Antanas Vaičiulaitis gimė 1906 metų birželio 23 dieną Didžiųjų Šelviu kaime, netoli Vilkaviškio geležinkelio stoties. Rami Sūduvos lyguma ir per ją nuolat dundantys traukiniai – tai lyg koks gyvenimo sukurtas kontrastas, kurį norėdami galėtume prasmingai sieti su rašytojo asmenybe ir talento prigimtimi: tylus būdas, santūrus žodis, pastovus prisirišimas prie gimtųjų vietų, bet platesnių horizontų ilgesys ir svetimų kultūrų pažinimo geismas. Rašytojo vaikystė ir iš dalies jaunyste prabėgo medžiais apaugusiame vienkiemyje, pasipuošusiame šimtamečiu ąžuolu, į kurį mažasis Antanukas jau tada kopdavo” po pasaulį pasižvalgyti”. Vaičiulaičiai turėjo aštuoniolika hektarų derlingos, bet sunkiai įdirbamos, molingos žemės ir augino gausią šeimą (Kotryna Vaičiulaitiene pagimdė penkis sūnus ir šešias dukteris; dviejų brolių Antanas net neprisimena, jie anksti mirė). Mažakalbis ir pogriežtis “gaspadorius” Tomas Vaičiulaitis aniems laikams buvo prasilavinęs žmogus:mokėjo skaityti, rašyti, susikalbėjo rusiškai. Todėl namuose pasimaišydavo kokia knyga ar laikraštis. Rašyti Antaną irgi pramokė tėvas. Motina, nors jokių mokslų nėjusi, dėl gyvesnio temperamento tapo šeimos dvasiniu vadovu: svarbesniais klausimais vaikai tardavosi su ja (matyt, neatsitiktinai rašytojas, viešėdamas Lietuvoje, apie ją dažniau kalba negu apie tėvą). Mokslo poreikis Vaičiulaičių šeimoje ruseno visą laiką. Antanas, kuris sėkmingai baigė po karo čia pat prie geležinkelio stoties įsisteigusią mokyklą, pramoko vokiškai ir be vargo 1902 metais išlaikė egzaminus į antrąją Vilkaviškio “Žiburio”gimnazijos klasę. Tėvai slapta tikėjosi pamatyti sūnų kunigą, juoba kad intravertiško charakterio berniukas savo elgesiu tokią viltį palaikė: nemėgo kompanijų, nelakstė po vakarėlius, visada atrodė susikaupęs, kartais padraugaudavo su klierikais. Tačiau toms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Apsispręsti padėjo tai, kad paskutinėje klasėje Vaičiulaitis jau pasijuto esąs literatas. Tuometinėje Vilkaviškio gimnazijoje literatūrinės aspiracijos apskritai buvo gana gyvos. Moksleiviai leido šapirografuotus laikraštėlius, naudojosi turtinga draugijos biblioteka. O kadangi į šį sūnaus apsisprendimą tėvai pažiūrėjo taikiai, Vaičiulaitis pasuko Salomėjos Nėries keliu – 1927 matais įstojo į Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą, pagrindine studijų šaka pasirinkdamas lietuviu literatūrą o šalutinėmis – prancūzų literatūrą, pedagogiką ir psichologiją. Studijų metais galutinai susiformavo Vaičiulaičio pasaulėžiūra, kurią trumpai būtų galima apibūdinti moderniojo katolicizmo arba neokatolicizmo vardu. Tada subrendo jo estetinės pažiūros ir skoniai. Pasirodė pirmieji vertimai iš prancūzų kalbos, įgyti šiokie tokie redagavimo įgūdžiai. Po kiek laiko jį pradėjo slėgti provinciška Kauno atmosfera, norėjosi Vaičiulaičiui išvykti į užsienį, todėl jis išvyko į Paryžių. 1936 – 1937 metais gilino studijas Grenoblio ir Sorbonos universitetuose, puikiai išmoko prancūziškai ir jautėsi toks drąsus, kad mėgino versti kai kuriuos lietuvių poetus (Salomėją Nėrį, Joną Aistį,Bernardą Brazdžionį) į prancūzų kalbą ir skelbti juos prancūzų spaudoje.
