Antikinė literatūra egzamino klausimai
5 (100%) 1 vote

Antikinė literatūra egzamino klausimai

ANTIKINĖ LITERATŪRA

Egzamino klausimai

1. Teorijos, aiškinančios graikų kultūros stebuklą. Paaiškinti, kodėl Vakarų kultūra kilusi iš graikų kultūros.

Esama įvairių teorijų, aiškinančių graikų stebuklą, kurias galima suskirstyti į 2 grupes: 1) geografinės ir socialinės sąlygos; 2) graikų tautiniai bruožai.

Graikija – švelnaus, saikingo klimato šalis, skaičiuojanti ilgą navigacijos periodą ir esanti puikioje geografinėje padėtyje. Ji buvo tarsi tiltas tarp Rytų ir Vakarų, stovėjo kultūrinėje Vakarų ir Rytų sankryžoje.

Daugelio tyrinėtojų nuomone, graikų stebuklo priežastimi galėtų būti ir jų politinė santvarka. Antikinis demokratinis polis – tai nedidelė visateisių piliečių bendruomenė, kurios visi nariai galėjo prisidėti prie valstybės valdymo. Visi gyventojai turėjo vienodas pilietines teises, visi stovėjo vienoje falangoje petys į petį, visi kartu gynė savo giraites, pastatus, mitus ir legendas. Polyje piliečiai buvo laisvi ir saugūs. Nors visi turėjo besąlygiškai paklusti įstatymams, bet supratimas, jog visų teisės vienodos, kad garantuotos kiekvieno piliečio turto ir asmens neliečiamumas, graikams kėlė didžiavimosi demokratine santvarka ir pasitikėjimo savimi jausmus. Graikai žinojo, jog niekas neturi teisės jų pažeminti kankinimais ar prievarta, jog net ir labai nusikaltę galės mirti ramiai ir oriai. Tokie savo vertę jaučiantys žmonės galėjo būti kūrėjais.

Senovės graikai buvo optimistinių nuostatų tauta, tai rodo besišypsančios, žmogiškos vertės ir pasitikėjimo savo jėgomis kupinos statulos bei visas graikų menas – grožio ir didingumo sintezė. Tarsi to optimizmo simbolis yra graikų pasisveikinimo žodis „Džiaukis!“. Kaip optimistinės jų pasaulėjautos liudijimas yra visų tyrinėtojų pastebimas ir pabrėžiamas varžybų pomėgis. Varžybų Graikijoje būta įvairiausių. Dramaturgai varžėsi dėl geriausios tragedijos ar komedijos, atletai galėjo išmėginti jėgas ketveriose panhelėniškose arba daugybėje savojo polio rengiamų lenktynių, vyko poetų, muzikantų, dailininkų, epo deklamuotojų, chotų, šokėjų konkursai. Mokyklose varžybos buvo laikomos pagrindiniu vaikų švietimo ir lavinimo metodu.

Neginčijamą graikų pomėgį varžytis galima laikyti ne savarankiška savybe, o paklūstančiąja kitam jų mentaliteto bruožui – ypatingam aiškumo ir skaidrumo siekiui. Pasaulį graikai vadino kosmu, kuris jiems atrodė tvarkingas, darnus, gražus. Tvarkos ir aiškumo siekimas lėmė dvi tendencijas: 1) pastangas visiems reiškiniams suteikti kontūrus, apibrėžtumą, atskirti juos ir 2) norą tvarkingai surikiuoti, suklasifikuoti, išdėstyti. Varžybos išaiškina, kurį žmogų išskiria iš kitų dievo malonė. Apskritai siekį matyti pasaulį darnų ir norą jį sutvarkyti turbūt reikėtų laikyti svarbiausia graikų mentaliteto savybe, svariai nulėmusia ir „graikų stebuklo“ atsiradimą. Dėl šios savybės susiformavo atskiros dvasinio gyvenimo sritys bei rūšys.

Griežtai ir besąlygiškai įstatymui paklūstantys graikai atrodo esą be galo laisvi, o besižavinčiam tobula skulptūra žmogui retai ateina į galvą mintis, kad ji padaryta pagal Polikleito nustatytą kanoną. Graikų pasaulis nedaro rūstaus ir slegiančio įspūdžio. Literatūroje labiau į akis krinta tai, kad rūšies ar žanro rėmai nesukausto reiškinio gyvybės, nepanaikina reiškinių įvairovės.

