Antano škėmos kūrybos ypatybės
5 (100%) 1 vote

Antano škėmos kūrybos ypatybės

Vilniaus Baltupių vidurinė mokykla

Antano Škėmos kūrybos ypatybės

Referatas

Vilnius 2001

Pratarmė

Vargu ar pasaulinėje literatūroje rastumėme tokią tautą, kuri netu-rėtų savo išeiviškosios literatūros – tai labai dažnas reiškinys, išduodantis ap-linkybes, kliudančias arba ir visiškai naikinančias įprastas literatūros vystymosi sąlygas. O tokios sąlygos yra rašytojo gimtojo krašto aplinka, savos tautos ir jos kultūros natūrali istorinė ir šiandieninė situacija viso pasaulio kūrybinių poslin-kių kontekste, niekieno nevaržoma temų ir išraiškos pasirinkimo laisvė ir gyvas savos tautos, savos visuomenės literatūrinis poreikis. Viso to trūkstant, formuo-jasi tokia padėtis, kurioje prieš savo norą kuriasi ir pradeda egzistuoti tremtiniš-koji, egzodiškoji vienos ar kitos tautos (iš tikrųjų šiandien jau daugelio pasaulio tautų) šio termino literatūra.

Ir tų specifinių sąlygų literatūra greičiausiai yra jau tiek sena, kiek siekia žmonijos istorijos atmintis, nes kada tik buvo kūrybinio ir laisvo žodžio sakytojų, tai netrūko ir tironų, kuriems toks žodis buvo kliūtis savo užmačiomis įkūnyti – pavergti ne tik žmogaus kūną bet ir dvasią. Todėl laisvo žodžio saky-tojas ar rašytojas vis labiau buvo apkalamas ir tremiamas arba ir pats buvo pri-verstas palikti savo gimtinės šulinį ir to legendose minimo gyvybės vandenio ieš-koti svetimose šalyse.

Mūsų literatūra iki pat nepriklausomybės atgavimo ir vėl jos radimo nestokoja išeiviškosios literatūros ryškesnių pavienių pavyzdžių. Net jei ir mūsų nepriklausomybė tetruko porą dešimtmečių neapsiėjome be autorių ir knygų, ra-gavusių išeiviškosios duonos.

Tad šiame referate Jūs būsite supažindinti su vienu žinomiausio po-kario išeivijos rašytojo Antano Škėmos asmenybe ir kūryba. Pirmojoje referato dalyje galėsite susipažinti su rašytojo biografija, iš jo paties lūpų išgirsti apie sunkų jo kūrybinį kelią. Vėliau būsite supažindinti su Antano Škėmos kūrybos ypatybėmis, žinomiausiais autoriaus kūriniai, pateiksime jų interpretacijas ir kri-tiką.Išvadų dalyje apibendrinsime tyrimų rezultatus.

Įvadas

Pasiskolinęs posakį – idėjos skraido ore – galvoju, ne tvirtinu – ne tu pasirenki jas, o jos subado tave kaip strėlės Šv. Sebastijoną, ir belieka į strėles reaguoti savo popieriniais vaizdais. Viena iš daugelio priemonių žmogiškumui rodyti, – nusako Antanas Škėma literatūros kūrinio genezės kelią.

Barthes’as teigia, kad rašymas ,,neginčijamai kyla iš rašytojo ir visuo-menės konfrontacijos. Antra vertus, jis kažkaip tragiškai grąžina rašytoją prie jo kūrybinės instrumentuotės ištakų. Negalėdama pateikti laisvai vartojamos kal-bos, Istorija jam siūlo laisvai kuriamą kalbą”; būtent Istorijos ir Tradicijos prie-vartoje susiklostė visos įmanomos rašymo struktūros.

Skirtingi rašymo tipai eksponuoja skirtingą kalbos ir pasaulio vaizdo santykį. Barthes’o nuomone, amžininkai, kalbėję ta pačia savo amžiaus kalba, gali naudoti visai skirtingą rašymą ir viskas jų kūryboje tąsyk būsią skirtinga – atspalvis, kalbėsena, tikslas, moralė, žodžio prigimtis, vaizdavimo technika, formos ir turinio samprata. Rašymas kyla iš rašytojo prasmingo veiksmo, todėl jisai pakyla iki Istorijos žymiai pastebimiau nei kokia kita kalbos forma. Moder-naus rašymo atsiradimas liudija esminį lūžį, kai epochų sandūroje lemtingai kin-ta mentalitetas ir sąmonė.

