Antikinė roma
3.5 (70%) 2 votes

Antikinė roma

ROMOS MIESTO PRADŽIA

Patricijai – laisvieji Romos piliečiai, turintys politines teises.

Plebėjai – laisvieji Romos piliečiai, ilgą laiką neturėję politinių teisių.

Oligarchija – turtingiausių piliečių valdžia.

Ochlokratija – minios valdžia.

III – II tūkst. pr. Kr. Š. Italijoje pradėjo kurtis nauji gyventojai. Išmokę išgauti geležį, perėjo prie ariamosios žemdirbystės, o vėliau – gyvulininkystės, prekybos. Nuo 1200m. pr. Kr. įsikuria indoeuropiečiai iš Maž. Azijos (lotynai, sabelai, umbrai, venetai, keltai, lygūnai ir kt.). Tik VIII a. pr. Kr. atsiranda pirmieji miestai.

I. Etruskai:

Jų laikotarpis prasideda VIII a. pr. Kr., kai graikai buvo pradėję savo kolonizaciją. Nors etruskų ir graikų miestai varžėsi, bet ir raštą, ir mitologiją, ir meno detales etruskai perėmė iš graikų. Bendros valdžios jie neturėjo. 12 miestų susijungė į laisvą federaciją religiniu pagrindu. Kai kuriuos miestus vienijo deivės Voltumnos kultas. Pradžioje miestus valdė karaliai. VI a. pr. Kr. Kuriasi oligarchinės respublikos. VIIa, pr. Kr. etruskai pradeda užkariavimus Italijoje. Sustiprėjo jų laivynas, todėl jie ėmė siekti didžiosios valstybės padėties Antikos pasaulyje. VIIIa. pr. Kr. jie įkūrė Romos miestą. Vis didesni Romos statiniai pastatyti karalių laikais. Legendą apie Romos įkūrėjus romėnai irgi pasisavino iš etruskų. Senovės Roma įkurta kairiajame Tiberio upės krante. Miestas įkurtas ant 7 kalvų, iš pradžių apgyvendinta Palatino kalva. Naujojo miesto centru tapo Kapitolijaus kalvos, o susirinkimai, religinės šventės vyko Forume.

II. Romos karaliai:

II – I a. pr. Kr. filosofas Poseidonijus paliko senovės valdžių kaitos schemą: karalių valdžia -> tironija -> aristokratija -> oligarchija -> ochlokratija.

1. Romulas (Lotynas) – suskirstė piliečius į patricijus ir plebėjus, įkūrė senatą, suorganizavo kariuomenę.

2. Numa – Pompilijus (Sabinas) – įkūrė nemažai kultų, sudarė amatininkų, žynių kategorijas, įvedė 12 mėn. kalendorių.

3. Tula – Hostilijus (Lotynas) – prijungė prie Romos Albą.

4. Ankas – Marcijus (Sabinas) – įkūrė Ostijos uostą.

5. Tarkvinijus Senasis (Etruskas) – pastatė cirką, pradėjo Kapitolijaus statybą, įrengė nutekamųjų vandenų tinklą.

6. Servijus Tulijus (Etruskas) – sulygino patricijų ir plebėjų teises, suskirstė piliečius pagal turtą, įkūrė certurijų komicijų.

7. Tarkvinijus Išdidusis (Etruskas) – užbaigė šventyklą ant Kapitolijaus, bet buvo žiaurus, nesiskaitė su senatu, todėl 509m. pr. Kr. išvytas.

III. Visuomeniniai santykiai:

Pagrindinį vienetą sudarė giminė. 10 giminių – kuriją, 10 kurijų – tribą. Kurijų atstovai rinkosi į kuriatines komicijas. Šios tvarkė reikalus dėl religinių kultų, šeimos ir bendruomenės gyvenimo. Vadovavo karalius, o giminės vadai sudarė senatą (300 narių). Senovės Romoje senatas buvo karaliaus patariamasis organas, respublikos laikais – aukščiausioji

valstybės taryba, tvarkanti vidaus ir užsienio politiką; imperatorių laikais – tvirtino imperatoriaus sprendimus. Karalių epochos pabaigoje atsiranda renkamas pareigūnas, kuris, išvykus karaliui, valdydavo šalį.