Tvarkos tendencijai graikai palenkė simetrijos pricipą, kuris persmelkęs visą jų meną. Būtina pabrėžti, kad, kiekvienam reiškiniui suteikdami kontūrus, atskirdami jį, graikai kartu pabrėžė ir pasaulio vienybę. Kosmą jie suvokė kaip Vienį. Visi pasaulio elementai ir jungiami, ir tvarkomi vieno dėsnio, vieno pagrindo, yrasusiję ir vieningi. Tas dėsnis ar idėja galėjo būti vadinami įvairiai: Talio vanduo, Platono idėja, pagaliau visa persmelkiantis Dzeusas.

Tai būtų svarbiausi graikų fenomeno ir jų literatūros bruožai, taip bandoma atsakyti į klausimą: kuo ypatingi graikai?

Europos kultūros pagrindas, šaknys, šaltinis yra senovės kultūra. Mažytė ir neturtinga Graikija tarytum atomas buvo sukaupusi milžinišką kultūros energiją. Paskui, kai užkariautojai ėmė ją skaidyti ir daužyti, ji išspinduliavo tą energiją į visas puses, įvairiais laikais suteikdama impulsą plėtotis kitų tautų kultūroms. Pirmiausia jos poveikį patyrė Rytai, Egiptas, bet ypač didelę įtaką ji turėjo romėnams, kuriems istorija lėmė perimti reikšmingas dovanas iš dar gyvos, nemuziejinės Graikijos rankų. Graikų kultūrai tuo metu buvo apie tūkstantis metų, ir dar apie septynis šimtmečius ji gyvavo šalia romėnų, sudarydama su jais antikinės kultūros kompleksą.

2. Graikų literatūros ir Rytų raštijos panašumai ir skirtumai. Kodėl būtent Graikijoje atsirado literatūra? (Antra klausimo dalis iš esmės sutampa su pirmuoju klausimu  )

Esminis skirtumas yra tai, jog graikų literatūra grįsta autoriniu stiliumi, o ne kolektyviniu, kaip kad Artimuosiuose Rytuose. Jos kūrėjai jaučiasi esą autoriai, pavyzdžiui, Hesiodas pasakoja savo biografijos faktus, Teognidas būkštauja, kad ateities kartos jo poezijos nepainiotų su kieno nors kito, Herodotas ir Tukididas veikalų įžangose pasako savo vardus bei darbo tikslus. Rytų valstybės karaliaus patarėjas bei raštininkas,
laisvalaikiu rašantis perkeltinės prasmės pamokymus ar sentencijas, Dievo valią skelbiąs pranašas nesijautė esą rašytojai. Yra žinoma, kad Senojo Testamento Izaijo knygą apie du šimtus metų rašė keli autoriai, bet ji yra labai vientisa, nes visi stengėsi perimti pirmojo stilių ir dvasią. Graikai kiekvienas rašydavo kitaip, kiekvienas autorius turėjo savo žymę. Aristofanas savo komedijoje „Varlės“ vaizdingai parodo, kas būdinga Aischilo, kas – Euripido stiliui, Dionisijas Halikarnasietis kalba apie Demokrito stilių, o Ciceronas lygina jį su Platono.

Graikijoje literatūra atsiskyrė nuo kulto ir buities reiškinių. Išoriniu literatūros buvimo ženklu laikomas literatūros teorijos, kritikos ir filosofijos – dalykų, apmąstančių literatūros rezultatus – buvimas. Vidiniu literatūros požymiu laikomas faktas, kad graikų literatūra suvokia save kaip literatūrą ir jos kūrėjai jaučiasi esą autoriai.

3. Rašto reikšmė senovės Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje. Alfabetinio rašto įtaka graikų literatūros formavimuisi. (niekur literatūros nėra daugiau..  )

Raštas – tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus per erdvės ir laiko atstumą, fiksuoti ir išlaikyti šnekamąją kalbą. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti naujosioms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tautų literatūros, mokslo ir apskritai kultūros bei civilizacijos laimėjimus, atkurti išnykusių kalbų struktūrą ir senesnius egzistuojančių kalbų raidos etapus. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.

Kada atsirado raštas, sunku pasakyti. Tačiau nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi piešiniai Europoje, rasti ant uolų (urvuose ir ne urvuose), dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20 000 ir 10 000 m. pr. m. e. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII-VI tūkstantm. pr. m. e.).

