Antgamtines kulturos prigimtis
5 (100%) 1 vote

Antgamtines kulturos prigimtis

Įvadas

Mes susiduriame su skirtingu požiūriu į filosofija. Filosofija kaip teorija, kaip tiesos ieškojimas siekiant žinojimo. Ir filosofija kaip klausiančioji būsena, kaip būvimo tiesoje poreikis, kaip atvirumas nežinomybei, t. y. amžinam klaustukui, kaip žmogaus gyvenimo kelias ieškant tikrumo. Šiuo požiūriu, aišku, psichoanalizė turi savo filosofinę platformą, tačiau ją reikia rekonstruoti remiantis psichologiniais duomenimis. Kito kelio nėra, ir nereikia šito bijoti, juo labiau kad metafizikos geriausi laikai jau praėjo, ir nuosprendį jai pasirašė klasikinės vokiečių filosofijos titanai. I. Kantas sudėtingiausiomis proto konstrukcijomis įrodinėjo, kad „grynoji ontologija yra neįmanoma, t. y. nėra būties be žmogiškos raiškos, būtis yra nepasiekiama teoriniam protui, jis sukasi savo paties sukurtose formose. Tik praktinėse formose, t. y. veikdamas, žmogus apčiuopia pasaulio ir savo gyvenimo būtiškąjį tikrumą. Taigi psichologija (ypač Z. Froido metapsichologija) – visai priimtinas kelias į žmogaus samprata. Joje neišvengiamai išryškėja konfliktas tarp to, koks žmogus yra savaime ir koks jis turėtų būti. Žmogaus psichikos intencionalume ryškėja tiltų tiesimas į žmogišką tikrovę, savo būties pagava ir kūrimas. Kategoriškasis F. Nyčė šiuo atžvilgiu be jokių išlygų yra pareiškęs, jog psichologijoje jis mato morfologiją, arba mokslą apie valios, siekiančios valdyti, vystymąsi, todėl jis reikalavo, kad „psichologija vėl būtų pastatyta visų mokslų priešakyje, kad visi mokslai jai tarnautų ir būtų pasiruošimas jai, nes dabartiniu metu psichologija ir vėl tampa keliu į visas problemas“.

Sąmonės problema

Klinikinis žmogaus modelis akcentuoja dualistinę žmogaus sąrangą. Iki Z. Froido vyravęs psichikos tapatinimas su sąmone neteko pagrindo. Pasidarė pateisinamas požiūris, jog už sąmoningojo „aš“ slypi nelengvai apibrėžiama nesąmoningoji psichikos sfera, iš esmės ir lemianti žmogaus poelgius, jo motyvus, o galiausiai – ir individualųjį likimą. (Froidas mėgo kartoti, jog yra sudavęs „psichologinį smūgį“ narcistinei homo sapiens savimeilei įrodydamas, kad sąmoningasis „aš“ nėra šeimininkas ne tik kosmose, ne tik žemėje, bet ir savo namuose – savo sieloje.) Šitoks požiūris leido individo veiksmus aiškinti ne tik pagal „horizontaliąją logiką“, t. y. pagal jų regimąjį formalų ryšį, bet ieškoti giluminių priežasčių anapus sąmonės. Tai atsirado ir pamažėle įsivyravo „vertikalusis determinizmas“: kiekvieno žmogaus gyvenimas traktuojamas kaip vieningo giluminio proceso lemiamų, esmingai tarpusavyje susietų poelgių visuma, kuriais individas sąmoningai, o dažniausiai ir nesąmoningai išreiškia savo charakterį. „Tavo charakteris – tavo likimas“, – mėgsta kartoti psichoanalitikai. Lemties paslaptis transformuojama į žmogaus sieloje slypinčią Paslaptį. Šios vidinės esmės atžvilgiu regimieji poelgiai ir logiškai racionalūs motyvai tėra simboliai. Giluminė dinamiką susietą su individo vitališkumo branduoliu, ir kaip tik jį lemia žmogų kaip nenutrūkstamai identišką sau vienybę, išskiriančia savo individualumu.