,,Metmenų” anketoje A.Škėmos literatūrinio palikimo vertei apsvarstyti Henrikas Radauskas kalba, kad A.Škėma pirmasis parodė, kaip lietuviškos pro-vincijos gyventojui laužo kaulus didmiesčio ratas, Alfonsas Nyka – Niliūnas pripažįsta rašytojo laimėjimu siekimą kūrybiškai suvokti savo paties žmogiškąją situaciją ir ją išreikšti savo laiko terminais. Alina Staknienė pagrindinėmis A.Škėmos kūrybos vertybėmis laiko stebėtinai jautrų sąmoningumą, virpantį pa-čiais svarbiausiais klausimais; naują stiprią poetinę kalbą, deginančią tiesos ait-rumu, ir naują stipriai išreikštą pasaulėjautą, metančią pirštinę pačiam gyveni-mui. Rimvydas Šilbajoris legitimuoja įvykus proveržį į naujo rašymo erdvę saky-damas, jog A.Škėma jautė, kad negalima prasiveržti pro ,,kultūringumo”, ,,vertybių pajutimo” kaukę, už kurios mes visi slepiamės nuo nepakeliamos tik-rovės, nepanaudojus ,,baisių”, ,,neprijaukintų” žodžių, žodžių, kuriuos ištarus jau nebegalima nuduoti, kad esame civilizuoti žmonės, bet reikia pažiūrėti tiesiai į akis.

Akivaizdu, kad į modernistinį rašymą orientuota skaitytojų dalis veri-fikavo A.Škėmos diskursą kaip teisingą ir autentišką : savo laiko ženklais išreiš-kusį pasaulio pokyčius, naują žmogaus santykį su realybe ir Dievu, dvasinės kri-zės situaciją ir bendrą egzistencinę patirtį – prasmės ieškojimo kančią visuotinėje būties egzilėje.

Vienas iš įdomiausių išeivijos prozininkų ir

stipriausių dramaturgų Antanas Škėma gimė, kaip jis pats sakė, ,,du kartus” – pagal metrikas 1911, o iš tiesų 1910 metais, lapkričio 29 dieną, Lodzėje, Lenkijoje, kur jo tėvas buvo išsiųstas mokytojauti. Mirė vieną kartą, 1961 rugpjūčio 11d., auto katastrofoje. Pabėgėlio ir išeivio statusą Antanas Škėma nusipelnė garbingai, praleidęs apie 27 iš savo 51 metų amžiaus svetimose šalyse : vaikystę Lenkijoje, dalį pirmo pasaulinio karo Voroneže, Rusijoje, antrojo – Vokietijoje, ir žuvęs Amerikoje ant lygaus plento pakeliui į namus. Jau vien iš to galime spręsti apie jo kūrybą, natū-ralu mąstyti apie tremtį, susvetimėjimą, vienatvę, nors pats A.Škėma visai tei-singai nepriėmė ,,tremtinio” termino kaip neatitinkančio mūsų egzodo tikrovės. Kai kurie Rusijos ir Amerikos pergyvenimai susiformavo Antano Škėmos teks-tuose į vertikalią struktūrinę ašį, apie kurią vyniojasi idėjiniai veikalo pluoštai. Grįžus į Lietuvą 1921m., po kiek laiko išprotėjo jo motina, kaip ir Garšva ,,Baltoje drobulėje”, o pats A.Škėma 1929 – 1935m. studijavo mediciną, iš kurios išsinešė tik, anot jo paties, ,,meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kū-ryboje”, ir teisę Kauno universitete. Nuo 1936 metų A.Škėma dirbo pirma Kau-no, o vėliau ir Vilniaus Valstybiniame teatre aktoriumi. Dalyvavo ginkluotame sukilime 1941 m. birželyje (,,apie savaitę šaudžiau į besivalkiojančius apylinkėse bolševikus”). Pasitraukė 1944 metais į Vakarus, ten aktyviai dalyvavo tremties stovyklų meniniuose sambūriuose. Ypač tada gausiuose teatro pastatymuose. Ten pat pasirodė ir pirmasis jo novelių rinkinys ,,Nuodėguliai ir kibirkštys”(1947).

