Antano garšvos charakterio raida a škėmos romane balta drobulė
5 (100%) 1 vote

Antano garšvos charakterio raida a škėmos romane balta drobulė

Antanas Škėma – vienas geriausiu išeivijos prozininkų ir dramaturgų. Gimė 1910, lapkričio 29d. ( pagal metrikas 1911m.) Lodzėj, Lenkijoje. Mirė tragiškai, auto nelaimėje 1961 metais, JAV. 1921m grįžo į Lietuvą, kur netrukus išprotėjo jo motina. 1929 m. trumpai studijavo mediciną iš kurios išsinešė, anot jo paties, „meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kūryboje“. Vėliau Antanas Škėma bandė studijuoti teisę, dirbo Kauno, Vilniaus Valstybiniame teatre. 1944 metais pasitraukė į vakarus, kur gyvai dalyvavo meniniuose sambūriuose, teatro pastatymuose. Ten pasirodė pirmasis jo novelių rinkiniai „Nuodėguliai ir kibirkštys“ (1947), „Šventoji Inga“(1952). Juose jau ryškėja autoriaus polinkis į kraštutinumus, ironiją, vaizduojama tragiška žmogaus būklė klaikiame pasaulyje. Taip pat A.Škėma parašė dvi dramas: „Pabudimas“ (1956) ir „Žvakidė“ (1957), kurios susilaukė sėkmės, o „Žvakidė“ laimėjo laikraščio „Darbininkas“ skelbtą konkursą.

1958 m. išleidžiamas sėkmingiausias A.Škėmos veikalas – sąmonės srauto romanas „Balta Drobulė“. Jame analizuojamos individo sielos ir talento problemos plačiame šių dienų pasaulyje. Kūrinio struktūra yra gana moderni ir netradicinė. Įvykiai nechronologiški, o pagrindinės idėjos skleidžiamos paties Garšvos mintimis ir interpretacijomis. Pats veiksmas vyksta ne vienu metu – galima išskirti atskirus periodus: atsiminimai apie vaikystę, tėvus, jaunystė Kaune, pasitraukimas į Vokietiją ir gyvenimas JAV. Autoriaus sudarytame išdėstyme temos keičiasi gana staigiai ir nelauktai. Jas jungia tik nuoseklios „dabarties“ atkarpos esančios kiekvienos dalies pabaigoje, todėl tik perskaičius visą romaną galima suvokti protagonisto raidą.

Istorijos pradžia galima laikyti Garšvos vaikystę, kurią jis pats aprašo savo užrašuose. Pasakojimas sudarytas iš trumpų fragmentų, formuojančių vis kitus asmenybės bruožus. Ryškiai vaizduojama nejauki ir nevaikiška aplinka:

Žinoma, netrukus grubus tinkas sudžiūvo, skilo, krito ant grindų geometrinėmis figūromis. Šie netaisyklingi trikampiai, kvadratai, stačiakampiai buvo mano pamėgtieji žaislai (Balta Drobulė, p.91).

To laikotarpio gyvenimo pagrindu tampa laukimas. Tėvai, išėję dėstyti į mokyklą, palikdavo Garšvą užrakintą kambaryje:

Laukimas ateidavo netrukus. Jis atsistodavo šalia. Kaip rūpestinga pamotė. Šalta, griežta, teisinga, nepermaldaujama (Balta Drobulė, p.93).

Niūrios atmosferos pojūtis perduodamas simboliais: namą supusios pelkės, migla ir vienintelė svajonė – pelenė, vedanti Garšvą į kitą pasaulį, į savo pilį. Nelaimingos vaikystės atspindžiu tampa žodis „Zoori“, besikartojantis visame kūrinyje.

Visai kitaip vaizduojamas tėvas. Jo paveikslas išskirtinis, nepaprastas:

Kai pradėjau skaityti pirmąsias rimtas knygas, „genijaus“ vaizdą atitiko mano tėvas savo smuikinėse mankštose (Balta Drobulė, p.24).

Jame glūdi gili ir tauri senovės kilmingųjų dvasia pasireiškianti virtuoziškose Wieniawskio variacijose, dramose, kalbose, ir ypač santykyje su gamta:

Mano tėvas guli žolėje ir jo žvilgsnis klaidžioja pušų viršūnių ir debesų mezginyje. Jis guli ilgai, kramto smilgas, jo krūtinė ritmingai kilnojasi, vėjas judina jo ūsus, ir aš nenustebčiau, kad ištarti žodžiai būtų svarbūs, ir manyje išnyktų bet kuri baimė ir abejojimas (Balta Drobulė, p.31).

Toks, vaiko akimis, idealus tėvo, kaip žmogaus, įvaizdis sugriaunamas viena vienintele mintimi – jo tėvas mušdavo motiną.