Fonografija („garsas“ + „rašau“) – toks raštas, kuriame atskiri ženklai (fonogramos) žymi jau žodžių elementus – skiemenis, fonemas. Kitaip sakant, fonografinis raštas perteikia ne mintis ar sąvokas, bet garsinę kalbos pusę, susieja grafinius ženklus su šneka. Pagal tai, ar fonograma žymi skiemenį ar fonemą, skiriamos dvi fonografinio rašto atmainos: skiemenims, arba silabinis (lot. syllaba „skiemuo“), ir foneminis.

Senesnis ir ša ideografija labiau susijęs yra skiemenims raštas. Jau III tūkstantm. pr. m. e. jį vartojo šumerai, gyvenę Mesopotamijoje, taip pat asirai-babiloniečiai. Dabar skiemeninį raštą, paveldėtą iš sanskrito, vartoja indai (jis vadinamas devanagari „dievo miesto raštas“), etiopai, korėjiečiai ir kai kurios kitos tautos.

Palyginti su ideografiniu, skiemenims raštas buvo žymiai patogesnis, nes juo rašant reikėjo mažiau atskirų ženklų: skiemenų skaičius bet kurioje kalboje yra daug kartų mažesnis negu sąvokų ir jas reiškiančių žodžių skaičius. Pavyzdžiui, perteikti pagrindinėms sąvokoms kinai vartoja 5-6 tūkstančius hieroglifų, o iš viso skirtingų ženklų kinų ideografiniame rašte priskaičiuojama net ligi 60 000. Tuo tarpu skiemeninio rašto sistemose paprastai būna nuo kelių dešimčių ligi maždaug dviejų šimtų ženklų skiemenims žymėti. Ypač patogus skiemenims raštas toms kalboms, kurios turi daug vienskiemenių žodžių (pvz., šumerų, kurioje žodžius sudarydavo arba vienas balsis, arba balsis su priebalsiu, arba priebalsis su balsiu ir kitu priebalsiu: e „namas“, i „penki“, aš „vienas“, šu „ranka“, kur „šalis“ ir pan.).

Skiemeninio rašto formos neretai priklausydavo ir nuo to, ant kokios medžiagos buvo rašoma. Pavyzdžiui, senovėje indai rašė ant specialiai apdirbtų palmės lapų, o šumerai, asirai-babiloniečiai ir kiti Mesopotamijos gyventojai – molinėse lentelėse, kuriose tam tikru pagaliuku išspausdavo rašto ženklus. Kadangi tie ženklai turėjo kyliuko, primenančio dantį, formą, tad jų raštas paprastai vadinamas kyliaraščiu, arba dantiraščiu.

Gerokai vėlesnis už skiemeninį yra foneminis (dažnai dar vadinamas garsiniu, raidiniu) raštas. Jis atsirado tiktai II tūkstantm. pr. m. e. antrojoje pusėje – I tūkstantm. pradžioje ir paskui plačiai paplito daugelyje pasaulio tautų. Tai raštas, kuriame atskiras ženklas (raidė) žymi atskirą fonemą. Šio rasto tipo pradininkais dažniausiai laikomi finikiečiai, nors dabar linkstama jį sieti ir su senovės egiptiečių raštu, kuriame būta ženklų, žymėjusių atskirus priebalsius (kai kurie tyrinėtojai mano, kad foneminio rašto kūrėjai galėję būti ir Egėjaus jūros salų gyventojai).

Finikiečių raštą
ženklai, žymėję priebalsius ir pusbalsius (sonantus). Balsiams finikiečiai nevartojo atskirų ženklų dėl to, kad jų kalboje (kaip ir kitose semitų-chamitų šeimos kalbose) žodžių šaknis sudarė vieni priebalsiai (balsiai jose atlieka tik gramatinę funkciją: nurodo kalbos dalį, nuosaką, rūšį ir t. t.). Kiekvienas iš tų ženklų, arba raidžių, turėjo savo atskirą pavadinimą (pvz., alef „a“, bet „b“, gimel „g“ ir kt.) ir tam tikrą seką (po alef ėjo bet, po bet – gimel ir t. t.). Be to, įdomu tai, kad finikiečių raidžių pavadinimai buvo susiję ne tik su raidžių garsine reikšme, bet ir su grafine forma. Pavyzdžiui, raidė, pavadinta alef „jautis“, ir savo forma priminė ant šono apverstą jaučio galvą , raidė, pavadinta šin „dantis“, savo forma priminė dantį ir t. t.