Paveiktas poetinio teatro idėjų, kurios sklido Vilniuje vokietmečiu, Škėma užsimojo, kaip ir B. Sruoga,sulaužyti lietuvių dramos ,,konservatyvų bui-tiškumą”. Jau pirmutinėje dramoje atsisakė prastų kasdieninio pašnekesio into-nacijų, išorinių aplinkybių determinuoto veiksmo ir psichologiškai detalizuotos žmonių santykių istorijos. Dramos herojai atsidaužia vienas į kitą, nešdami glo-balinio sąmyšio, kuris išgriauna bet kokį būties pastovumą ir nepalieka jokios siekimų perspektyvos. Jie jaučiasi nublokšti ties bedugnės kraštu ir bejėgiai su-grįžti į kryžkelę, kuri kažkada buvo pražiopsota. Tai ,,košmariškos epochos” pralaimintys žmonės, kuriems teliko viena – neišsižadėti savojo ,,aš” dūžtant pasaulio tvarkai ir transcendencijai. Buvimas ties mirties slenksčiu išgrynina iki esmingumo šaknų intelektualinio abstrahavimo kalbą – bendrųjų sąvokų, idėjų, principų, apsisprendimų kalbą, kontrastiškai supriešintą ir lūžtančią pusiau. Vieni dramos herojai, įstatyti į ,,ribinę situaciją”, prabyla aukšto poetinio polė-kio kalba, kurioje girdimas paties autoriaus balsas (,,Neturiu kardo tamsai per-skrosti. Išsiliejusi upė plynuose laukuose mano skausmas”). Kiti personažai svaidosi pagiežos, įniršio, autoironijos, kraštutinės desperacijos frazėmis, kurios viską degraduoja, ir šita numušanti intonacija dramaturgui (kaip ir ,,ironiškų elegijų” autoriui A.Gustaičiui) yra taip pat savaiminga, prigimtinė (,,Ir dabar, rėkdamas iš baimės, tu raičiojiesi žemėje, kol, pagaliau, tave nušauna”). Toks sti-listinis kontrapunktas – aukšta ir žema gaida – atliepia žūtbūtinius idėjų susi-kryžiavimus, kurie A. Škėmos dramose įgauna tragiškos egzistencinio apsispren-dimo įtampos, pasklidusios iš J.P. Sartre’o dramaturgijos, stipriai paveikusios pokario jaunosios kartos estetinę savimonę.

Atvykęs į Ameriką, kaip ir visi išeiviai, dirbo kas pakliuvo, ir, kaip nedaugelis, aktyviai tęsė teatrinę ir kultūrinę veiklą. Keltuvininko darbas Niu-jorke, aišku, buvo vienas iš tų retai kūrybiniame pasaulyje pasitaikančių ,,amatų”, kurie be pastebimos siūlės sujungia gyvenimą ir tekstą.

Gal ir paradoksalu, bet pats tas A.Škėmos žodis prozoje savo ruožtu palieka įspūdį savotiško koliažo, kuriam taip pat netrūksta kraujo ir kančios. Jau pirmoji knyga ,,Nuodėguliai ir kibirkštys” susideda iš eilės vaizdelių, pergy-venimų, samprotavimų, kurių nejungia jokia bendros fabulos grandis. Kai kurie rišasi su ateities kūryba ir atrodo lyg plunksnos bandymai būsimoms situacijoms ir konfliktams. Šitaip toji ,,Pabudimo” scena, kur Kazys verčiamas žiūrėti į savo mylimą, dabar bolševikų žaginamą Eleną, turi savo pirmtaką vaizdelyje ,,Kalendorius”, tik tardytojas ten yra ne bolševikas, o nacis. Kaip ir Pijus ,,Pabudime”, jis nori išgauti slaptą rezistencijos adresą ir grasina, kad kankins ir išniekins tardomojo mylimąją. Kitur atsiskleidžia epizodai iš karo aukų ir bude-lių ir fatališkai iš šalies įveltų žmonių likimų, tarp jų, pavyzdžiui, amerikiečių lakūnai, kurie bombarduoja miestus ir žūva kartu su nekaltomis jų pačių auko-mis. Yra ir bandymai, vėliau virtę subtiliomis meninėmis priemonėmis, sutelkti ribotai, konkrečiai situacijai ironišką visuotinę reikšmę, pavyzdžiui, kada vie-nam slėptuvėje sėdinčiam žmogui A.Škėma įspraudžia į rankas knygą, kad pas-kui, bombai sprogus, galėtų parašyti sakinį : ,,Iš praskeltos galvos ištiško smege-nų masė ir aptaškė, Pasaulio istoriją”. Visur daug melodramos, kraštutinių,
forsuotų situacijų, bet matyti talentingas, savo paties idealizmo kankinamas šviesaus proto autorius, ieškantis būdo suvokti ir meno kalba suformuluoti iro-nišką ir tragišką žmogaus būklę klaikiam ir nesuprantamam pasaulyje.

