ANTIKA IR SENETIKA
Seneka neprilygsta didiesiems antikos mąstytojams. Pa¬ tys didžiausi — Heraklitas, Demokritas, Platonas, Aristote¬ lis,— orientavęsi į kosminės esamybės refleksijas, esmingai skiriasi net pačia minties sklaida. Jų džiaugsmingas bekliū- tės proto galių plėtotės jautimas kaip būties šviesa uždengia tik kažkur begalybėje tegalimą nebūtį. Senekos minties bū- tiškoji plėtotė vyksta jau įveikiant žmogaus kūniškumo ir pasaulio daiktiškumo trauką, o jos prieštaros tokios dra¬ matiškos, kad ji neturi augustiniško tragizmo tik todėl, jog orientuota ne į būties paslapties įminimą, o į bu¬ vimo būties akivaizdoje palengvinimo paieškas. Ne veltui F. Engelsas pavadina Seneką „krikščionybės dėde“: su grai¬ kiškuoju realizmu Seneką sieja tiktai didžioji visų antikos mąstytojų tradicija ieškoti žmogui laimės šiame pasaulyje.
Antikinės filosofijos orientaciją į žmogų sąlygoja graikų filosofijos postuluotas antiteziškumas jau susiklosčiusiai grai¬ kų mitologinei religijai. Net iki hierarchiškos dievų sistemos racionalizuotas jusliškasis mitologijos universumas negali pri¬ lygti vis stipriau graikų išgyvenamam visuotinybės pajautimo tikrumui, ir klausimas, kas yra žmogus ir jo aplinka, graikų sąmonėje nušvinta klausimu, kas yra žmogus kaip tos visuo¬ tinybės dalis — pirmas tikrai filosofinis klausimas. Žmogaus paveikslas turi būti nupieštas nebe siekiamybės — mitologinio dieviškumo — pavidalais, o galimybės —- žmogaus materialaus determinuotume.— formomis. Tų formų ieškojimas iškelia di¬ dingas logo, atomo, idėjos, nuso pasaulių konstrukcijas — to¬ kias fundamentalias ir gigantiškas, kad žmogus su savo gy¬venimo tikrumo pajautos, arba laimės, menu atrodo jose tapę antraeiliais dalykais. Tačiau, kad ir kaip nuosekliai būtų pie¬šiamas gamtos paveikslas, jis visose graikų koncepcijose už¬ baigiamas laimės siekiančiu žmogumi. Kelias į laimę veda
5
per gamtos—savo aplinkos — pažinimą. Išmintingas — save su aplinka suderinęs — žmogus gali prilygti dievams. Graikų idealas — gražus ir geras žmogus — sugretina sportą ir filo¬ sofiją — kūno ir dvasios ugdymo menus.
Priemonė, kuria graikai kuria naująjį savo ir savo aplin¬ kos paveikslą, yra protas. Ji pasirodo esanti paprasta, bet turinti su niekuo nesulyginamą galią. Paprasta ji tuo, kad, yra prieinama kiekvienam žmogui, o nepaprasta tuo, kad, tikdama doroti pačius paprasčiausius daiktus, žmogų gali akimoju išvesti ir į begalybę. Protas prieš nustebusias graikų akis skleidėsi kaip begalinumo apibrėžtumas: begalinis laikas dalijamas galėjo subirti eromis, metais, vasaromis, dienomis, akimirksniais; neaprėpiama visata — dangaus šviesuliais, že¬ me, vandeniu, oru, kalnais, medžiais, gyvūnais ir dulkėm. Jei begalinumo suvokimą protas skaidė taip, kad tas savo skaidymo formas galėjo tapatinti su realybės pavidalais, tai visa, kas šnekama, galėjo būti laikoma turint materialiosios realybės, o visa, kas prote skleidėsi kaip perėjimas iš begali¬ numo į apibrėžtumą, galėjo būti laikoma ta iki šiol neperre¬ gimą pasaulį valdančia tvarka! Pažinimo džiaugsmas buvo toks didelis, kad graikai tarsi užmiršo, jog apibrėžinėjimas — proto veikla — prasidėjo tada, kai jie suvokė, jog yra pagal ką apibrėžinėti, t. y. jog yra materialumas. Racionalumo au¬ toritetas buvo toks, kad Demokrito atomas, materijos dalumo riba, kaip tikras dalykas, kaip būtis galėjo būti argumen¬ tuotas grynai logiškai. Ne tik graikų filosofija, bet ir menas pasaulį ir žmogų daugiau konstruoja negu vaizduoja.
Sukūrę originalumu nepralenktą minties pasaulį, graikai netapo proto vergais nei filosofijoje, nei gyvenime. O neta¬ po todėl, kad filosofija, netgi pats protas niekada nebuvo jiems tikslas, o visada — tik priemonė: filosofijos tikslas bu¬ vo ugdyti protą, o proto tikslas — išmintis. Išminties idealą bene ryškiausiai sukoncentruoja graikiškoji normos samprata: išmintinga yra ne tai, kas protinga, o tai, kas galima žmogaus gyvenime kaip protinga, kitaip tariant — tai supratimas to, kas būtina ir kas ne. Pusiausvyros, nuosaikumo, „aukso vi¬ durio“ ieškojimas —pagrindinis Aristotelio, graikų kultūros brandos teoretiko, filosofijos motyvas.
Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos
6
atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyve¬ nantis žmogus — toks buvo graikų dvasios socialinis užsa¬ kymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.
Praradus savarankiškumą ir netekus vilties suvienyti grai¬kų miestus valstybes, prarado prasmę ir gamtos bei valstybės teorijų kūrimas. Graikų protas dar labiau susitelkė žmogaus, esančio nebe valstybei, o sau, būnančio akis į akį su savim ir visata, gyvenimo normų kūrimui. Tai — helenizmo epocha, graikų klasikinės kultūros formų plitimo pasaulyje metas, patiems graikams kuriant paskutiniąsias originalias — skep¬ ticizmo, epikūrizmo ir stoicizmo — koncepcijas.
Skepticizmas.— atviriausią visuomenės nevilties filosofija. Bravūriškai, neretai ir ciniškai, čia vertinami viso antikos dvasinio gyvenimo esmę sudarę graikų proto atradimai. Skep¬ tikams
neįtinka nei juslinio, nei protinio pažinimo programos, nei indukcinis, nei dedukcinis pažinimo būdai, nei mokslinis (pažinimas esą sveikos nuovokos atmaina. Geriausia nieko nežinoti: tai teiks ramybę, o ramybė ir yra laimė.
Epikūrizmas antikinės visuomenės krizę bando įveikti siū¬ lydamas pozityvią programą: gyvenimas — gėris, nors ir ne¬ lengvas, siekiant kūno ir dvasios malonumų dermės.