Antikinė literatūra1
5 (100%) 1 vote

Antikinė literatūra1

Graikų literatūra

Archajinis epas

Homeras

„Iliada“

„Odisėja“

Žodis antikinis kilęs iš lotynų kalbos žodžio antiquus, kuris reiškia „senovinis“. Tačiau antikinė literatūra nėra vienintelė senovės literatūra. Dar senesnės yra senovės egiptiečių, šumerų-akadų, hetitų ir churitų, taip pat ugaritų-finikiečių literatūros, maždaug tokio pat senumo yra senovės hebrajų, indų, kinų bei iraniečių literatūros. Antikinė literatūra – tai senovės graikų ir romėnų literatūra, seniausia Europoje, padariusi didelį poveikį ne tik vėlesnei europiečių, bet ir (kaip dabar jau aišku) viso pasaulio literatūros raidai.

Graikų literatūra

Graikijos literatūros raidą galima suskirstyti maždaug į tokius laikotarpius:

1) archaikos, arba archajinis, laikotarpis, VIII – VI a. pr. Kr.; žodis „archaika“ (gr. arche) reiškia pradžią;

2) klasikinis laikotarpis, V – IV a. pr. Kr., kitaip dar vadinamas atikiniu laikotarpiu, nes tada vyravo Atikos tarmė, o literatūros centras buvo Atėnai;

3) helenistinis laikotarpis, III – I a. pr. Kr., kuriam davė pradžią Aleksandro Didžiojo (mirusio 323 m. pr. Kr.) užkariavimai ir kuriam būdinga ano meto oikumenės (sen. gr. oikumene – visos žmonių gyvenamos žemės) helenizavimas (arba graikinimas; sen. gr. Hellen – helenas, graikas, Hellas – Graikija), graikų kalbos ir kultūros didelis išplitimas, ypač į Rytus;

4) Romėnų imperijos laikotarpis, I – VI amžiai po Kr.

Nuo V a. literatūra graikų kalba sudaro Bizantijos literatūrą, o 1453 m. turkams užkariavus Bizantiją, ji tampa naująja graikų literatūra, jos kalba irgi žymiai pakinta.



Indoeuropiečių kalbų grupei priklausančios graikų kalbos tarmėmis kalbėjusios gentys II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje atkilo į Balkanų pusiasalį. ten jų kalbą ir kultūrą paveikė tiek vietiniai gyventojai, susilieję su atsikėlėliais, tiek Kretos kultūra (iš Kretos salos Viduržemio jūroje) ir bendravimas su Mažosios Azijos tautomis, visų pirma hetitais, kurių literatūros paminklai (XVII – XIII a. pr. Kr.) yra seniausi iš mus pasiekusių, parašytų indoeuropiečių kalba.

Po Kretą ištikusios stichinės nelaimės, kurią greičiausiai sukėlė į šiaurę nuo jos esančioje salelėje išsiveržęs ugnikalnis, apie XV a. pr. Kr. vidurį graikai užėmė Kretą ir tapo jos kultūros paveldėtojais. Suklestėjo du šimtmečius trukusi vadinamoji Mikėnų kultūra. (Mikėnai buvo viena iš svarbiausių graikų tvirtovių Peloponeso pusiasalyje.) Sekdami kretiečių linijiniu A raštu (iki šiol neiššifruotu), graikai savo kalbai sukūrė linijinį B raštą (iššifruotas XX a. šeštajame dešimtmetyje). Šiuo raštu parašytose molinėse lentelėse tėra administraciniai tekstai (inventoriniai sąrašai, panašios į važtaraščius ar priėmimo dokumentus žymos), tačiau jų vertė Graikijai ir graikų kalbos istorijai yra didžiulė; juose minimi kai kurie dievų ir žmonių vardai, aptinkami ir mus pasiekusiuose literatūros kūriniuose.

Iš Mikėnų laikotarpio yra kilę daug herojinio epo motyvų ir daugelis mitų (pasakojimų apie dievus ir senovės didvyrius, kuriuos graikų vaizduotė ilgainiui įvairiai išplėtojo ir kurie buvo naudojami meninėje kūryboje).

XIII ir XII amžių pr. Kr. sandūroje Viduržemio jūros valstybes paveikė rimti sukrėtimai – atsikraustymas vadinamųjų jūrų tautų buvo lemtingas ir hetitų valstybei, ir Mikėnų epochos Graikijai, kurios įprastinio gyvenimo žlugimas siejamas su dar vienos graikų genties, karingųjų dorėnų, įsiveržimu į pietines Balkanų žemes. Dėl šių įsiveržimų visiškai suiro ligtolinė gyvenimo tvarka, žmonės būriais patraukė ieškoti naujų gyvenamųjų vietų. Raštas, ligi tol puoselėtas turbūt negausaus pulkelio profesionalių rašto žmonių, buvo visų užmirštas.

