Antanas strazdas
5 (100%) 1 vote

Antanas strazdas

Antanas Strazdas

(1760—1833)Važiuoja poetas.

Marškonis jo sudėvėtas.

Naginėtas važiuoja poetas.

———————————–

Važiuoja poetas,

Cenzūros užvarinėtas.

Taip apibūdino Strazdą E.Mieželaitis poetinėje publicistikoje. Legendinė Strazdo asmenybė žadino liaudies pasakotojų, poetų, dramaturgų, prozininkų, tapytojų, skulptorių vaizduotę. Apie jį parašyta nemažai mokslinių darbų. Norint susidaryti autentišką poeto vaizdą, pirmiausia reikia remtis archyviniais dokumentais.

Pagrindiniai archyviniai duomenys. Dokumentų apie poetą yra paskelbę V.Abramavičius, D.Butėnas, K.Korsakas, V.Vanagas, V.Maciūnas.

Svarbiausia archyvinės medžiagos dalis yra paties poeto rašyti raštai, publikuoti jo poezijos rinkinyje „Giesmė apie siratas“ (1974). Ypač didelės reikšmės turi „Eksplikacija Vilniaus konsistorijai“, „Skundas Vilniaus universitetui prieš cenzūrą“, „Skundas Vilniaus cenzūros komitetui“. Tie dokumentai paaiškina daugelį Strazdo gyvenimo, asmenybės ir kūrybos aplinkybių.

Kitę dokumentų grupę sudaro dvasinės vyresnybės susirašinėjimas poetą liečiančiais klausimais. Tai įvairūs raportai, skundai, Strazdo tardymo ir trėmimo į Pažaislio vienuolyną dokumentai. Daugumas jų yra paskelbti V.Vanago monografijoje „Antanas Strazdas“. Iš tų dokumentų gerai matyti, kad Strazdui visą gyvenimą teko vaidytis su šlėktomis ir klebonais, ginti savo liaudiškus įsitikinimus, kovoti dėl duonos kąsnio ir gyvenimą baigti dideliame skurde. Jie iškalbingai liudija katalikų bažnyčios, dvasinės vyresnybės didelį priešiškumą liaudies poetui. Archyviniai dokumentai padeda atkurti gana rišlią Strazdo biografiją.

Biografija. Šiandien vis labiau įsigali nuomonė, kad poetas Antanas Strazdas gimė 1760 m. kovo 9 d. Astravo km. (dabar Margėnų km. Rokiškio raj.), prie gražaus Sartų ežero.

Apie poeto vaikystę, jaunystę neturima jokių duomenų. Mažai težinoma ir apie jo mokslo metus. Pats poetas tarnybinėje anketoje, rašytoje 1824 m., nurodė, kad yra mokęsis Kražių, Šenbergo, Ilūkstės, Daugpilio ir Polocko jėzuitų kolegijose bei Vilniaus akademijoje. Manoma, kad Vilniuje jis galėjo studijuoti 1782 – 1785 m., kada akademija jau buvo reformuota, priartinta prie gyvenimo ir pavadinta Lietuvos vyriausiąja mokykla.

1786 m. ar 1787 m. pradžioje Strazdas įstojo į Varnių kunigų seminariją, kurią baigė 1789 m. Ši mokykla Strazdui prie išsimokslinimo, įgyto jėzuitų kolegijose ir Vilniuje, nedaug bepridėjo, tik pramokė muzikos. Be to, Varniuose sustiprėjo ryšiai su Giedraičiais, ypač su Gasparu ir Juozapu, o pastarasis gana aktyviai reiškėsi lietuvių kultūriniame ir literatūriniame gyvenime.

