Antikos dievai ir žmonės
ANTIKOS DIEVAI:
ADONIS gr. mit.: finikiečių kilmės mirštančios ir atgimstančios gamtos dievas.
A.(Adonis)– Foiniko ir Alfesibojos sūnus (pasak kitų mitų,Asirijos karaliaus Tianto ir jo dukros smirnos, arba Kipro karaliaus Kiniro ir jo dukros Miros sūnus).Deivė Afroditė,supykusi,kad būsimoji A.motina Mira (arba Smirna),karaliaus dukra,jos negarbina,įkvėpė Mirai aistrą savo tėvui.Tėvas pasidavė pagundai,neįtardamas,kad mylisi su dukra,o paskui ją prakeikė.Dievai nelaimingąją pavertė miros medžiu,o iš skilusio to medžio kamieno gimė nepaprasto grožio vaikas – A. Afroditė mažylį dėžutėje perdavė auklėti Persefonei,vėliau nepanorusiai išsiskirti su – A. Deivių ginčą išsprendė Dzeusas,paskyręs A. vieną metų trečdalį būti mirusiųjų karalystėje pas Persefonę,kitą – pas Afroditę (pasak finikiečių mito,pas Astartę), o likusį – kur pats nori. A.tapo Afroditės mylimuoju ir palydovu.Supykusi, kad A. pasirinko Afroditę,
Artemidė užsiundė prieš jaunuolį laukinį šerną, kuris jį sudraskė.Pasak kito varianto,
A. – Apolono pykčio auka (kerštas Afroditei už apakintą Apolono sūnų Erimantą).
Dar kitas mitas pasakoja, kad A. žuvo nuo pavydaus Afroditės meilužio arėjo rankos.
Afroditė gailiai apraudojo A. ir pavertė jį gėle,apšlakščiusi išlietą kraują nektaru.
Jaunuolį apraudojo moiros ir charitos, iš jo kraujo sužydo rožės, iš afroditės ašarų anemonės.Iš A. vardo kilęs Afroditės epitetas – Adonietė.
Mitas apie A. rodo matriarchate vyravusią pasaulėžiūrą – buvo garbinama didžioji moteriška vaisingumo dievybė, o vyriškas jos atitikmuo laikomas daug silpnesniu ir mirtingu, galinčiu atgimti tik trumpam.
A. – vienas iš populiariausių Antikos tapybos personažų (Pompėjų freskos ,tapyba ant vazų), skulptūroje – sarkofagų bareljefai, laidojimo urnų bareljefai ir kt.
AFRODITĖ gr. mit.: meilės ir grožio deivė.
Pasak ankstesnio mito varianto, A.(Afroditė) kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną.Šis kraujas užtiško ant jūros vandens ir suputojo.Tuo aiškinama ir liaudiška A. vardo etimologija – “gimusi iš putų” (graikiškai puta – afros ), ir vienas iš daugelio jos epitetų – Andiomenė “atsiradusi jūros paviršiuje”.Dar senesnis mito variantas pasakoja, kad A. buvo archaiška chtoniška deivė.Tai patvirtina ir Hesiodas, aprašydamas, kaip kartu su A. iš Urano kraujo gimė ir erinijos bei gigantai, kurie buvo vyresni už Dzeusą (tad A. irgi vyresnė už Dzeusą).Pasak vėlesnio mito ,
A. – Dzeuso ir Dionės dukra.
APOLONAS gr. mit.: Dzeuso ir Titanidės Leto sūnus, Artemidės brolis dvynys, Orfėjo, Lino, Asklepijo tėvas, Olimpo dievas.Gimė A.(Apolonas) plaukiojančioje Asterijos saloje, nes pavydi Hera buvo uždraudusi Leto užlipti ant tvirtos žemės.Po A. ir Artemidės gimimo sala buvo pradėta vadinti Delo vardu, palmė, po kuria gimdė Leto, ir visa sala laikyta šventomis. A. kultas turėjo archainių ir chtoninių bruožų, todėl A. funkcijos labai įvairios – atskleidžiančios ne tik griaunančias, bet ir kuriančias jėgas, ne tik niūrią, bet ir šviesią prigimties pusę.
