinės patirties dokumentas, ir to laikotarpio dvasinės katastrofos apibendrinimas, ir modernaus žmogaus savijautos – vidinio suskilimo, vienatvės, pastovių vertybių ilgesio – negailestingai atvira, skausminga išraiška. Tai ir romanas apie kūrėją ir kūrybą, ir romanas apie meilę; ir bene žymiausias XX a. lietuvių miestiškosios prozos kūrinys.

Žanras. Šis kūrinys romanas, nes išplėtota viena siužetinė linija, apimamas ilgas laiko tarpas, kelios erdvės, nemaža apimtis. Romano tipas: a) psichologinis, nes gilinamasi į žmogaus vidinį pasaulį; b) filosofinis, nes keliami būties klausimai.

Pavadinimas. Pavadinimas orientuoja į dvi kultūrines sistemas – 1. krikščioniškąją ( ryšys su Turino drobule- į ją buvo suvyniotas mirusio Kristaus kūnas ir stebuklingu būdu išliko to kūno atspaudas; senovės žydų paprotys laidoti mirusiuosius suvyniotus į įkapių drobulę; Veronikos drobulė, kuria buvo šluostomos einančio į Golgotą ir kenčiančio Kristaus ašaros) ir 2. lietuviškąją mitologinę. Pastarąją liudija vėlės, apsigobusios balta drobule (, cituojama iš: A. Škėma, Rinktiniai raštai, t.1,1994; 9b pabaiga – p.366 ir 15 pabaiga, p.417), dabarties akcentai romane ( pamestinuko prijuostė, balti chalatai, tramdomieji marškiniai) ir įvairios folklorinės lino variacijos. Garšvos poetiniuose vaizdiniuose šios dvi sistemos susilieja į vienumą – Kristaus figūra perkeliama į achajinę “aisčių” erdvę, jo palydovais tampa ne apaštalai, o apdriskę, lino kelnyčių meldžiantys kaukai arba laumė ( audėja), kurios paveikslas iš dalies atspindi Marijos Magdalenos funkcijas.

Romano rankraštis turėjo antraštę „Keltuvas“, bet 1955 m. „Keltuvas“ virto „Balta drobule“. Naujasis ir galutinis pavadinimas sukėlė šiek tiek maišaties, kuri tęsiasi lig šiol, kai sakoma ar rašoma įvardžiuotinė būdvardžio forma. Beje, leidyklos redaktorius Škėmai net siūlė pastarąją formą vartoti pavadinime, bet rašytojui tokia antraštė skambėjo kaip „košeliena“.

Moto svarba. Apie vaizduojamo žmogaus išskirtinumą ir svarbiausias idėjas byloja net 3 moto. Pirmasis aforizmas- lyg nuoroda į tai, jog laimingas tik tas, kuris nieko netrokšta. Bepročiams artimi menininkai, kurie taip pat nevalingai, nesuinteresuotai gali atsiduoti grožiui, kaip ir pamišėliai savo kuriai nors idee fixe ( įkyriai minčiai). Antrajame – kinų filosofo žodžiais nuvertinama išmintis ir gražbylystė, nes pasaulyje vis tiek nieko negalima paaiškinti iki galo. Trečiajame- žmonių pasakojimu apie vargonininką rašytojui svarbu paliudyti mintį, kad menas realizuoja didžiausias žmonių galias.

Temos ir problemos. Būties prasmės, meilės, kūrybos, beprotybės, istorijos temos sudaro romano problematiką. Garšva sprendžia amžinus, prakeiktus klausimus: kokia gyvenimo prasmė? Jei jos nėra, kam gyventi? Jei gyvenimo prasmė- pats gyvenimas, kaip jį nugyventi? Kokios yra tikrosios gyvenimo vertybės? Garšva vis iš naujo turi apsispręsti, pasirinkti. Atsakymų jis ieško filosofijoje ( dažniausiai remiasi 19 a. I pusės filosofu A. Šopenhaueriu) ir realybėje ( savo praeityje bei aplinkinių patirtyje).

Kompozicija. Tekstas sudarytas iš Įvado, Pabaigos ir 15 skyrių. Kiekvienas jų (išskyrus 15-ąjį) skyla į dvi dalis: iki ir po žvaigždučių. Patogumo dėlei jas vadinsime a ir b dalimis. Įvadas, Pabaiga ir b dalys vaizduoja pasakojimo dabarties situaciją, parašytą iš esmės esamuoju laiku su retais nuslydimais į būtąjį praeities digresijose. Pasakotojas susidvejinęs: kalbėjimas III asmeniu tiesiogiai persilieja į Garšvos vidinį monologą. Visos a dalys ir 15 skyrius vaizduoja praeities gyvenimo momentus ir parašytos būtuoju laiku. 2,5,9,11,12,14 skyriuose pasakojama iš I asmens perspektyvos. Tai praeitis, pavadinta “Iš Antano Garšvos užrašų”. Kitos a dalys dažniausiai vaizduoja netolimą Garšvos praeitį iš gyvenimo Amerikoje arba tuos Lietuvos gyvenimo laikotarpius, kurių prisiminimą buvo užblokavusi dalinė amnezija, atsiradusi ( tai praneša tekstas) kaip enkavedistų kankinimo pasekmė.

Šitokią kompoziciją vadiname mozaikine, koliažine. Tą suprasti gali
šitokia lentelė:

Dalis Kas pasakoja Kada, kur vyksta Kas vyksta

Įvadas Pasakotojas 15.54. 34-oji gatvė. Niujorkas. Rugpjūtis. Sekmadienis. 16.01- viešbutis Antanas Garšva eina į savo darbo vietą- viešbutį. Ruošiasi darbui

1 Pasakotojas a) prisiminimai. Stevenso tavernab) viešbutis. Paskutinės 5 minutės iki darbo a) pokalbis su Elenos vyru. Paaiškina, kad jo liga sunkėja ir jis skirsis su Elena.b) aprašoma viešbučio aplinka

2 GaršvaPasakotojas a) Prisiminimai apie vaikystę;b) liftas a) tėvo charakteristika: muzikantas, dramaturgas ir režisierius, oratorius, melagis, gamtos mėgėjas, muša žmoną;b) kasdienio darbo ritualas

3 PasakotojasPasakotojas ir Garšva a) mokyklos metaib) lifte a) bibliotekoje skaito Šopenhauerį ir užsimano nusižudytib) mąstymas apie kūrybą ir mylimosios atsižadėjimą

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2512 žodžiai iš 8348 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.