Baigęs kunigų seminariją, Strazdas pirmuosius metus praleido Varniuose. 1790 m. jis persikėlė į Aukštaitiją. Prasidėjo labai judrus gyvenimas, kupinas konfliktų su dvarininkais ir išponėjusiais dvasininkais. Poetas nuolat kilnojosi iš vienos vietos į kitą. 1791 – 1806 m. jis kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Jurgiškyje, Uoginiuose, Kupreliškyje. Vienas iš vizitatorių, charakterizuodamas Strazdą, pažymėjo, kad jis esąs sveikas ir stiprus, mokąs lietuvių, rusų, latvių kalbas, ilgiau nepabūnąs vienoje vietoje. Apie sunkią mažo rango dvasininko padėtį galima spręsti ir iš konflikto su Karsakiškio dvarponiu I.Petraševskiu, kurio bažnytėlėje Strazdas buvo 1804 m. parsisamdęs altarista. Šlėkta nevykdė sutarties sąlygų ir visaip skriaudė dvasininką. Iš archyvinių dokumentų žinome, kad Petraševskis, išplūdęs ir primušęs Strazdą, užgrobė kunigo namus, pardavė ir pragėrė jo mantą, išdarkė koplyčią ir išnešė liturginius daiktus. Po šio konflikto Strazdas beveik trejus metus nėjo bažnytinių pareigų ir neturėjo pastovesnės gyvenimo vietos. Dvasinės vyresnybės spaudžiamas, 1809 – 1814 m. jis vėl kunigavo Diliuose, Pandėlyje, Kupiškyje.

1814 m. poetas metė kunigauti, išsinuomojo valstiečio pirkią netoli Šimonių, Pienionių girios proskynoje, ir, kaip pats vėliau sakė, „žemės gelmėse“ ieškojo „sau peno“, o likusį laiką skyrė literatūrai. Šiuo laikotarpiu jis intensyviai reiškėsi literatūriniame gyvenime. 1814 m. išleido „Giesmes svietiškas ir šventas“. 1818 m. išvertė į lietuvių kalbą ir išleido R.Belarmino katekizmą, „su pamėgimu“ rašė „lietuviškas ir lenkiškas“ eiles. Bet dvasinė vyresnybė nedavė Strazdui ramybės. Jau 1815 m. viename raporte, pasiųstame Vilniaus diecezijai, buvo atkreiptas dėmesys, kad Kupiškio parapijoje gyvenąs toks kun. Drazdauskas, kuris dirbąs miško dykynę, pjaunąs ir pardavinėjąs lentas, slapta laikąs gaspadinę ir turįs keletą vaikų, be aprobacijos klausąs išpažinčių. Ten buvo rašoma, jog einančios kalbos, kad jis net brevijoriaus neturįs. Strazdas, verčiamas diecezijos administratoriaus, nuo 1816 m. prisilaikė prie Kamajų bažnyčios. Čia jis, pripuolamai atlikdamas pareigas savo bažnyčioje, keliaudavo po gretimas bei tolimesnes parapijas.

