Antanas vienažindys
5 (100%) 1 vote

Antanas vienažindys

Biografija. Poetas Antanas Justinas Vienažindys gimė 1841 m. rugsėjo 14 (26) d. Zarasų aps., Anapolyje (dab. Rokiškio raj.), kur jo tėvas Justinas, kilęs iš laisvųjų valstiečių, buvo nusipirkęs po 1831 m. sukilimo konfiskuotą Plioterių dvarą. Po pirmagimio Antano jo motina Barbora (mergautinė pavardė – Urbonaitė) beveik pamečiui susilaukė Norberto, Juozapo, Karolinos, Vincento. Staiga mirus tėvui, valdžiusiam Anapolį apie dešimt metų, į dvarą užkuriom atėjo ūkininkas Justinas Stauskas. Gimus Stauskų sūnui Jonui, Vienažindžio vaikai toliau augo pas savo senelį iš tėvo pusės – Juozapą netolimame Gipėnų kaime.

Sėkmingai vertęsis patėvis siekė išmokslinti povaikius ir sūnų. Pasimokiusius pas kaimo mokytoją Gipėnuose bei Dusetų parapinėje mokykloje, Antaną, Norbertą, vėliau Juozapą Vienažindžius J.Stauskas siuntė į Panevėžio bajorų mokyklą. 1727 m. pijorų įkurtos, po 1831 m. uždarytos, o 1840 m. atkurtos mokymo įstaigos pirmąją klasę Antanas pradėjo lankyti 1856 m. Po dvejų metų bajorų mokykla pertvarkoma, ir būsimasis poetas 1861 m. pavasarį gauna jau gimnazijos penkių klasių baigimo pažymėjimą. Tvarkant stojimo popierius, brolių pavardė buvo sulenkinta – iki mirties oficialiuose dokumentuose Antanas rašomas ir pats laiškuose rašosi Vienožinskiu. Gimnazijoje visus penkerius metus buvo lenkiškos Šv. Rašto pamokos, rusiškai dėstyta matematika, geografija, gamtos istorija, fizika, istorija, braižyba, mokoma lotynų, vokiečių, prancūzų, o ypač rusų kalbos. Pastarosios disciplinos ir mokyklos biblioteka Vienažindžiui teikė progą susipažinti su grožine literatūra. Spėtina, kad antirusiškas nuotaikas puoselėjusiems mokiniams katalikams didžiausios įtakos turėjo išsilavinę ir energingi gimnazijos kapelionai – Juozapas Silvestras Dovydaitis bei jį pakeitęs Alfonsas Kareiva.

1861 m. rudenį Vienažindys drauge su broliu Norbertu buvo priimtas į Žemaičių kunigų seminariją. Pastarasis po metų grįžo į Panevėžio gimnaziją, šeštąją klasę, o vėliau pasirinko matematikos studijas Peterburgo universitete. Į ten vedė ir teisininku tapusio brolio Juozapo kelias. Tuo tarpu Antanui Varniuose neblogai sekėsi, jis atkakliai siekė kunigystės, lydimas seminarijos vadovybės ir jį aplankančių pažįstamų dvasininkų rūpesčio – pasiturinti Stauskų šeima artimai bendravo su keletu kunigų, įvairiopos pagalbos ypač prisireikė, kai 1862 m. Vienažindį norėta paimti į kariuomenę. Nuo tarnybos joje išgelbėjo seminarijos sekretoriaus patarimu patėvio duotas kyšis Kauno valdininkams.

1863 m. birželio 14 d. Varnių seminaristų, taigi ir Vienažindžio, akyse sukilėliai miestelyje susirėmė su caro kariuomene. Po dviejų dienų seminarijos vyresnybė, atgrasiusi klierikus nuo minčių imtis ginklo, juos išleido atostogų. Posukiliminių represijų akivaizdoje, iškilus seminarijos uždarymo grėsmei, turintiems pašaukimą trečiakursiams leista ruoštis šventimams. 1864 m. pavasarį Vienažindys tapo diakonu, o 1865 m. vasarį vyskupas Motiejus Valančius, slegiamas prievartinio kraustymosi į Kauną rūpesčių, jį įšventino kunigu. Sumaišties metais kurijai buvo nelengva susigaudyti, kur ir kurie kunigai atsidūrę, todėl primicijantui paskirta tarnystės vieta Panevėžyje pasirodė esanti užimta. Tų pačių metų kovo 24 d. gautas gubernatoriaus leidimas Vienažindžiui eiti Šiaulėnų vikaro pareigas.

