Antikinės filosofinės mokyklos
5 (100%) 1 vote

Antikinės filosofinės mokyklos

TURINYS

ĮVADAS

I. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

II. IKISOKRATIKAI

1. Mileto gamtos mokykla

2. Pitagoriečiai

3. Atomistai

4. Sofistai ir žmogaus studijos, 4 a. pr. Kr.

III. HELENISTINĖ FILOSOFIJA

1. Stoikai

2. Epikūriečiai

3. Skeptikai

4. Neoplatonikai

5. Vėlyvasis neoplatonizmas

6. Sirijos mokykla

7. Atėnų mokykla

IŠVADOS

LITERATŪROS SĄRAŠAS

ĮVADAS

Manoma, kad mokslas gimė Senovės Graikijoje, nors kinai gerokai ankščiau padarė svarbių atradimų, ypač astronomijos srityje. 200 m. pr. Kr. Graikai jau mokėjo tiksliai išmatuoti žemės perimetrą. Valdant romėnams, mokslo lygis Europoje nusmuko, tačiau Šiaurės Afrikos arabai išsaugojo protėvių sukauptas žinias. Renesansas vėl atgaivino tyrimų dvasią. Spaudos išradimas ir Amerikos atradimas praplėtė tyrimų galimybes.

Mokslas suklestėjo 17 a. – atrastas magnetizmas (Viljamas Gilbertas), kraujo apytaka (Viljamas Harvis), mikroskopu aptiktos ląstelės. Mokslo vystymosi tempai labai išaugo 19 a. Buvo atrastas magnetizmo ir elektros ryšys (Džeimsas Maksvelis). Industrinės revoliucijos epochoje paaiškėjo termodinamikos dėsniai, kurie lemia vienos energijos formos virtimą kita. 19 a. Pabaigoje faktiškai jau buvo įrodyta atominė medžiagos sandara, atrastas elektronas (Džozefas Tomsonas). Biologijoje Lui Pasteras įrodė, kad mikroorganizmai sukelia ligas, Gregoras Mendelis nustatė genetinio paveldimumo prigimtį. Fizikoje Maksas Plankas sukūrė kvantinę teoriją, kuri įrodė, kad šviesa išspinduliuojama ir sugeriama porcijomis – kvantais. A.Einšteino sukurta reliatyvumo teorija teigia, kad gravitacija iškreipia erdvę ir laiką. Kiti mokslai, pirmiausiai biologija ir geologija, suklestėjo 20 a.

Tačiau visi mokslai rėmėsi filosofija, todėl ir visi mokslininkai buvo vadinami filosofais. Pirmieji filosofijos fragmentai siejami su Rytų civilizacijomis. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika – „Upanišados“ (Indija), kuriame pateikiama ne vienalytė filosofinė teorija, o įvairios pažiūros. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio-religinio mąstymo gelmėse, kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Tad galima teigti, jog filosofija atsirado Senovės Graikijoje, ten jai pirmą kartą pavyko atsiriboti nuo mitologijos, tačiau ne absoliučiai.

Todėl savo darbe plačiau ir aptarsiu filosofijos tėvynės, Senovės Graikijos filosofines mokyklas, jų steigėjus bei narius, tačiau nereikia pamiršti kad filosofijos mokyklų buvo tikrai nemažai, jų galima aptikti kiekviename laikotarpyje ir beveik visose civilizacijose.

Rašydamas šį darbą naudojau aprašomąją-analitinį metodą, mano manymų tai optimaliausias pasirinkimas,siekiant parašyti gerą darbą..

Literatūra, kurią naudojau yra ganėtinai įvairi, tačiau daugumoje knygų, nors ir skirtingų autorių, rašoma praktiškai tas pats, tik vienur paprasteniais terminais, o kitose labiau moksliškai, tad teko savo darbą papildyti ir straipsniais iš interneto, kad sutverčiau išsamesnį darbą.

I. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

Vakarų filosofijos lopšys – graikų kolonijos Viduržemio jūros pakrantėse, Mažojoje Azijoje, kolonizuotoje joniečių, bei žemutinėje Italijoje. Gyvai prekiaudami su anuomet žinomais kraštais, graikų miestai kolonijos ne tik suklestėjo, bet ir pasisavino žinių, kurias buvo sukaupusios kitos tautos: matematiką, astronomiją, geografiją, kalendorių, monetų kalybą, popierių ir kt. Susidūrimas su svetimomis kultūromis ugdė ir plėtė dvasinį akiratį.