XII – IX amžiai pr. Kr. Graikijos istorijoje laikomi tamsiais amžiais, kurie buvo sunkūs graikams ir sunkiai suprantami istorikams. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo naujas pakilimas: buvo gaminama geležis, kuri ilgainiui išstūmė bronzą; formavosi nauja pasaulėžiūra – aktyvi ir kovinga, pasirengusi priimti naujoves; buvo siekiama nuodugniai išaiškinti įvairius gyvenimo reiškinius.

Literatūros istorijai ypač svarbu tai, kad VIII a. pr. Kr. graikai vėl išmoko rašyti ir skaityti – jų abėcėlė buvo pasiskolinta iš semitų (finikiečių) ir pritaikyta graikų kalbai. Tačiau iki II a. pr. Kr. graikai neturėjo bendros nei šnekamosios, nei literatūrinės kalbos (panašiai taip antikos laikais nebuvo nė vieningos valstybės, o vien poliai , arba miestai-valstybės). Kalbą sudarė keletas tarmių, o tarmės savo ruožtu skirstėsi į patarmes. Daugelis literatūros žanrų, atsižvelgiant į tai, kur buvo sukurti, atspindėjo vieną ar kitą tarmę, ir tas ryšys išliko ilgai – verčiant tekstą, šios savybės beveik neįmanoma perteikti. Literatūrine kalba tapo šios tarmės: ajolų tarmė, kuria kalbėjo Balkanų šiaurės rytuose esančios Tesalijos gyventojai (XI a. pr. Kr. antroje pusėje prasidėjus žmonių persikėlimams, kai ėmė kurtis kolonijos, ši tarmė paplito ir Mažosios Azijos vakarinės pakrantės šiaurėje, taip pat Lesbo saloje); jonėnų tarmė, iš Balkanų rytinės dalies išplitusi daugelyje Egėjo jūros salų ir Mažosios Azijos pietinėse srityse; jonėnų tarmei labai artima
Atikos tarmė Atikos srityje, kurios centras buvo Atėnai; dorėnų tarmė, kuria kalbėjo didžioji dalis Peloponeso pusiasalio gyventojų, kretiečiai, kai kurių Egėjo jūros salų gyventojai; ji paplito daugelyje graikų kolonijų šiaurinėje Afrikoje, Sicilijoje ir pietų Italijos pakrantėse. Tik IV a. pr. Kr. ėmė rastis bendrinė kalba koinė (gr. koine – bendras, bendrinis), susikūrusi Atikos tarmės pagrindu, nors buvo veikiama ir jonėnų tarmės. Tą procesą paspartino Aleksandro Didžiojo užkariavimai Rytuose – nuo tada graikų kalba, kaip visuotinė kultūros kalba, paplito toli už Graikijos ribų. Koinė įtaka ypač žymi proziniuose raštuose, dažniausiai mokslinėje literatūroje; koinė parašyti ir Naujojo Testamento tekstai.

Archajinis epas

Homeras



Homeras – tai vardas, žymįs ir graikų, ir visos Europos literatūros pradžią. Deja, tiktai vardas, nes apie jį patį ir jo gyvenimą dar antikos laikais nebuvo jokių patikimų žinių. Tradicinis aklo dainiaus – graikų aoido – įvaizdis galbūt susijęs su ta aplinkybe, kad iš „Odisėjoje“ pavaizduotų dviejų dainių (Femijas iš Odisėjo gimtosios salos Itakės ir Demodokas iš fajakų salos) vienas, t.y. Demodokas, buvo aklas. Tačiau sprendžiant iš kūrybos, Homeras bent jaunystėje turėjo būti regintysis, daug matęs stebėtojas. Jis laikomas dviejų mus pasiekusių epų – „Iliados“ ir „Odisėjos“ – autoriumi. Abiejuose epuose yra po 24 giesmes.

„Iliada“ (liet. 1930, 1962, 1981) – senovės graikų epinė poema apie Ilijo, arba Ilijono (Trojos), miestą, sukurta VIII a. pr. Kr. viduryje, turinti per 15 600 eilučių. Epo siužetas remiasi Trojos karo mitais, kuriuos dainius manė esant žinomus klausytojams.

Titanas Prometėjas (jo vardas reiškia „numatantis, mąstantis“) išpranašavo žinąs moterį, su kuria vyriausiasis dievas Dzeusas negalįs turėti palikuonio, nes tas atimsiąs iš tėvo valdžią. Galiausiai Dzeusas, sužinojęs, kad toji moteris yra nemirtinga jūrų nimfa Tetidė, ir norėdamas išvengti pavojaus, ištekino ją už mirtingojo graikų didvyrio Pelėjo. Į jų vestuves liko nepakviesta nesantaikos deivė Eridė, kuri puotaujantiems vestuvininkams numetė aukso obuolį su užrašu „gražiausiajai“ ir, aišku, tuo sukiršino deives. Susikivirčijo trejetas žymiausių: Dzeuso žmona Hera, išminties ir teisingo karo deivė Atėnė ir meilės bei grožio deivė Afroditė. Išspręsti ginčą, kuri iš jų gražiausia, turėjo Paris Aleksandras, Trojos karaliaus Priamo sūnus. Iš deivių siūlomų dovanų – galios bei turto, karinės šlovės ir gražiausios pasaulio moters – Paris išsirinko pastarąją, priteisdamas obuolį Afroditei. Gražuolių gražuolė Helenė (gr. Heléne) jau buvo ištekėjusi už Spartos karaliaus Menelajo, tačiau jam išvykus, Paris, Afroditės padedamas, pasigrobė Helenę kartu su daugybe turtų. Taip prasidėjo Trojos karas. Patraukusiems kariauti su Troja graikams vadovavo Menelajo brolis, Mikėnų valdovas Agamemnonas. Dešimtaisiais karo metais graikai sugalvojo gudrumu užimti Troją. Jie padirbdino didelį medinį arklį – Trojos arklį, – kurio viduje pasislėpė būrys narsiausių graikų. Trojiečiai, patikėję graiku kurstytoju, įsivežė arklį į miestą, manydami, kad jis atnešiąs jiems sėkmę. Tą pačią naktį Troja žlugo.