Pirmąją parapiją 1866 m. liepą pakeitė Krinčinas, dekanato centras. Senyvas klebonas J.Kobylinskis buvo labai patenkintas vikaru – ne tik patikėjo jam daugelį dekano reikalų, bet ir skyrė savo turto paveldėtoju. Mezgėsi šilti Vienažindžio ir parapijiečių santykiai, kuriuos lėmė tiek jo dainų populiarumas, tiek aktyvi, naujoviška pastoracija. Vikaras subūrė parapijos chorą, nepraleisdavo jokio didesnio žmonių suėjimo, pasinaudodavo kiekviena proga taikliai, kartais – net eiliuotai pamokyti tikėjimo bei moralės dalykų.

Atvažiuos, sako, kunigėlis ant susirinkimo. Tuoj visus sustato, sukomanduoja… „Sustokim dabar ratu ir visi su ukvatu…“ Dainos, bovyklės, juokai… Nusijuokdavom taip, kad net šonus skaudėdavo. O paskui liepdavęs paklausyt, jis pasakysiąs pamokslą… Tai kai jims esą sakyt, e ką gi! ašaros plaukte plaukia. Dainuokite, sakydavęs kun. Antanas, dainuokite dirbdami darbą, kad būtumėte smagesni, dainuokite grįždami iš lauko, tuomi parodysite, kad priimate dalį vargų, paskirtų jums Aukščiausiojo, dainuokite suėjimuose, kad nebūtų laiko ir vietos negeroms kalboms, išsijuokimams, blevyzgojimams.

Ši būdinga prisiminimų atkarpa ir kiti liudijimai byloja žmones labai mėgus emociškai paveikius Vienažindžio pamokslus. Teisė pamokslauti jam, dekano pagalbininkui, bei dar 26-iems Žemaičių vyskupijos kunigams buvo suteikta išimties tvarka, nes nuo 1868 m. caro valdžia griežtai kontroliavo homilijų turinį, reikalaudama, kad pamokslų sakymas būtų siejamas tik su klebono pareigomis.

Krinčine ir kitose parapijose Vienažindys rėmė pasipriešinimą spaudos draudimui, pats platino religines knygas, paskatino šiai veiklai garsų knygnešį Antaną Krasinską-Voverį. Už pastangas gražiai skaityti poeto dovanojamos knygos ne vienam parapijiečiui tapo svarbiu postūmiu siekti mokslo.

Vyskupo nurodymu įsteigta dekanato bibliotekėlė teikė progos Vienažindžiui toliau
lavintis, domėtis filosofija, teologija, ypač mokslo bei religijos santykiu. Jis nuolat kaupė ir nuosavą šios tematikos knygų rinkinį (jį testamentu paliko sesers sūnui Antanui). Kiek vėliau poetas labai domėjosi prancūzų astronomo ir mokslo populiarintojo Camille’o Flammariono veikalais, vaizdžiai kalbančiais apie dievybės apraiškas gamtoje. Mėgo filosofuoti su konfratrais, stengėsi pasirodyti mokytas. Vertindamas išprusimą, ragino lavintis giminaičius, rėmė jų studijas.

1872 m. kilo Vienažindžio ir naujai paskirto dekano, Pabiržės klebono Tado Lichodziejausko, konfliktas, kurio šaknys – skirtingas požiūris į sielovadą bei kunigo laikyseną. Galimas daiktas, dekano pranešimuose vyskupui buvo atkreiptas dėmesys, kad Krinčino vikaras, artimai bendraudamas su kaimiečiais, nevengia kartu išlenkti taurelės. Šis Vienažindžio biografijos aspektas J.Tumo paliudytas pasakojant apie jo vikaravimą Vainute, kur poetas buvo perkeltas iš Krinčino ir, gerokai nesutardamas su klebonu, gyveno maždaug metus. Nuo 1873 m. rudens jis buvo Breslaujos vikaras, o nuo 1876 m. gegužės pabaigos – klebonas Laižuvoje, Palatvijo parapijoje, šiauriau Mažeikių.