Priešingai tėvo didingumui ir stiprybei, mamos paveikslas kuriamas šiltas ir artimas. Jaunojo Garšvos akyse ji įgyja net šventumo bruožų:

Motinos balso gaidos išskrisdavo apvalios ir švelnios, o man atrodė, kad jei užmigčiau jų besiklausydamas, tai susapnuočiau mielą sapną (Balta Drobulė, p.113).

Kita vertus, laimės šeimoje nebuvo. Vietoje idilės ir ramybės įsivyravo barniai, neištikimybė. Vis didėjanti disharmonija tolino tėvą ir žlugdė motiną. Jos išprotėjimas – vienas svarbiausių įvykių, turėjusių ryškią įtaką Garšvos asmenybės formavimuisi. Paskutinis jos žvilgsnis, atvežus į ligoninę – žuvusios vaikystės ir pirmos pažinties su svetimu ir negailestingu pasauliu simbolis. Po motinos praradimo prasideda kitas, savarankiško gyvenimo etapas.

Garšvos jaunystė perteikiama atskirais fragmentais, kuriuose ryškėja kitoks, perdėtai nihilistinis požiūris į gyvenimą. To priežastys ryškėja 3 dalyje.

Gyvendamas vienas Kaune, Garšva po pamokų eidavo į biblioteką. Jis, ne kaip kiti keturiolikmečiai, skaitė gana rimtas knygas, iš kurių didžiausią įtaką jam darė pesimistiškoji Schopenhauerio kūryba. Mintys apie žmogaus pasmerkimą kančiai ir laimės nebuvimą, sumišusios su šeimos praradimu, smarkiai įtakoja jo pasaulėžiūrą:

Antaną Garšvą įveikė du kolaborantai: Schopenhaueris ir akiniuotasis valdininkas su hemoroidiniu humoru: „ar nenusižudysi?“. Antanas Garšva patikėjo jais ir vieną rudenio šeštadienį, grįždamas iš gimnazijos, užsuko į krautuvėlę Lukšio gatvėje. Jis pareikalavo virvės (Balta Drobulė, p.35).

Bandymas nusižudyti paties Garšvos interpretuojamas gana neįprastai. Jo požiūris į mirtį ne tik nebaimingas, bet ir savotiškai atsainus:

Sekmadienį jis
nusiplovė kojas, išsivalė dantis ir, susikišęs virvę į popierinį maišelį, nuėjo į Pavėsį. Jis pasikars tankmėje. Jo lavonas negreit bus surastas. Juodi varnai išles jo akis, vargšas gimnazistas karos tankmėje, ir bus neįmanoma nustatyti savižudybės priežastį (Balta Drobulė, p.35).

Tokio staigaus gyvenimo posūkio pabaiga taip pat netikėta. Paskutinę sekundę pajutęs baimę jis grįžta namo ir lyg niekur nieko gyvena toliau. Ši ištrauka – Garšvos, nors ir nepavykęs, bet vis tik bandymas nugalėti pasaulį, po kurio jis supranta savo išskirtinumą ir nebeketina elgtis pagal visuomenės taisykles.

Šventumo ir natūralios pagarbos nykimas atsispindi kitame epizode, kuriame pasakojama apie vėlyvąją jaunystę Kaune. Laisvai santykius su merginomis traktuojantis Garšva pirmą kart įsimyli. Tačiau jo meilė nėra sietina su romantiniais idealais – tai greičiau tokių kito asmens vertybių kaip nedrąsumas, švelnumas, trapumas ir tyrumas idealizavimas. Sujaukta protagonisto pasaulėjauta, kupina gana priešiškų ir pesimistinių jausmų pasaulio atžvilgiu trumpam nustelbiama Jonės. Ji lyg mažas spindulys, nuskaidrinantis ir apverčiantis Garšvos jausmus. Tačiau po kurio laiko gana netikėtas draugystės posūkis grąžina viską į vietas. Galima rasti paralelių su paties herojaus gyvenimu – jaunatvišką gero ir gražaus gyvenimo viziją užgožia susvetimėjusi realybė.

Toliau, veiksmas keliamas dvejais metais į priekį. Dalies pradžioje aprašomas bohemiškasis Kaunas. Aktyviai į Lietuvą besiveržianti vakarų kultūra palieka ryškų pėdsaką. Mieste, su beveik visai išnykusiomis tradicijomis ir be natūralių vertybių, Garšva gyvena gana nestabilų ir kontrastingą gyvenimą. Jo emocinį pagrindą sudaro bendravimas su Jone, o tiksliau, jos apgaudinėjimas. Toks negatyvus aplinkos poveikis priveda jį prie kaltės ir dvasinių atramų praradimo:

Aš apgaudinėjau Jonę, nes buvau jaunas, stiprus, tikįs savimi. Aš gyvenau. Aš nuoširdžiai džiaugiausi (Balta Drobulė, p.123).