Iš finikiečių raidyną perėmė graikai, kurie jį gerokai modifikavo ir prisitaikė prie savo fonemų sistemos (iš pradžios jie dar nežymėjo nuosekliau balsių, o vėliau įsivedė joms atskirus ženklus). Graikai pakeitė taip pat rašto kryptį: finikiečiai rašė iš dešinės į kairę, o graikai ėmė rašyti iš kairės į dešinę (tik seniausiuose graikų įrašuose yra išlaikyta finikietiškoji kryptis). Į graikų raidyną gana anksti nusižiūrėjo ir jį prisitaikė Apeninų pusiasalio gyventojai (etruskai, oskai, umbrai, lotynai). Romėnams sukūrus galingą imperiją, jų lotyniškasis 23 rašmenų raidynas paplito po visą vakarų ir vidurio Europą,

4. Pagrindinės teorijos, aiškinančios mito prigimtį.

Įvairiais laikotarpiais į mitą buvo žvelgiama skirtingai ir kuriamos įvairios jų koncepcijos.

Antikoje atsirado trys mito koncepcijos:

1. Mitai yra poetų kūrybos rezultatas. Teigta, jog Homeras ir Hesiodas sukūrė helėnams teogoniją, davė dievams vardus ir epitetus, paskirstė jiems garbingas vietas, etc.

2. Mitas yra gamtos ir moralės reiškinių alegorija bei simbolis. Vieni aiškino, jog Dzeusas yra ugnies ar dangaus, Poseidonas – jūros, Hera – oro, Hadas – žemės alegorija, kiti tvirtino, kad dievai yra abstrakčios dievybės įvairių galių pasireiškimo simboliai.

3. Mitai yra ne dievų, o vėliau sudievintų žmonių istorija. Teigiama, jog neva po mirties valdovai imti garbinti kaip dievai.

Šie trys požiūriai išsilaikė iki naujųjų laikų.

XX a. atsiranda daugiau įvairių teorijų, aiškinančių mito prigimtį. Pavyzdžiui, J. G. Frazeris mitą siūlė suprasti kaip ritualo tekstą, nes mitas esąs atsiradęs iš ritualo ir jį aiškinąs. Pavyzdžiui,Helenos pagrobimas yra ritualinis nuotakos grobimas.

S. Freudas visus ritualus ir apeigas laikė masinėmis neurozėmis, o į senovės žmones žiūrėjo kaip į pasąmonėje glūdinčio geismo instinkto kamuojamus neurotikus.

S. Freudo mokinys C. G. Jungas teigė, jog mitinis mąstymas sąlygojamaskolektyvinės pasąmonės, susidedančios iš archetipų. Visų idėjų ir pažiūrų pagrindas yra archetipinės platformos, atsiradusios tuomet, kai sąmonė dar nemąstė. Taigi mitai yra tarsi masiniai sapnai, per kuriuos pasireiškia kolektyvinė pasąmonė. Mitinis mąstymas nėra individualus, jis perduodamas iš kartos į kartą kaip kolektyvinės pasąmonės veiklos rezultatas.

Penktajame dešimtmetyje atsirado nauja teorija, mitą laikanti struktūra, susidedančia iš tam tikrų vienetų – mitemų. Mito prasmė aiškinama sisteminant santykius tarp šių vienetų.

Šiuo metu yra keturimito tyrinėjimo metodai ir apibrėžimai:

1) mitas yra simbolis

2) mitas yra ritualas

3) mitas yra archetipas

4) mitas yra struktūra.

Esama ir daugybės išvardytų požiūrių kombinacijų. Visos šios sąmoningai sugalvotos teorijos rodo autorių talentą ir atskleidžia jų požiūrį į mitą, tačiau nereikėtų turėti iliuzijų, kad jos atskleidžia mito esmę. Graikams mitas nebuvo nei simbolis, nei archetipas, nei ritualas, tai buvo žodis, pasakojimas apie dievus, pusdievius, jų santykius su žmonėmis.

5. Graikų mitologijos įtaka graikų literatūrai. Filosofiniai elementai.

Herodotas, ko gero, neklydo sakydamas, kad Homeras ir Hesiodas graikams pateikė mitologiją. Žinoma, jiedu jos nesukūrė, bet, matyt, užfiksavo bebaigiantį susiformuoti jos būvį, gal kai ką susitemino. Jie pateikia galbūt dar negalutinį, bet jau gana svarbų Olimpo mitologijos formavimosi rezultatą.