Z. Froido požiūriu, psichika gali būti palyginta su begalinėmis platybėmis, skendinčiomis nakties tamsoje. Sąmonė – tai nelyginant menkutis šviesos plotas, kurį apšviečia keliautojo žibintas. Pagal rato viduje atpažintus daiktus keliautojas sprendžia apie tai, kur jis yra, ar teisingu keliu eina. Jis mėgina spręsti apie jį supantį pasaulį, tačiau negali nesuprasti, kad už to rato ribų jam visos formos praranda savo apibrėžtumą ir tarytum išnyksta, nors iš tiesų pasaulis pripildytas ir driekiasi iki begalybės. Taip ir mūsų psichikoje slypi sukaupta visa žmogiškoji patirtis, be galo daug reikšmių, bet jas reikia apšviesti sąmonės šviesa, įvardinti. To ir tikisi pasiekti Z. Froidas, keldamas lozungą: tebus „Ego“ ten, kur buvo „Id“! Būtina pabrėžti, kad išskirdamas žmogaus sielos dinamikoje nesąmoninguosius ir racionaliuosius pradus, jis anaiptol nemenkina sąmonės, proto ir valios reikšmės, be pastarųjų jis neįsivaizduoja žmogaus. Būdamas švietėjiškos dvasios žmogus, nuosekliai vadovaudamasis principu „Sapere aude“ (drįsk žinoti), jis siekia išplėsti žinojimo ir valios ribas savo sieloje, padidinti žmogaus galias, išlaisvinti jas iš kompleksų varžtų.

Instinktų įtampoje

Nuo gamtiškųjų veiksnių, nuo instinktų determinacijos žmogus niekaip negali išsivaduoti, geriausiu atveju jis gali jų energiją neatpažįstamai modifikuoti, ją nukreipti grynai dvasiniams siekiams. Bet ir aukščiausieji dvasios pasireiškimai , jo požiūriu, yra neįmanomi be vitališkosios energijos resursų, o to nevertindamas žmogus stumia save į pražūtį.

Z. Froido instinktyvumo samprata keitėsi. Iš pradžių ji buvo labai ryškiai susieta su lytiniu instinktu. Iš esmės jis visada principingai gynė nesąmoningumo ryšį su seksualumu. Tam jis suranda specialų terminą libido, apibūdinantį lytinio potraukio energiją. Libio vienijąs žmogų su viskuo, kas gyva. Tai esąs amžinybės balsas žmoguje, galimybė peržengti individualios egzistencijos ribas, materialiai išliekantis palikuonyse: „atskiras individas, laikantis save visų svarbiausiu, biologiniu požiūriu yra tik ilgos kartų
eilės epizodas, tik laikinas priedelis gemalinės plazmos, apdovanotas nemirtingumo galimybe“. Libido jungiąs somatinę (kūno) ir psichinę sferas. Jis nešąs surištas nė su vienu objektu (kaip kad savisaugos instinktas), todėl galįs būti nukreipiamas nuo vieno erotinio objekto į kitą ir, kas svarbiausis, nuo erotinio objekto į neerotinį (sublimacijos reiškinys). Siaurąja prasme libido reikštų jėga, kuria pasireiškia seksualinis potraukis, panašiai kaip kyla alkis esant potraukiui valgyti. Platesne prasme libidinė energija suprantama kaip tarpininkas tarp kūno ir sielos, nes tai jau psichinis fenomenas, įgyjantis konkretumą dėl „libido fiksacijos“ su konkrečiomis reikšmėmis. Todėl būtų neteisinga suprasti libido vien kaip erotinio geidulingumo sinonimą – tai instinktyvaus potraukio, kylančio spontaniškai, „iš vidaus“, iš gyvybinių reikmių, įtampa, reikalaujanti iškrovos – sugrįžimo į pusiausvyros būseną, t. y. patenkinimo, kuris išgyvenamas kaip malonumas. Siekimas visada siekiasi su nemalonumo pojūčiu, nes tai jis veda prie pasikeitimo, energijos didinimo, o malonumas reiškia energijos sumažėjimą. Kas sukelia didžiausias įtampas ir kas išgyvenamas kaip malonumas, priklauso nuo fiksuojančių konkrečių aplinkybių.

Libido ryšys su žmogaus organizmo brendimu leido ieškoti paralelių tarp asmenybės psichikos charakteristikų ir erotinio brendimo stadijų. O libido susijimas su grynai dvasine žmogaus raiška leido taikyti šią sąvoką sublimuotos veiklos (pvz., religijos, meno) analizei. Šia sąvoka buvo bandoma apčiuopti ryšį tarp priešingų pradų žmoguje.