Ekonominį pagrindą sudarė žemės ūkis, etruskų laikotarpiu amatai ir prekyba buvo svetimšalių bei plebėjų rankose.

IV. Servijaus Tulijaus reformos:

Piliečiai suskirstyti pagal turtą į 5 klases, kiekviena klasė sudarė tam tikrą centurijų skaičių (centurija Senovės Romoje 100, vėliau 60 kareivių būrys). Centurinėse komicijose kiekviena klasė turėjo tiek balsų, kiek buvo sudariusi centurijų. Pagrindinį vaidmenį ėmė vaidinti turtas, o ne giminė.

V. Romos respublika 509 – 27 m. pr. Kr.:

Romos gyventojai vertėsi gyvulininkyste, žemdirbyste, amatais. Gyvenimo centru tampa Forumas. Atsirado piniginė sistema. Tarp plebėjų vyksta turtinė diferenciacija. V – IV a. pr. Kr. tarp plebėjų ir patricijų vyksta kova dėl ekonominės ir politinės lygybės. 494 m. pr. Kr. plebėjai gali rinkti tribūnus, kurie senate turėjo veto teisę.

V a. pr. Kr. jie išsireikalavo, kad būtų užrašyta veikiančioji teisė „12 lentelių įstatymai“. IV a. pr. Kr. vienas konsulas renkamas iš plebėjų. Draudžiama pavergti plebėją už skolas, visiems suteikiamos lygios į valstybės žemes. Apie 300m. pr. Kr. plebėjai gavo teisę tapti vyriausiais dvasininkais.

RESPUBLIKOS SANTVARKA V – III a. pr. Kr.

Visa valdžia priklausė tautai, kuri atstovaujama kuriatinėse komicijose, centurinėse tributinėse komicijose, plebėjų susirinkimuose.

Centurinės komicijos rinko aukščiausius pareigūnus, svarstė baudžiamąsias bylas, sprendė karo ir taikos klausimus.

Tributinės komicijos III a. pr. Kr. gavo teisę leisti

įstatymus. Ši sistema nebuvo demokratiška. Tautos susirinkimus šaukia tik magistratai – 1metams renkami valstybinės valdžios pareigūnai. Atlyginimo negaudavo, asmuo neliečiamas.

Konsulai – jų buvo 2 ir jiems priklausė visa karinė bei civilinė valdžia.

Cenzoriai – buvo 2, renkami kartą per metus 18 mėnesių. Kas 5 metai turėjo surašyti visus piliečius ir nustatyti turtinę padėtį.

Pretoriai – buvo 8. Pirmininkavo teismų komisijoms, pavadavo nesantį konsulą ir senato pavedimu vadovavo legionams.

Edilai- jų buvo 4. Organizavo viešąsias
šventes, rūpinosi miesto tvarka, saugumu.

Kvestoriai – buvo 20. Tvarkė iždą, rinko mokesčius, saugojo archyvą, vėliavas.

Magistratūros buvo ekstraordinarinės, skiriamos tik ypatingais atvejais, ir ordinarinės. Aukščiausia valstybės institucija – senatas. Senato narius iš buvusių magistratų skyrė cenzoriai. Nariu gaėjo būti ne jaunesnis kaip 45m. turįs tam tikrą turtą ir atlikęs karo prievolę. Senatas tvirtino nutarimus, tvarkė finansus, karinį gyvenimą, vadovavo užsienio politikai. Senato nutarimams turėjo pritarti centurijų komicijos.

Visiems aukščiausiems magistratams taip pat priklausė religinės funkcijos, nes žynių luomo nebuvo. Buvo įkurta pontifikų kolegija. Senato narių buvo 900.

Vykstant luomų nelygybei, ryškėjo turtiniai skirtumai. Visos valstybinės pareigos prieinamos tik nedaugeliui šeimų. Atsiranda jauna aristokratija – nobiliai.

