Antanas vaičiulaitis2
5 (100%) 1 vote

Antanas vaičiulaitis2

Antanas Vaičiulaitis

Pagrindinis Vaičiulaičio kūrybos bruožas yra orientacija į amžinus, pastovius dalykus, nuvalytus nuo laiko apnašų, išgrynintus ir patikrintus. Tai meilė, supratimas, užuojauta, tolerancija, tikėjimas geraisiais žmogaus pradais. Rašytojas daug dėmesio skiria ir rašymo būdui – aiškiam, skaidriam, elegantiškam stiliui, meniškumas Vaičiulaičiui – pagrindinė sąlyga. Jo tekste estetinį pasigėrėjimą kelia taisyklingas ir švarus sakinys, prasminga metafora, muzikalus pasakojimo ritmas, išraiškingos detalės, didelis autoriaus pastabumas ir psichologinė nuovoka, graži spontaniškumo ir racionalumo dermė, pasireiškianti tie kūrinio kompozicijoje, tiek bendroje meninio pasaulio sąrangoje.

Romano “Valentina” žodis yra pakilus, poetiškas, kupinas meilės viskam, prie ko prisiliečiama, apgaubtas nerimo dėl visko, apie ką kalbama. Daug abstraktumo ir simbolių, tikrovės elementai nėra tokie suverenūs ir aiškūs, jie tartum susilieję vienas su kitu.

Septintoji dalis “Aviliai” prasideda sakiniu “Už rugių augo laukinė obelis, viena tarp dirvų ir pievų, kresna ir šlamanti tamsžaliais lapeliais.” Ši obelis tarsi simbolizuoja pačią Valentiną, jos pasaulį, kuriame ji jaučiasi vieniša. Ji simbolizuoja tarsi tą ribą tarp Valytės ir išorinio pasaulių, nuo kurios ji jau “nepaklysianti ir neišsigąsianti kiškio.” Po šia obelim “stovėjo aną vakarą, grįždami iš kunigo Motiejaus, Antanas ir Valentina.” Jie kalbėjosi, ir ta vieta jiems abiem liko širdyje kaip pirmoji jų pasišnekučiavimo, pabendravimo toli nuo kitų akių vieta. Prie šios obels Valentina ištarė: “Tenai prie ežero – mūsų namai”, tuo tarsi pristatydama dar nelabai pažįstamam jaunuoliui savo tėviškę, tarsi kviesdama jį užeiti kurią dieną jos aplankyti. “Ir paskui ji nuėjo, ir vakaro tyla snaudė šitoj girių lygumoj, snaudė miežiuos ir žydinčiose bulvėse – tose nedrąsiose, niekeno neminimose taurelėse su geltonais taškasi viduryje.” Mes matome ir jaučiame puikiai autoriaus perteiktą taip mielą kiekvienai lietuvio širdžiai tikrą kaimo peizažą, tylią gamtą, kuri lyg dar labiau prityla ir pasineria į ramybę išejus Valentinai. Šiame sakinyje mes sutinkame miežius ir žydinčias bulves, kurių žiedai išradingai palyginti su taurelėmis. Šios žemės gėrybės – tai vėl simbolis, vaizduojantis tikrą lietuvišką kaimą, jo žmonių darbą.

Šiuo metu Jūs matote 60% šio straipsnio.
Matomi 383 žodžiai iš 643 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.