Šalia meilės instinkto Z. Froidas vis labiau ima akcentuoti griovimo ir agresijos potraukį. Jis teigia: „Reikia skirti dvi instinktų rūšis, iš kurių viena _ seksualiniai instinktai, arba erosas, – yra kur kas akivaizdesnė ir labiau prieinama pažinimui. Ši rūšis apima ne tik tikrąjį, nevaržomą seksualinį instinktą bei iš jo kylančius iš dalies varžomus sublimuotus potraukius, bet ir savisaugos instinktą, kurį reikia priskirti ego sistemai ir kurį mes analinio darbo pradžioje pagrįstai priešinome seksualiniams potraukiams. Norėdami įrodyti antrąja instinktų rūšį, susidūrėme su sunkumais. Pagaliau nusprendėme šių instinktų pavyzdžiu laikyti sadizmą. Teoriniais samprotavimais, paremtais biologija, suponavome mirties instinktą“.

Erosas siekia vis plačiau sujungti suskaldytą substanciją, padaryti gyvybę sudėtingesnę ir ją išsaugoti, o Tanatoso tikslas – grąžinti visą organinį pasaulį negyvumo būsenon. Gyvenimas – tai kova ir kompromisas tarp šių dviejų siekimų. Eroso pavyzdžių nesunku rasti, nes visas „gyvenimo triukšmas“ kyla iš Eroso, tuo tarpu Mirties instinktai iš esmės yra nebylūs, o plačiausiai paplitęs yra naikinimo instinktas, kylantis iš neapykantos.

Linkęs mitologizuoti Z. Froidas pateikai Erosą ir Tanatosą kaip universalias kosmines jėgas, o Mirties instinkto traktuotėje nesunku atpažinti kitais žodžiais išsakytą 2-ąjį termodinamikos dėsnį. Energijos išsibarstymas, išlyginimas, pastovumo principo įsivyravimas – tai laipsniškas slinkimas į mirtį, ir tik iš Eroso kyla nerimas, nuolatinis įtampų pulsavimas . malonumas, kurio taip geidžiama, siejasi su įtampos pašalinimu ir grįžimu į santykinės ramybės būseną. Erotinės aistros kelia kančias, o malonumas – tai vualizuota forma besireiškiąs mirties instinktas. Meilė ir mirtis neatsiejamai susijusios: „… iš klinikinių tyrimų aišku, jog neapykanta yra ne tik netikėtas ir nuolatinis meilės palydovas (ambivalentiškumas), jis ne vienu atveju gali virsti meile, o meilė – neapykanta“, maža to, – „žemesniųjų gyvūnų mirtis sutampa su prasidėjimo aktu. Šios būtybės pratesia savo giminę mirdamos, nes po pasitenkinimo erosas nebeveikia, ir mirties instinktui atsiveria kelias įgyvendinti savo tikslą“.

Neracionalios mąstymo formos

Nesąmoningumą ir instinktyvumą akcentavo Froidas kaip pamatines žmogaus charakteristikas. Dėl to kai kas jį kaltino, esą jis nuvertinęs sąmonės ir logikos reikšmę žmogui. Iš tiesų jo teorija – tai nuoseklaus racionalisto drąsus žygis ten ir tiek, kiek protas gal išsiekti, ir dar truputį toliau – ten, kur jis susiduria su savo galimybių ribomis.

Racionalusis diskursyvinis mąstymas susidūrė su kitokiu mąstymu, su vadinamuoju archaiškuoju, būdingu sapnams, mitams, pasakoms, primityvių tautų papročiams, religiniams ritualams, kliedesiams, meno kūrybos simbolikai (šią idėją plačiau plėtojo Z. Froido mokinys K. G. Jungas).

Savo knygose „Sapnas ir jo ryšys su nesąmoninga psichine veikla“ (1905), „Kliedesiai ir sapnai Jenseno Gradivoje“ (1907), „Totemas ir tabu“ (1905) jis aptarė archaiškąjį mąstymą kaip ypatinga ryšio būdą tarp sąmonės ir nesąmoningumo. Šio mąstymo pagrindas – simboliai, kurių kalba interferuota, daugiareikšmė, metaforiškai vaizdi. Tai kiekvienas pažįsta iš savo sapnų. Miegodamas žmogus maksimaliai atsiriboja nuo gyvenamos realybės, nuo poreikio atsakyti į tiesioginius dirgiklius, – sąmonė ilsisi, ir individo psichikoje atsiveria giluminiai klodai. Tada vyrauja jau kita logika nei daiktų pasaulyje: „taip“ lengvai virsta „ne“, ši diena – praeitimi ir atvirkščiai. Z. Froidas ir siekė šiose formose užčiuopti
individo gelmes, jo autentikos ir spontaniškumo priežastį, kuriai neleidžia pasireikšti sąmonė ir moraliniai draudimai.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1634 žodžiai iš 5111 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.