(1906-1992)
Įsitikinęs, kad lietuvių literatūroje pasibaigė eksperimentų laikotarpis, orientavosi į „magiškąjį realizmą“, kuris turės „daugiau poetinės dvasios, lyrizmo, sielos“, kuris ilgėsis „žmogaus dvasios kaip kažko vieninga, pastovaus“, kuris apims „visą žmogų“ ir persmelks jį „lig paskutinio siūlo“. Prozos kūrinio, kaip ir lyrinio eilėraščio, objektas turi būti pasaulio visuma, kurios negali atkurti urbanistinė atributika, politinės aktualijos, socialiniai konfliktai.
Studijuodamas 1927-1933 m. Kauno universitete lietuvių ir prancūzų filologiją, Vaičiulaitis redagavo katalikišką moksleivijos žurnalą „Ateitis“, vėliau dirbo „Eltos“ redaktoriumi ir vertėju. Išvertė į lietuvių kalbą O.Milašiaus „Poemas“ ir „Miquel Manarą“, A.Maurois ir F.Mauriaco kūrinių. 1936 m. Lietuvių katalikų Mokslo Akademijos buvo pasiųstas gilinti prancūzų kalbos studijų į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Žurnale „Židinys“ pasireiškė kaip vienas subtiliausių literatūros vertintojų.
Savo sintetiniais straipsniais ir analitinėmis recenzijomis Vaičiulaitis tęsė šatrijiečių almanacho „Granitas“ liniją: literatūra turi būti išvilkta iš ideologijos rėmų. Ginčijosi su neotomistų dogmatizmu, pajungiančiu meninę kūrybą privalomų tiesų ir klasikinių formų kontrolei. Atmetė marksistinį metodąAntanas Vaičiulaitis
, kuris pasaulio istoriją ir žmogaus psichologiją „išaiškina ir labai greitai išaiškina“ klasių kova, kuriam literatūros vertę „nulemia ne meninė veikalo pusė, bet ideologinė“. Baisėjosi literatūros išprievartavimu totalitariniuose režimuose, kur meninis žodis pajungtas agitacinei tarnybai („Lakštingala negieda ant durtuvo“). Literatūra Vaičiulaičiui buvo žmonių bendrumo, dvasinio prado, amžinybės ilgesio išraiška, o ne ideologinės kovos ginklas, skaldantis pasaulį. Rašytojo kūrybą jis stengėsi atgrasinti nuo „glaudaus sutapimo su einamuoju momentu“. Atėjo metas pradėti savaimingą literatūros gyvenimą, kada kūrėjas paklūsta tik savo talentui, o ne pašaliniams interesams. Menininko užduotis – rymoti ties pačiu savimi, įsižiūrėti į būties gilumas, pajusti grožio dvelksmą. Dabartinė literatūra, pasak Vaičiulaičio, išsiilgusi „naujo humanizmo“. Ji matuoja save žmoniškumu, o ne eksperimento naujoviškumu. Joje įsitvirtina naujas kūrėjo tipas, išaugęs stabilaus nepriklausomos Lietuvos gyvenimo tarpsnyje, menininkas, kuriam vidinė nepriklausomybė jau yra realus pojūtis, o meniniai interesai – lemiamas egzistencijos turinys. Kaip ir „pjūvininkai“, jis siūlė ieškoti sintezės: imkime iš modernizmo „racionalius pakitimus“ ir junkime su savąja tradicija, jos neardydami.
Visa Vaičiulaičio kūryba (kritika ir proza) rėmėsi spiritualistinės estetikos principais: dvasia nugali materiją; žmogaus gelmės ilgisi amžinybės; dieviškoji pasaulio harmonija neišardoma. Tik jis kategoriškai priešinosi „aukštų idėjų“ telkiniams meniniame tekste. Tegul abstraktybes narplioja filosofai, o prozininkai privalo vaizduoti. Tačiau, jo akimis, prasmingas tik toks prozos tekstas, kuris pratęsia tikrovę už regimos būties ribų.
Novelių knygose Vidudienis kaimo smuklėj (1933), Pelkių takas (1939) gamta iškilo kaip didysis būties pastovumas, nesikeičiantis istorijos pervartose, vienodas turtingam ir vargšui, lydintis kiekvieną žmogaus judesį ir išgyvenimą kaip begalybės kontrapunktas. Savo kūrinių herojus – kaimo senutes, miškakirčius, artojus, vaikus, vienuolius – Vaičiulaitis nepastebimai pastumia iš kasdieninių santykių determinizmo į „kruvinai degančius saulėlydžius“, sniego pūgą, rudens lietų – į amžiną gamtos vyksmą, kur viešpatauja nesudrumsčiama harmonija. Pasaulio sandaros pamatuose nėra jokių prieštaravimų ir jokios grėsmės žmogaus egzistencijai. Visus konfliktus ir nelaimes išsigalvoja pats žmogus. Visatos harmoniškumo akivaizdoje moterėlių kivirčai dėl sukastos ežios ar vyrų peštynės dėl nepasidalinto radinio atrodo tik juokingi nesusipratimai, kurie tuojau pat laimingai baigiasi. Žmogaus socialinius „veiksmus ir pasielgimus“ Vaičiulaitis stebi su atlaidžia pašaipa kaip laikiną tam tikrų rolių vaidybą, neteikdamas jai lemtingos reikšmės. Ir personažų charakterius suredukuoja į paprastas ir aiškias lytis, negramzdindamas jų į psichologines komplikacijas, kad atlieptų tokį pat paprastą ir aiškų gamtos ritmą. Neskirsto jų į teigiamus ir neigiamus, bet žmogaus gerumą akcentuoja kaip pagrindinę vertybę, atitinkančią gamtos harmoniją. Rašytojas tiki, kad net pačių menkiausių, piktų ir ambicingų žmogelių sielose slypi gerumo pradmenys, kuriuos slopina tik nelemtos aplinkybės. Todėl ne viena jo novelė baigiama gėrio pergale. Harmonijos dvasia jo kūriniuose įgauna net idilės ar krikščioniško kvietizmo atspalvį, kai gerumą autorius paveda reprezentuoti pamaldžioms davatkėlėms, geraširdžiams klebonams, užkampio bažnytėlei, kaip įprasta prancūzų neokatalikybės literatūroje (J. de la Brete’o romanai).