A. paskelbė savo patronu ir jo garbei įsteigė amžiaus žaidynes (ludi saeculares). Helenizmo epochoje A. vaizduojamas jaunu, gražiu, bebarzdžiu jaunikaičiu, jo atributai – lyra, lankas arba kitara, aigida. A. paskirti gyviai – vilkas, gulbė, delfinas, vanagas, pelė, driežas ir kt., augalai – lauras, palmė, alyvmedis.
ARĖJAS gr. mit.: žiaurus, klastingas karo dievas, kuriam nėra nieko malonesnio už žudynes ir žiaurias kovas. A.(Arėjas) paveldėjo atkaklų ir piktą savo motinos charakterį. Ankstyvuoju laikotarpiu buvo manoma, kad Afroditė pagimdė Hera, prisilietusi prie stebuklingos gėlytės. Tačiau olimpinėje mitologijoje A. yra Heros ir Dzeuso sūnus, gyvenantis Olimpe. A. įsimylėjo Afroditę ir susilaukė su ja Eroto ir Anteroto, Deimo(Siaubo), Fobo (Baimės) bei Harmonijos. Trokštantis kariauti, abejingas teisybei, A. siaučia, lydimas sesers Eridės ir sūnų Fobo bei Deimo. Todėl net Dzeusas ir Hera nekenčia A., o teisingo karo deivė Atėnė nuolat jį nugali. Homeras jam apibūdinti vartoja šiuos epitetus: stiprus, greitas, šėlstantis, kenksmingas, žmonių žudytojas ir kt.
ASKLEPIJAS gr. mit.: Apolono ir nimfos Koronidės (arba Leukipo dukters Arsinojės) sūnus, gydymo dievas. Apolonas iš pavydo užmušė lapitų karaliaus Flegijo dukrą Koronidę ir išėmė iš jos kūno mažą A.(Asklepijas) Jį užaugino ir išmokė gydymo meno išmintingas kentauras Cheironas. A. daugelį žmonių išgelbėjo nuo mirties, kai kuriems netgi sugrąžino gyvybę (Hipolitui, Minojo sūnui Glaukui ir kt.). Dėl to supykęs Dzeusas nutrenkė A. žaibu, o Apolonas keršydamas nužudė kiklopus, kalusius žaibus Dzeusui.
ASTRAJA gr. mit.: Dzeuso ir Temidės dukra, teisingumo deivė.
Žmonėms vis labiau prarandant moralę, A.(Astraja) paliko žemę ir pakilo į dangų.
A. garbinama kaip Mergelės žvaigždynas. Su A. dažnai tapatinama kita Dzeuso ir Temidės dukra – Dikė.
ATĖNĖ gr. mit.: išminties ir teisingumo karo deivė.
Seniausiuose mituose dangaus deivė, valdanti debesis ir žaibus, derlingumo, taikaus darbo sergėtoja. Zoomorfinę A.(Atėnė) kilmę rodo jos atributai – gyvatė ir pelėda. Homero epe A.
vadinama “pelėdake”, Vergilijui ji – “gyvačių globotoja”. Atėnų akropolį saugojo šiai deivei skirta didžiulė gyvatė. Kretos – Mikėnų epochoje buvo žinoma deivė su gyvatėmis; Minotauro Labirintą saugojo gyvatė ir pelėda; vienas iš nuolatinių A. atributų – skydas iš ožkos kailio su Medūzos galva, apaugusia ne plaukais, o gyvatėmis.
GALATĖJA gr. mit.: Jūrų deivė, Nerėjo ir nimfos Doridės dukra; ramios, žėrinčios jūros personifikacija. G.(Galantėja) įsimylėjo kiklopas Polifemas. Tačiau G. nekentė grubaus Polifemo ir įsimylėjo gražuolį miškų dievo Pano sūnų Akidą. Polifemas ant Akido užrideno uolą, ir Akidas žuvo. G. pavertė savo mylimąjį skaidriu upeliu. Halenistinio laikotarpio poetas Teokritas parašė ironišką idilę apie piemens Polifemo meilę G. 2. Skulptoriaus Pigmaliono mylimoji.
DZEUSAS gr. mit.: dievų bei žmonių valdovas, vyriausiasis olimpinės mitologijos dievas. D.(Dzeusas) – graikiškos kilmės dievas, jo vardas – indoeuropietiškas, reiškiantis “šviesus dangus”. D. priklauso trečiajai dievų kartai, nuvertusiai titanus.