1818 m. prasidėjo nauji persekiojimai, kuriems dingstį davė išleistas eilėraščių rinkinys. Knygutėje buvo išspausdintas eilėraštis „Pagrabas Palšio“, išjuokiantis reformatus. Įsižeidę reformatai parašė skundą Vilniaus diecezijai. Jie teigė, kad katalikų kunigai traukią reformatus į katalikybę ir skleidžia jų tikėjimą
„šmeižiančius“ raštus, vieną iš tokių raštų prideda — tai „šmeižikišką ir kenksmingą paskvilį“ iš knygutės, išleistos A.Drazdausko vardu. Skunde sakoma, kad tos „kandžios dainos, rašytos eilėmis lietuvių kalba“, originalą galima esą rasti visur, nes kūrinėlį, prisitaikę melodiją, žmonės dainuoja. Kitame skunde buvo reikalaujama iš konsistorijos satisfakcijos. Buvo įsakyta Strazdui pasiaiškinti dėl minėto eilėraščio. Poetas teisinos, kad „Pagrabtu Palšio“ niekada nemanęs įžeisti evangelikų-reformatų tikėjimo ir teturėjęs vieninteli ketinimą — „suteikti nekalta pramogą lietuvių liaudžiai, kuri pagal tradiciją, einančią nuo pagonybės, kokį nors bažnyčios papuošalus vogti linkusį nenaudėlį, primenantį deivės Paladės šventiką Bonzą, savo papratimu pakeisdama žodžius, vadina bambizu…“ Toliau Strazdas rašė: „Prisiklausęs ne kartą iš lietuvių liaudies tos istorijos, nutariau jai sueiliuoti dainelę, pasmerkiančią minėtąjį šventvagį“. Konsistorija, nepatenkinta tokiu pasiaiškinimu, įsakė Strazdą „sulaikyti ir išegzaminuoti“. Taip atsirado garsioji jo eksplikacija — kandus ir drąsus atsakymas dvasinei vyresnybei, kuriame poetas išdėstė savo gyvenimo būdą ir principus. Jis čia sakosi darąs visa tai, ką daro visi uolūs dvasininkai, tik skirtumas tas, kad viską darąs veltui. Jis visados buvęs toli nuo pinigų, jų neturįs, tad ir bažnyčios duonos nevalgąs, o žemėje ieškąs maisto. Likusį nuo darbų laiką skiriąs literatūrai, nes ji parodanti pasaulio laikinumą, tiesos kelią ir pasaldinanti kartybes, kurių patiriąs šioje ašarų pakalnėje. Strazdas pataria, kad klausimą, ką jis padaręs „bloga ar gera“, „šviesiausia konsistorija“ paliktų aukščiausiajam teisėjui, kuris svarstysiąs tiek prelatų, tiek ir eilinių dvasininkų darbus. Po dvejų metų persekiojimo Strazdas buvo nubaustas. Ir skaudžiausia, kad buvo apšaukta bei pasmerkta jo kūryba, įsakyta jo „Giesmes svietiškas ir šventas“ atiminėti iš žmonių ir deginti.

Vykdydamas konsistorijos įsakymą imtis bažnytinių pareigų, Strazdas kurį laiką dirbo Subačiaus parapijos Pelyšių dvaro kapelionu. Netrukus tas pareigas metė ir, nusipirkęs trobą, apsigyveno Kamajuose. Iš vietos dvarininko išsinuomojo žemės sklypą ir valstietiškai pelnėsi duoną. Spiriamas bėdos, Strazdas važinėjo po aplinkines parapijas, parsisamdydavo klebonams. Šį laikotarpį poetas taip aprašė: „…dabar pragyvenu: 1. Iš seniau sutaupytų mažų atsargų, siekiančių kelis šimtus sidabro rublių, kuriuos išdalinau įvairiems ir nepatikimiems žmonėms; daug jų dingo ir dabar dingsta, o likučius baigiu išleisti. 2. Retkarčiais gaunu išmaldą už mišias… sėju javus, pereitą rudenį pasėjau 2,5 pūro rugių… Čionykščiai parapijiečiai retkarčiais duoda po sieką javų už mišias. Iš tų pajamų leidžiu vėlyvą senatvę skurdžiai, be patogumų“. Strazdą lankę vizitatoriai taip pat rašė apie skurdų gyvenimą. Kambariai esą prasti, be grindų, vargingai apsirengęs, ir lova visiškai prasta.