Tai buvo vienas kūrybingiausių laikotarpių. 1936 metais iš spaudos išėjo apysaka ,,Mūsų mažoji sesuo”. ,,Sakalo premija” apdovanotas romanas ,,Valentina”, kritinė studija ,,Natūralizmas ir lietuvių literatūra”, 1937 – aisiais kelionių įspūdžiai ,,Nuo Sirakūzų iki Šiaurės elnio”.
Antanas Vaičiulaitis – vienas tų rašytojų, kuriuos pastaruoju metu tartum iš naujo atrandame. Dabartinė Lietuvos visuomenė jo vardą daugiau žino iš literatūros mokslo veikalų ir enciklopedijų negu iš pačios kūrybos. Norint paskaityti Vaičiulaitį, jau ne vienai kartai teko eiti į mokslines bibliotekas arba ieškoti jo pas prieškarinius inteligentus. 1940 metų pradžioje išvykęs į Romą dirbti Lietuvos pasiuntinybėje , istorinių permainų ir karo audros jis buvo atkirstas nuo gimtosios žemės, į kuria paviešėti pirmąsyk atvyko tiktai 1979 metais. Nors savo biografija ir nebūdamas tipiškas išeivis, įsitraukė į pokario išeivių kultūrinę veiklą Amerikoje ir tapo neatskiriama jos dalimi. Ketvirtajame dešimtmetyje Vaičiulaitis jau buvo gerai žinomas kaip prozininkas ir kritikas. Apie jį entuziastingai atsiliepė skirtingų pažiūrų ir skonių žmones:Vaižgantas ir Jonas Grinius, Petras Cvirka ir Juozas Grušas. O romano Valentina retas kas tada nebuvo skaitęs.Tauraus humanizmo nuskaidrintą, subtilaus psichologizmo paženklintą, didelės stiliaus kultūros Vaičiulaičio prozą ir šiandien skaitysime su malonumu.
Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas ir yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Autorius nesidrovi juos ginti, nors kai kam jie gali atrodyti nusibodę ir pasenę. Tai pasakytina ir apie moralines , dvasines vertybes – meilę, supratingumą, užuojautą, toleranciją, tikėjimą geraisiais žmogaus pradais, ir apie patį rašymo būdą – aiškų, skaidrų elegantiška stilių. Pastarajam rašytojas skiria ypač daug dėmesio: kūrinio meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga, duodanti teisę tam kūriniui funkcionuoti visuomenėje.
Gal dėl to ne vienas vertintojas ir yra pabrėžęs , kad Vaičiulaitis pirmiausia – menininkas. Iš tiesų jo tekste estetini pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tiek kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.Tai sakytume, prancūziško gracingumo prozininkas. Tačiau nereikia pamiršti, kad Vaičiulaitis vis dėl to priklauso prie tų menininkų, kurie ne vien gražiai žaidžia žodžiu ir siekia estetinio įspūdžio. Jis nevengia tiesiogiai ir netiesiogiai išreikšti savo pažiūras į pasaulį ir nebijo prisiimti už ją atsakomybės. Jis nebėga į viliojančia reliatyvizmo ir nutylėjimo ūkanas, kurias yra pamėgęs ne vienas mūsų šimtmečio menininkas ir kuriomis ne taip sunku dangstyti minties tuštybę ir kurti iliuziją, kad esi išmintingesnis už kitus.Tiesa, paslapties, likimo, nežinomybės momentai Vaičiulaičio kūryboje irgi vaidina svarbų vaidmenį, dar net svarbesnį negu daugelio mūsų prozininkų raštuose, bet autorius nesijaučia prieš juos sutrikęs. Jis tai laiko aukštesnės valios reiškimosi sfera. Transcendentinis pasaulis jo kūryboje egzistuoja tomis pačiomis teisėmis kaip žemiškasis. Dėl to ne taip retai tekste pasirodo ano pasaulio vardai – Viešpats, Dievas, – turintys įvairiausias prasmes:nuo tradicinio liaudies kreipinio ar atsidūsėjimo iki kosminės ar mistinės galimybės, prie kurios šliejasi, į kurią veržiasi pasiklydusi ir išvargusi jo herojaus širdis. Pastaroji nuostata logiškai plaukia iš Vaičiulaičio krikščioniškos pasaulėžiūros, didelių simpatijų katalikiškajai ideologijai, iš ateitininkų doktrinų, su kuriomis jis nuo vaikystės susiejo savo gyvenimą.