Antrame rinkiny, ,,Šventoji Inga” (1952), paskiri vaizdeliai sugru-puoja į tris ciklus, iš kurių pirmasis, ,,Saulėtos dienos”, sujungia prisiminimus iš revoliucijos laiko Rusijoj į fiktyvų, fatališką epizodą, tartum galimą alternatyvą iš tiesų pergyventos autoriaus vaikystės. Veiksmo labai nedaug : mažą Marty-nuką, jo tėvą ir motiną, besirengiančius iškeliauti į Lietuvą, sušaudo bolševikai. Išorinė motyvacija toms žudynėms atsitiktinė ; priežastingumo dėsniai yra vidi-niai, apsireiškiantys įvaizdžiais ir simboliais. Apysakos turinys yra pasibaisėti-nai žiaurus vaiko sielos išniekinimas, kurį vykdo jam visiškai abejingas, savo re-voliucijos karštligėj paklaikęs pasaulis. Forma – serija trumpų epizodų, sujungtų aidu atsišaukiančiais vaizdais, kaip, pavyzdžiui, tokioje detalėje : pradžioje vai-kai tarp savęs fantazuoja, kaip reikia pagautam belaisviui visų pirma išlupti akis, kad po to jau būtų galima paleisti žarnas, o prieš pat Martynukui žūvant, jo tėvas paskandina du aklus kačiukus. Revoliucijos atitikmuo yra Martynuko karštligė pradžioje, iš kurios išplaukia kažkokia likiminės grasos kupinos stikli-nės statulėlės haliucinacija, kuri paskui virsta realybe – pakartais ant lempų gatvėje baltagvardiečių karininkais. Viską užvaldęs noras kaip nors palikti šią baisią vietą Martynuko kirgizės motinos sieloje pavirsta begaliniu gimtųjų ste-pių ilgesiu, o jo tėvo dvasioje ošia tolimi Lietuvos miškai. Paties Martynuko il-gesys, sudarantis vidinę veiksmo ašį apysakoje, yra, kaip jau pastebėjome, noras šokti į dangų, pas Poną Dievą – naivus, beviltiškas, giliai poetiškas.

Antroji dalis, ,,Apokaliptinės variacijos”, prasideda kaip serija vaiz-delių, ramiai, lakoniškai pasakojančių romantiškus, kasdieniškus ir pasibaisėti-nus arba pasibjaurėtinus dalykus. A.Škėma rašo be gailesčio taip, kad skaitytojui nebeliktų jokių ,,civilizuotos kalbos” užtvarų ar emocinių trafaretų, už kurių būtų galima pasislėpti nuo jo tiesos : ,,Whisky tirpdo smegenis, ir smegenys var-va ant medinio baro. Jie panašūs į vakarykščius vėmalus, sušilusius nuo saulės”. Kitame epizode mirties momentas degančiam tramvajuje su šiurpia ironija apra-šomas kaip brangakmeniais apsagstytos dangaus karalystės išsipildymas : ,,Tyras auksas užtyžta and berniuko plaukų, ir plaukai pražysta smaragdu. Motina nu-tveria sūnaus galvą, jos pilvą gręžia safyras ir chalcedonas, chrizolitas ir sardo-nijus”. Palaipsniui tie vaizdeliai susiburia apie dvi fantasmagorijas, nebylią pra-žūtį dviejų bejėgių žmonių : paralyžuotos Dorothy Brown ir paklaikusio alko-holiko Louis Smith, kuriuos abu valdo Joe Parker vardu pasivadinęs nepermal-daujamas likimas. Brown mato save su gražiomis kojomis, skraidančią Joe Par-ker meilužę, o Smith ieško mirusios žmonos dangaus karalystėje, kažkur požemi-nio traukinio tunelyje, Roosevelt Road kryptimi. Visa ši dalis atrodo kaip pro niekieno galvą plaukiantis sąmonės srautas : vėliau ,,Baltoj drobulėj”, jis įgis sau centrinį charakterį – Garšvą.

,,Trys apie traukinį” kalba apie meilę ir mirtį, amžinai pasikartojan-čias laiko dimensijos netekusioje, iš faktų ir sapnų sulydytoje tikrovėje. Tikros fabulos iš viso nėra, yra tik momentai, kuriuos jungia didelė, skausminga našta noro gyventi, mylėti ir būti žmogumi. Ignas Skaidra turi išspręsti, ar galima my-lėti savo motiną, karta pamačius ,,susiglaudusią pilvais” su progimnazijos kape-lionu. Sužino, kad galima, tik vėliau, per karą, sutikęs ir pamilęs Ingą. Sužino, kad negalima, ją amžinai pralošęs mirčiai subombarduotame traukiny. Paskuti-nis epizodas yra scenos vaizdelis, baimės kupinas kelių žmonių vakaras bombar-davimo metu traukinyje : jis jau seniai yra praėjęs ir pasibaigęs, ir tik dabar kar-tojasi, kaip vienas iš begalinių amžinybės variantų. Į jį įsiveržia iš gyvųjų pasaulio Ignas, bet, kaip Jean Cocteau Orfėjus, jis neberanda jėgos savo silpstančioj meilėj išplėšti Ingos iš mirties nagų. O Igno meilė silpsta ir todėl, kad jis niekados nepajėgė atleisti savo motinai už išniekinimą jo paties susikurto jos šventumo atvaizdo. Motinos šventumas išsipildė Ingoje, apsikabinusioj mirtį.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2272 žodžiai iš 6951 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.