1824 m. poetas įsivėlė į bylą su šlėkta, kuris savo skunde rašė, kad, svečiuodamasis Kamajuose pas kleboną, buvęs paprašytas pasaugoti klebonijos sodą; besaugodamas pamatęs slyvas raškantį Strazdo giminaitį ar augintinį ir jį iš sodo išvaręs. Kai sužinojęs Strazdas, įpuolęs su lazda į kleboniją, partrenkęs jį ant žemės ir beširdiškai sumušęs, o rytojaus dieną dar viešai iškeikęs iš sakyklos. Šlėkta prašė nubausti Strazdą pagal Lietuvos statuto atitinkamus straipsnius. Ta byla davė gerą progą vyskupijai atsiskaityti su dvasininku, kurio ji jau seniai nekentė dėl jo priešiškų santykių su savo apylinkės dvarininkais ir aukštesniaisiais dvasininkais. Strazdas buvo įkalintas Pažaislio vienuolyne. Poetas tam brutaliam sprendiniui priešinosi. Skunde vyskupui rašė, kad 1828 m. liepos 6 d. 9 val. ryto buvo pakviestas į kleboniją, jo turtas aprašytas, įkainotas ir atiduotas klebono priežiūrai, o jis pats išvežtas į Pažaislio vienuolyną. Strazdas sakosi nesijaučiąs kaltas ir, būdamas „arčiau mirties negu gyvenimo“, šaukiąsis „dangaus keršto Dovydo žodžiais: nukreipk pikta į mano priešininkus ir sunaikink juos“. Iš Pažaislio Strazdas rašė vyskupui, kad jo kantrybė jau baigianti išsekti. Visai nusilpusios akys, vos bematąs ir bijąs, kad greitai prireiks vedlio. Būdamas atplėštas nuo pažįstamų, draugų ir geradarių, nublokštas į svetimą kraštą, jis neturįs kas jam padėtų. Pramisti dar galįs, bet savo apranga darąsis panašus į adamitą. Strazdas vyskupo prašėsi, kad jam leistų grįžti į Žemaičius, ir sakėsi, kad net keliais vilktųsi elgetaudamas į savo dieceziją.

1829 m. Strazdas iš Pažaislio vienuolyno pabėgo ir grįžo į Kamajus. Tada ir prasidėjo pačios sunkiausios dienos. Dvasinė vyresnybė, suėmusi poetą, jo namus ir menką turtą pardavė iš varžytynių. Strazdas, be sveikatos, senelis, turėjo gyventi be namų, be tarnybos, nes kunigauti jam buvo uždrausta. Beliko viena — elgetauti. 1831 m. jis rašė vyskupui: „…Apėjau kelis klebonus, norėdamas, kad priimtų gyventi iš malonės, tačiau visi atsakė neturį tam lėšų… sunkiai susirgau ir dabar gydausi. Prerogatos negavimas sustiprino mano ligą, ir čia suvokiau savo padėties baisumą… prašau
suteikti man nors trumpam laikui prerogatą ir žadėtą pensijėlę, nes atsidūriau visiškame skurde“. Strazdas ir mirė, nesulaukęs jokios paramos, 1833 m. balandžio 23 d. Palaidotas buvo anuomet naujose Kamajų parapijos kapinėse.

Asmens ir pažiūrų bruožai. Strazdas buvo tauri asmenybė. Jis visą gyvenimą praleido tarp baudžiauninkų, gyveno liaudies vargais ir lūkesčiais, nors buvo išėjęs mokslą, prasimušęs į kunigus ir galėjo gyventi daug patogiau. Poetas buvo valingas, atkakliai gynė savo pažiūras, gyvenimo būdą ir ligi pat senatvės energingiausiai grūmėsi su gyvenimo sunkumais, su dvasinės vyresnybės persekiojimais bei lietuvių kultūros priešais. Buvo altruistas, atsidėjęs kovai dėl liaudies šviesesnės ateities.

Strazdas buvo tiesus ir atviras. Tą jo asmens ypatybę iškėlė vienas iš pirmųjų poeto biografų J.Katelė, kuris sakė, kad Strazdas „turėjo įprotį viską vadinti tikruoju vardu, todėl tai čia, tai ten kam nors pasakydamas tiesą, įsigijo daug nepalankumo ir, kaip kiekvienas savarankiškas, nesilankstąs greitai praeinančioms nuomonėms, o einąs tikru, vieną kartą pasirinktu keliu, turėjo susidurti su pavydu ir visokiausiomis kliūtimis, kurias spendė žmonių aistros. Neturėdami drąsos pasirodyti atvirai, daugelis svaidė į jį akmenis iš už kertės…, apnuodijo jo gyvenimo ramybę“. Strazdas tiesos žodį išdrįso pasakyti ir ponams, ir dvasinei vyresnybei, nuo kurios priklausė jo likimas.