Garšvos bendravimas su Ženia ir gyvenimo būdas, stokojantis žmogiškumo, tendencingai jį priveda prie psichinės ligos – neurastenijos. Ši liga ir daktaro patarimas neturėti žmonos – stiprus impulsas, sugriovęs visą jo pasaulėžiūrą. Palikęs Jonę Garšva praranda galimybę įsilieti į tradicinę visuomenę, kurios gyvenimo pamatai yra šeima ir giminės pratęsimas. Netekęs vieną iš svarbiausių egzistencijos prasmių, jis tampa tarsi svečiu šiame pasaulyje. Vieninteliu jo tikslu ir paguoda lieka kūryba:

Atsisėdau, glamžydamas kišenėje vienintelį eilėraštį.

<…>

„Kas tau? Sergi?“

Pajutau, mano lūpos dreba, akyse renkasi ašaros.

„Nepagydoma liga“, atsakiau.

„Neblogas eilėraštis“, tarė kritikas. „Pasistengsiu, kad jį išspausdintų.“ (Balta Drobulė, p.127).

Tokie gyvenimo pokyčiai neabejotinai priartino Garšvą prie rezignacijos ir abejingumo pasauliui. Ironija, kartais virstančia grotesku, persmelktas visas karo metų gyvenimo etapas.

Pirmojoje trumputėje dalyje vaizduojama partizanavimo akimirka. Jaučiamas lengvas, ramus pasakojimo tonas susilieja su Garšvos požiūriu. Praradęs teisę į gyvenimą, jis praranda ir motyvą gailesčiui, baimei, užuojautai :

Saulė švietė ir žvirbliai čirškė. Anoje Nemuno pusėje geltonavo smėlys ir rudavo tvarkingai sukrautos malkos.

Į tyrą dangų kilo padegtų Kauno pastatų dūmai (Balta Drobulė, p.59).

Vaizdais ir aplinka kuriamas lengvumo įspūdis („naktis slinko gražios, giedros, be vėjo“, „į tyrą dangų kilo“, „nusilpusi kulka baigė savo skridimą“) atspindi Garšvos sąmonės trapumą. Epizodiškai, nuotrupomis prisimenama kova su ruseliu ir migla, dengianti akis yra pirmieji jo atitrūkimo nuo pasaulio ženklai. Liga pradeda įsigalėti.

„Aš užmušiau žmogų“, pagalvojo Garšva. Bet šitie žodžiai nieko nereiškė. Lygiai taip pat praskambėtų: „šiandien gražus oras“ arba „ne, dėkui, aš negeriu pieno“ (Balta Drobulė, p.59) Tolimesnis veiksmas persikelia į Aukštosios Panemunės vasarnamį. Atėjus bolševikmečio laikotarpiui Garšvos kūryba priskiriama formalizmui ir estetizmui, todėl ne tik nevertinama, bet ir netoleruojama. Iš pirmo žvilgsnio darkyta ištraukos struktūra išryškina įspūdį, jausmus, emocijas. Pagrindinė siužetinė linija (Zuika ir Simutis grasina ir kankina Garšvą) persipina su netradicine ir moderniai vaizduojama tautosaka. Kaip vizija išnyra senieji dievai, migla, apgobiantį neaiškų žmogaus gyvenimą, pagoniškieji ženklai ir gamta. Visa tai panašėja į meditaciją, į nerealų, abstraktų, tačiau tuo pačiu ir gamtiškai gaivališką pasaulio suvokimą. Nepraeinami raistai, slidinėjančios ūkanos, laumės išsidraikiusiom kasom, žalčiai, rupūžės – simboliai žmogaus įkalinto nemaloniame pasaulyje. Kuriama beprasmio, gyvenimo, be išeities ir galimybės kažką keisti samprata.

Tereikėjo stebėti amžinos ugnies aštrialiežuves liepsnas, jos apšviesdavo egles – bokštus, o šventykla buvo didelė, neišmatuojama žemė. Gimti, gyventi, mirti. Ištirpti į ūkanas, susėsti aukštuose suoleliuose ir kartais klaidžioti po
miškus ir pelkes (Balta Drobulė, p.72).

Nuolatos, lyg burtažodis kartojami liaudies dainos motyvai, supanašėję su lakštingalos – laivės simbolio – čiulbėjimu, skamba kaip malda, kaip troškimas pabėgti iš vizijoje suskurtos gyvenimo beprasmybės. Tokių sąmoningų minčių ir pasąmonės nuojautų apimtas Garšva netiesiogiai kovoja su Zuika ir Simučiu, kurie verčia jį atsisakyti savo kūrybos. Situacija vaizduojama gana grubiai, atvirai ir net žiauriai. Neturintis ko prarasti Garšva atvirai šaiposi iš savo oponentų, už ką susilaukia smūgio į galvą.

„Tegyvuoja Babočkinas“, švelniai tarė Garšva.

Šiuo metu Jūs matote 38% šio straipsnio.
Matomi 1675 žodžiai iš 4412 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.