ROMĖNŲ UŽKARIAVIMAI

Iki 265 m. pr. Kr. užėmė visas tautas, gyvenančias Apeninų pusiasalyje. 390 m. pr. Kr. Romą užpuolė Galai. 6 mėnesius Romoje galai išbuvo, bet Kapitolijaus nepaėmė. Iki III a. pr. Kr. Roma pavergė visą Šiaurės ir Vidurio Italiją. 272 m. pr. Kr. užėmė ir visą Pietų Italiją. Naujoji valstybė vadinama Romos ir Italijos sąjunga. Italija padalinta į mažus vienetus, jiems sudarytos skirtingos sąlygos, kad nesusivienytų kovai prieš Romą. Kolonijos titulą gavo tie miestai, kuriuose gyveno Romos kolonistai, turintys visas piliečių teises.

Municipalijos – steigė savo institucijas, bet vykdė įsipareigojimus Romai. Galėjo tuoktis ir prekiauti su Romos piliečiais.

Lotynų miestai (kolonijos) – balsavimo teise naudojosi tik nuvykę į Romą.

Miestai – sąjungininkai – kur galiojo jų pačių institucijos. Turėjo teisę į santuoką ir prekybą su romėnais.

Nuo III a. pr. Kr. vidurio Roma įsitraukė į daugybę karų, o 30 m. pr. Kr valdė visą Viduržemio jūros baseiną.

PIRMASIS PUNŲ KARAS 264 – 241 m. pr. Kr.

Šį karą sukėlė kova dėl Sicilijos, Didžioji vakarinė dalis priklausė Kartaginai, o mažesnioji – Sirakūzams. Romos sausumos kariuomenė pasiekė didelių laimėjimų, bet neturėdama laivyno, pralaimėjo jūrų kautynes. Buvo pastatytas laivynas ir 260 m. pr. Kr. netoli Milų miesto patyrė pergalę. Po to romėnai kariavo pačioje Kartaginoje, tačiau audros metu žuvo beveik visas laivynas. Vėl

pastatytas naujas, kuris sumušė Kartaginos laivyną. Pagal 241 m. pr. Kr. sutartį Kartagina turėjo atiduoti Siciliją, grąžinti belaisvius, sumokėti kontribuciją. Kadangi Kartagina nusilpo, 238 m. pr. Kr. Roma užėmė Siciliją ir Korsiką. Kartagina stiprino viešpatavimą Ispanijoje.

ANTRASIS PUNŲ KARAS 218 – 201 m. pr. Kr.

Savo mastu, reikšme, tikslais šis karas vienas reikšmingiausių senovės karų. Hanibalas užėmė Sagunto miestą, o

gyventojus pardavė į vergiją. Romėnai planavo kariauti 2 frontais. Hanibalas perėjo Alpes ir pasirodė Šiaurės Italijoje 216 m. pr. Kr. įvyko mūšis prie Kanų, romėnai pralaimi, bet Romos užimti Hanibalui nepavyko. Romėnai paskelbė visuotinę mobilizaciją, vengė atvirų mūšių, rėmė sąjungininkus miestus, trukdė Hanibalui gauti paramą iš Kartaginos, tai padėjo romėnams užimti Sirakūzus.

I. Makedonijos karas 215 – 205 m. pr. Kr.:

Makedonija – Hanibalo sąjungininkė. 209 m. pr. Kr. romėnai įžengė į Naująją Kartaginą, 206 m. pr. Kr. užkariauta Pietvakarinė Pirėnų pusiasalio dalis. Makedonija visiškai pralaimi. Tada romėnai atsiėmė kai kuriuos miestus Italijoje, o 202 m. pr. Kr. vadovaujami Scipiono, ties Zamos miestu, sumušė Hanibalo kariuomenę. 201 m. pr. Kr. sudaryta taika:

1. Miestas neteko valdų už Afrikos ribų:

2. Kariauti gali tik Romai leidus;

3. Turėjo sumokėti kontribuciją;

4. Neteko laivyno;

5. Turėjo Romai duoti įkaitų.

Abu karai buvo grobikiški, nes ir vieni, ir kiti siekė naujų

teritorijų. Romėnai pradės plataus masto grobiamuosius karus, sustiprės kontrolė sąjungininkams. Miestai, padėję Hanibalui, prarado autonomijos teises ir tapo Romos valdiniais.

II. Antrasis Makedonijos karas 200 – 197 m. pr. Kr.:

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1366 žodžiai iš 4544 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.