Strazdas buvo švietėjiškų pažiūrų. Jis priešinosi baudžiavinei priespaudai, žadino socialinį ir nacionalinį sąmoningumą. Švietėjų skelbtą įgimtos žmonių lygybės idėją propagavo savo gyvenimo būdu ir poezija. Poetas gerai suprato literatūros ir kultūros vaidmenį liaudies gyvenime, todėl atkakliausiai stengėsi bibliotekoms įgyti naudingų knygų. Savo poetine kūryba ir literatūrine veikla stengėsi patenkinti lietuvių valstiečių kultūrinius bei dvasinius poreikius. Poetas gyvenimo būdu ir buitimi buvo artimas liaudžiai, o išsilavinimu, apsiskaitymu priklausė prie mokyčiausių savo epochos žmonių.

Strazdo liaudiška pasaulėjauta atsispindi ir jo kūryboje. Valstietiška kilmė, valstietiškas gyvenimo būdas, atsidėjimas liaudžiai kreipė Strazdą į valstietišką tikrovės suvokimą. Kontaktai su platesniu kultūriniu gyvenimu ir lenkų literatūra skatino jį laikytis klasicistinės estetikos normų. Laikydamasis švietėjiškų, fiziokratinių pažiūrų, poetas sukūrė laisvo žmogaus darbą ir verslą aukštinančius kūrinius.

Liaudies pasakojimai. Apie Strazdą yra išlikusi daugybė įvairiausių pasakojimų. Apie jokį kitą lietuvių rašytoją jų tiek ir tokių nėra. Pasakojimai sklido dar poetui gyvam esant, tebesklinda jie ir mūsų dienomis. O apie didelę pagarbą poetui byloja ir tokie faktai, jog Strazdo gimtuosiuose Margėnuose ir dabar senesni žmonės įrodinėja savo giminystę su juo.

Kelias dešimtis liaudies pasakojimų, užrašytų M.Remerio, L.Didžiulienės ir kitų rinkėjų, yra paskelbęs J.Basanavičius knygutėje „Iš kun. Antano Strazdo gyvenimo ir raštų“. Ta medžiaga naudojosi daugelis vėlesnių autorių, rašiusių apie Strazdą. Šie pasakojimai reikšmingi tuo, kad juos užrašę žmonės dar buvo netoli nuo Strazdo laikų.

Žmonės pasakoja apie Strazdo santykius su dvaru, dvasininkija, baudžiauninkais, apibūdina jo asmenybę. Vaizduodami Strazdo santykius su dvarininkais ir dvasininkija, žmonės iškelia poeto principingumą, jo neapykantą liaudies skriaudėjams. Štai pasakojama, kad Kamajų dvaro administratorius buvęs žiaurus žmogus ir labai skriaudęs baudžiauninkus. Tironui mirus, jo sūnus paprašęs Strazdą pasakyti gedulo kalbą. Strazdas prabilęs: „Brangūs klausytojai, regite prieš save numirėlį. Kas gi iš jūsų jo nepažino, kas jį užmirš? Jūs jį minėsite taip, kaip jis užsipelnė. Jo vardas tarp jūsų bus niekinamas, nes jis visą savo gyvenimą jus skriaudė, lupo, vargino“. Sūnus, išgirdęs tokius žodžius, prašęs kalbą nutraukti, o Strazdas dar pridūręs: „Na tai kvit su sviestu“. Mat jis buvęs velioniui skolingas už sviestą, kurį iš jo pirkdavęs.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2315 žodžiai iš 7273 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.