Olimpo dievai įsivaizduoti kaip gražūs, amžinai jauni ir nemirtingi pasaulio valdovai. Nors įvairiose Graikijos vietovėse jų funkcijos ne visada vienodai svarbios, ne visur vienodai sutapusios, apskritai jie rūpinosi atskiromis gyvenimo sferomis. Graikai dar neužkėlė jų į dangų, bet apgyvendino padangėse ant aukšto Olimpo kalno, kurio viršūnę nuo žmonių akių beveik visada slėpė debesys.

Tiesa,visų dievybių išvyti iš žemės nesiryžo, palikdami joje žemesniąsias. Upėse dar plakiojo upių dievai, visur knibždėte knibždėjo žmonėms dažniausiai palankių nimfų: per kalnų akmenis su vėjais šokinėjo oreadės, jūroje pliuškenosi žydraakės nereidės, upeliukų ir šaltinių sidabru žėrėjo žaliaplaukės najadės, o medžių gyvybes saugojo driadės.

Dievai priklauso amžinajai būties sferai, o žemėje vargstantys žmonės, jų aplinka bei darbai laikini šiame pasaulyje: nugyvenę skirtą laiką, vėlių pavidalu jie patenka į požemio karalystę. Amžinosios būties, laikinosios būties ir
nebūties sferos susijusios, tačiau tai – atskiri pasauliai. Nors šiokių tokių amžinojo gyvybės rato idėjos reliktų, matyt, buvo Demetros kulte, graikų mitologija jos nepabrėžia: joje nėra iš požemių karalystės parvedančio vėlės dievo. Metempsichozės (sielų prisikėlimo) teorija pasirodė vėlai: iš Egipto ar Rytų kraštų VI a. pr. Kr. ji atėjo ne į mitologiją, o į literatūrą ir filosofiją.

Šitaip sutvarkytas pasaulis graikams atrodė darnus ir gražus, jie vadino jį kosmu. Pateikdami tokį pasaulio modelį, graikai, kaip visada, išlaikė saiką ir nekanonizavo nei mitologijos, nei religinių apeigų. Todėl jų literatūra iš mitų galėjo semtis be galo be krašto daug medžiagos ir idėjų.

Filosofijos elementai

Homero „Odisėjoje“ Kirkė sako, jog žydinčioje pievoje giedančios sirenos skambia daina užburia vyrus, kurie nebegrįžta pas žmonas ir vaikus, iš jų telieka kaulai ir odos. Homeras cituoja ir Odisėjo išgirstą sirenų kvietimą užsukti: niekas dar nepraplaukė pro šalį juoduoju laivu jų neišklausęs, o išgirdęs leidžiasi toliau džiaugdamasis ir daugiau sužinojęs. Jos viską žinančios: ir kas buvo prie Trojos, ir kas dedasi žemėje. Homeras tris kartus pakartoja žodį „žinoti“, taip sirenas pristatydamas kaip absoliutaus pažinimo šaltinį, nuo kurio jūrininkai negali atsitraukti ir numiršta klausydamiesi. Apolonijas Rodietis priduria, kad sirenos yra pusiau paukštės, pusiau moterys, Euripidas jas vadina žemės dukterimis, o Platonas – visatos harmoniją išgiedančiomis dainininkėmis.

Antikos autoriai dažnai mini pabaisą Medūsą, kurios žvilgsnis paverčia akmeniu. Pats pavertimas akmeniu minimas retai, tačiau visuomet pabrėžiamas baisus, neatlaikomas jos žvilgsnis. Vertėtų pagalvoti, ar Medūsa nesusijusi su saulės, į kurią neįmanoma tiesiai žiūrėti, sfera. Viename Homero himne minimos baisios graikų saulės dievo Helijo akys. Helijas buvo įsivaizduojamas kaip visa regintis ratas, kaip dangaus akis arba Dzeuso akis.

Graikijoje liko gražių prisiminimų apie Senosios Europos nuotrupų. Tie laikai įsivaizduojami kaip aukso amžius, kuriame žmonės gyveno be rūpesčių, karų, teismų, prievartos. Pirmasis aukso amžių aprašė Hesiodas, Homeras papasakojo apie stebuklingą laimingą fajakų kraštą, kuriame paskutinį žodį visada tardavo karalienė Arėtė, sprendžianti vyrų ginčus ir visus svarbius klausimus, sėdinti fajakų soste šalia karaliaus Alkinojo.

6. Senosios Europos ir indoeuropietiškasis graikų mitologijos klodai. Artimųjų Rytų įtaka.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2918 žodžiai iš 9713 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.