Homero epas pasakoja tik apie vieną Trojos karo dešimtųjų metų epizodą, o epo tema išryškėja jau pirmosiose eilutėse. Dainius prašo Mūzos jo lūpomis giedoti „pyktį Pelėjo sūnaus Achilo“, kuris (pyktis) achajams, t.y. graikams, „tiek negandų nešė“. Pirmojoje giesmėje pasakojama, kas užrūstino Achilą, galingiausią graikų didvyrį. Tai Agamemnono užsispyrėliška didybė: paėmęs į nelaisvę Apolono žynio dukrą, Agamemnonas atsisakė net už didelę išpirką grąžinti ją tėvui; žyniui maldaujant, šis poelgis užtraukia graikų kariuomenei marą ir galiausiai Agamemnonas priverstas nusileisti. Išpuikėliškai rodydamas savo valdžią, jis atlygio pareikalauja Achilo belaisvės. Taip elgtis jį skatina ne noras turėti belaisvę, o įžeista savimeilė. Įniršio pagautas Achilas ketina pulti ir vietoje nudurti Agamemnoną.

Pirmosios giesmės centre yra du aršiai susikivirčiję karo vadai. Ir „Iliadoje“, ir „Odisėjoje“ pagrindinis meninio vaizdavimo objektas yra žmonės, o pagrindinės vaizdavimo priemonės – veikėjų kalba ir jų žygių aprašymas. Tačiau šalia didvyrių veikia ir dievai. Įniršusiam Achilui iš dangaus pasirodo tik jam vienam matoma deivė Atėnė, kuri jį sulaiko, žadėdama vėliau atmokėti už patirtą įžeidimą. Dievų įsikišimu epe paprastai aiškinami ūmūs, impulsyvūs žmonių poelgiai, kartu tai ir meninė priemonė: dievų valia nukreipia veiksmo eigą (kaip dera mitologinei epinei tradicijai) net tada, kai iš veiksmo logikos ar dainiaus ir klausytojų palankumo tikėtina kitokia atomazga. Netgi Dzeusui nėra lemta visada veikti savo nuožiūra, kaip antai, XVI giesmėje jis negali išgelbėti nuo žūties savo sūnaus Sarpedono, nes taip norėjusi likimo deivė Moira. Achilo dvikovos su Hektoru, narsiausiu trojiečių didvyriu, baigtį nulemia Dzeuso laikomos lemties svarstyklės.

Priešingai negu žmonės, dievai yra nemirtingi, nors pažeidžiami. Kitais atžvilgiais jie dažniausiai net žemiškesni už herojus žmones – žiūrint žmogaus akimis, jie kur kas žemesnės
dorovės (tai irgi pabrėžia jų išskirtinumą), ne tokie gailestingi, paprastai priešiški žmonėms, nenuspėjamos elgsenos; vis dėlto žmonės yra visiškai priklausomi nuo dievų ir lemties valios. Tačiau laisvės rinktis ir neišvengiamybės problemų graikai anuomet dar nebuvo įsisąmoninę: žmogaus gyvenimo lygmenyje kiekvienas elgiasi tarsi būtų savo lemties šeimininkas ir galėtų laisvai rinktis. Hektoras, lyg ir žinodamas, kad jo miestui lemta žlugti, veikia tartum to būtų galima išvengti. Achilas, žinodamas, kad tame kare turės žūti, elgiasi kaip niekur nieko. „Iliadoje“ tiesiogiai nepasakojama apie jo žūtį, tačiau sumaniai komponuodamas kūrinį dainius, veiksmui tolydžio rutuliojantis, vis dažniau primena apie neilgą Achilo gyvenimą.

Pranašystės irgi neturi sprendžiamos reikšmės, nes graikams svarbiausia kitų įvertinimas (didvyriui jo šlovė, taip pat pomirtinė) ir praktiniai poreikiai, nauda. Hektoras apie blogą pranašystę sako (XII giesmė):

Šiuo metu Jūs matote 37% šio straipsnio.
Matomi 1870 žodžiai iš 5025 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.