Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10d. Taujėnų valsčiaus Užulėnio (Ukmergės rajonas) neturtingo
valstiečio šeimoje. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvojimu, drąsa reikšti nuomones, kad ir
priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui.
Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur
neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas
nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus mokyklą. Mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į motinos tėviškę, Kartanus, o po
metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs gerą mokytoją, jaunasis Smetona kibo į mokslus.
Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją.
Baigęs Palangos progimnaziją ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją.
Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gimnazijoje.
Smetona dalyvavo slaptoje „Kūdikio“ draugijos veikloje, domėjosi Lietuvos istorijos tyrinėjimais, gilino savo
lietuvių kalbos rašybos žinias.
Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, globojęs lietuvių valstiečių vaikus. Ši draugystė iš dalies
nulemia net šeimyninį Smetonos gyvenimą. Vasaros atostogas J. Jablonskis leisdavo Pašvitinio valsčiaus
Gavenonių dvare pas Chodakauskus. Jis rekomendavo Smetoną, kaip gabų korepetitorių, pamokyti Chodauskų
sūnų Romaną. Tada spentintos klasės moksleivis susipažino ir su 11 metų gimnaziste Sofija Chodauskaite.
Baigusi Mintaujos gimnaziją, Sofija 1904 m. ištekėjo už Antano Smetonos ir persikėlė su juo gyventi į Vilnių.
Smetoną labiau traukė istorija ar filologija, bet žinodamas, jog su šia specialybe darbo Lietuvoje negaus,
pasirenka studijuoti teisę Peterburgo universitete. Čia tarp lietuvių studentų jau veikė nemaža draugijų, tad
Smetona tampa veikliu jų nariu, dainuoja chore, slaptai išspausdina P. Avižonio parengtą lietuvių kalbos
gramatiką, kurią išdalijo norintiems gerai išmokti kalbėti ir rašyti lietuviams studentams.
Universitete, matyt, įvyko ir Smetonos idėjinis apsipsrendimas. Jis buvo priešiškas socialistinei ideologijai,
pasisakė prieš marksizmą. 1899m. už dalyvavimą protestuose dėl studentų teisių suvaržymų buvo suimtas, dvi
savaites kalintas ir ištremtas į Vilnių. Dalyvavimą lietuvių nacionaliniame judėjime pastebėjo žandarai. Už
lietuviškų knygelių laikymą 1902 m. Antanas Smetona vėl suimamas ir pasodinamas į tvirtovę, tačiau po
dviejų savaičių paleidžiamas. Tais pačiais metais jis baigia studijas ir grįžta į Lietuvą.
Vilniuje Smetona susiranda ramią, nors ir menkai apmokamą tarnybą Žemės banke ir įsitraukia į lietuvių
visuomeninę veiklą; verčia knygeles į lietuvių kalbą, kartu su žmona pamėgsta meno saviveiklą.
Vilniuje, matyt, galutinai susiformavo Antano Smetonos tautiškumo nuostata.
Revoliucijai pralaimėjus, carizmui puolant, sustiprėjo Smetonos konservatizmas, jam per daug revoliucinga
atrodė ir Lietuvos demokratų partija. Jis pasitraukė iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių ir jau 1907 m. drauge
su J. Tumu- Vaižgantu kelis mėnesius bandė sutelkti nerevoliucingai nusiteikusią inteligentų grupę,
ragindamas plėtoti nuo politines kovos apsiribojusią kultūrinę veiklą. Tačiau ši grupė prie „Vilniaus žinių“ taip
ir nesusitelkė, nes laikraščio savininkas P. Vileišis perdavė jį grupei LDP ir socialdemokratų atstovų. Taip
nutrūko pirmasis Smetonos sumanytas bendradarbiavimas su katalikų kunigais, kuris vėl atgijo 1907 m. spalio
mėnesį, pradėjus leisti triskart per savaitę laikraštį „Viltis“.
Priešiški revoliucinei spaudai Smetonos straipsniai pamažu veikė dešiniuosius, taip pat nusivylusius pralaimėta
revoliucija ar įbaugintus carizmo represijų inteligentus ir telkė juos apie „Viltį“. Taip susidarė tautiškoji srovė.
Nemažą Smetonos nerimą kėlė vis auganti emigracija. Lietuviai sudarė beveik 10% šalies emigrantų. Daugiausia
į JAV išvykdavo jauni, energingi ir darbingiausi žmonės.
Publicistikoje Smetona kėlė skurdžią to meto Rytų Lietuvos valstiečių ir dvarų dabininkų dalią. Kaimai dėl
emigracijos netekdavo daug jaunimo.
Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas
dvarininkų žemei pirkti. Jam rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūrimo problema.
Antanas Smetona rūpinosi kylančių Lietuvos kaimų ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų
žemės ūkyje ir pramonėje stiprinti. Jo siūlymai turėjo aktyvinti ne tik lietuvių ekonominio ir visuomeninio
gyvenimo vaidmenį Lietuvoje, bet ir apskritai spartinti kapitalizmo vystymąsi.
Jis nurodė, jog Rusijos ir Prūsijos paskutiniuose gyventojų surašymuose lietuvių skaičiai tyčia sumažinti, nes abi
monarchijos bijojo lietuvių tautinio atgimimo, be to, juose daug netikslumų dėl dalies lietuvių tautinės
savimonės silpnumo.
Antanas Smetona aktyviai dalyvavo lietuvių kultūros draugijų veikloje: „Aušros “ knygų leidimo bendrovėje,
dėstė lietuvių kalba kai kuriose Vilniaus gimnazijose. Pasitraukęs iš „Vilties“ leidėjų tarpo, A. Smetona pradėjo
leisti ir redaguoti tautininku dvisavaitinį žurnalą „Vairas“. Jis turėjo telkti aktyviausiąją tautinės pakraipos