Iš Vainuto metų žinoma Vienažindžio pažintis su knygnešiu Vincu Čižausku bei poetu aušrininku Juozapu Miliausku-Miglovara. O iš Breslaujos laikų išlikusi korespondencijos su Krinčino dainininke Anele Adomonaite nuotrupa – už šios atsiųstą maldą jis atsidėkojo giesmės „Oigi gražus gražus tolimasis dangus“ autografu.

Laižuvoje Vienažindys ėmėsi energingai ūkininkauti, kalėdodamas, anot J.Tumo, „buvo prašus, daug laimėdavo“, statė naują klebonijos ūkį. Kasdiene buitimi lygiavosi į turtingesniųjų konfratrų gyvenimą (įsigijo gerą karietą, puošnių baldų), ryžtingai tvarkė savo bei giminaičių finansinius reikalus. Tačiau su jo pagalba pirkusiam dvarelį broliui Vincentui laiške priminė, kad tik darbas ir malda daro žmogų turtingą visais atžvilgiais žemėje ir laimingą po mirties.

Didžiausia parapijos šeimininko atrama buvo zakristijonas Juozapas Ramanauskas, A.Dagio slapyvardžiu siuntinėjęs žinučių į lietuviškus laikraščius ir parašęs atsiminimus apie poetą. Klebonavimo dienų bičiulis – kitas draudžiamos spaudos korespondentas, kaimynas, Akmenės vikaras Juozapas Žebrys. Jo liudijimu, Vienažindys drąsiai laikėsi caro valdininkų akivaizdoje; už ryšius su knygnešiais poetui gresiančią bylą pavyko numarinti kyšiu.

Klebonavimas iki galo neužgožė ankstesnio poeto pomėgio dainuoti savo eiles pačiam pritariant armonika. Jausminga prigimtis reiškėsi tiek sakant pamokslus, tiek draugijoje komentuojant skaitytas knygas. Su amžiumi nesumažėjo ir ūmaus, kartais dargi tūžmingo būdo apraiškų. Krinčine į dekano Tado Lichodziejausko priekaištus reagavęs piktu eiliuotu pamfletu „Kožnas vienas gan per dienas“, Vainute jėga išmetęs klebono šeimininkę iš jam patikusio kambario, Laižuvoje Vienažindys botagu plakdavęs pasipainiojusius girtuoklius, su lazda šokdavęs prieš „vakarušninkus“. Patikimiausiu liudijimu, „jausmas gerumo viršydavo, nors ir piktumas būdavo didelis“.

1891 m. rudenį sunegalavęs, Vienažindys gydėsi Varšuvoje, Tartu, Rygoje, bet tai negelbėjo. Dar 1884 m., per miestelio gaisrą sudegus senajai medinei bažnyčiai, jis buvo užsimojęs telkti lėšas ir rūpintis sunkiai gaunamo carinės valdžios leidimo naujai, mūrinei. Kai 30 tūkstančių aukso rublių kainavęs neogotikinis pastatas 1892 m. gegužės 10 d. buvo šventinamas, poetas, kamuojamas skrandžio vėžio, jau gulėjo mirties patale. Tik svajonė liko pirmasis pamokslas savo statytoje šventovėje – per iškilmę nepajėgęs nueiti iki šventoriaus, klebonas sukniubo po sena liepa, dabar vadinama jo vardu. Antanas Vienažindys mirė 1892 metų rugpjūčio 17 (29) d., palaidotas Laižuvos kapinėse.

Kūryba. Atsekama Vienažindžio kūrybos pradžia – mokslo seminarijoje metai. Eiliuodavo pasislėpęs drabužių spintoje, patirdavo sukrečiančias emocines būsenas, kurias pagal prisiminimus J.Tumas rekonstravo taip: „svajoju sau vienas, kartais gailiai verkiu ir dūsauju, kartais dantim griežiu; jausmai šėlsta, iki varpelis pašauks kurio užsiėmimo. Iš kiekvieno tokio lindėjimo spintoje išsinešdavau naują sugalvotą dainą.“ Beje, panašius religinio jausmo proveržius, jautrios prigimties jaunuolio patirtus per šventimus, liudija epistolinė medžiaga.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1468 žodžiai iš 4629 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.