Šio laikotarpio požymiai – prasidedantis perėjimas nuo aristokratijos prie kitų politinių formų (tironijos, demokratijos) bei jį lydintys vidaus politikos krizės reiškiniai. Tą dvasinio persiorientavimo laiką ženklina posūkis, kuriam prigijo apibūdinimas „ nuo mito prie logo“ . Užuot aiškinus pasaulį antropomorfiniais dievais, nuo šiol ieškoma gamtinių, racionalių principų, kuriais būtų galima paaiškinti pasaulio tvarką ir žmogaus vietą.

Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII-VI a. Pr. Kr. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus. Iš jų vėliau išsikristalizavo dvi politinės sistemos – aristokratinė (Spartoje) ir demokratinė (Atėnuose) .

Būtų galima išskirti tokius pagrindinius antikos filosofijos bruožus :

• Klausiama apie pasaulio pirminį pradą (archē) bei pirminį dėsnį (lógos); su šiuo klausimu siejasi vienovės pagrindo ieškojimas.

• Gvildenamos su alētheia (nepaslėptis) sąvoka susijusios temos: būtis, tiesa, tikrasis pažinimas.

• Domimasi žmogaus prigimtimi ir jo dorovine paskirtimi : siela, gėriu (agathón) ir dorybe (aretē). Individualioje etikoje sprendžiama problema, kaip pasiekti eudaimoniją (palaimą).

II. IKISOKRATIKAI

1. Mileto gamtos mokykla

Ši mokykla stebėjo gamtą, todėl jos atstovai buvo vadinami phusikoi („phusis“ – „gamta“, iš čia kilo mūsų fizika).

Pirmuoju filosofu laikomas Talis Miletietis. Maždaug 6 a.pr.m.e. Egėjaus jūros Mileto saloje Talis paklausė: „Iš ko sudarytas pasaulis?“ Jis apsižvalgė ir išvydo nuolat kintančius daiktus. Potvynio bangos ateina ir
atslūgsta. Kur krito sėkla, išauga medis. Tačiau juk turi būti kažkas pastovaus ir nekintamo šiame pasaulyje? Už gimimų ir mirties pasaulio turi būti kažkokia pirmapradė substancija iš kurios galima kildinti viską. Ir Talis nusprendė, kad tai vanduo.

Be to, Talis buvo matematikas (Talio teorema) ir astronomas (apskaičiavo Saulės užtemimą 585 m. pr. Kr.)

Jo mokinys Anaksimandras nusprendė, kad pirmapradė materija neturėjo formos, pavidalo ar kokių kitų išskirtinių savybių. Jis ją vadino Beribe. Ji teturėjo vieną savybę – visada buvo judesyje. Bet kaip iš šios beformės masės atsirado mūsų pasaulis?

Pasaulyje nuolat vyksta priešybių kova. Ir pirmapradei materijai sūkuriuojant erdvėje išsiskyrė 4-ios pagrindinės priešybės: karštis-šaltis, drėgmė-sausra. Šaltis ir drėgmė nusileido į sūkurio vidurį ir virto žeme. Karštis ir sausra pakilo į pakraštį ir sutvėrė ugnies žiedą. Iš žemės kylantis rūkas trukdo visąlaik regėti tą ugnies jūrą. Mes matome tik jos liepsnas pro rūko plyšius: Saulę, mėnulį ir žvaigždes. Drėgmę veikiant karščiui atsirado gyvybė – pirmiausia vandenyje. Žmogus išsivystė iš žuvies, kuri išlipo į sausumą .

Kitas Talio mokinys Anaksimenas laikėsi nuomonės, kad pasaulis sudarytas iš oro. Stebėdamas, kaip iš oro susidaro vandens lašai ir lietus, jis nusprendė, kad taip susidarė ir pasaulis. Drėgmė sukrito į centrą, o oras liko danguje. Jis atkreipė dėmesį į žmogaus gyvenimo ypatybę, priežastį, nes žmogaus siela sudaryta iš labai švaraus oro, dar užsilikusio tolimiausiame Visatos pakraštyje sausumą.

Visiems šiems pirmiesiems filosofams kilo klausimas: o kodėl iš pirmapradės substancijos susitvėrė pasaulis? Kas privertė ją judėti? Kadangi jie visą materiją laikė gyva., tai jie sakė, kad toji substancija pati savaime buvo judanti (kaip kad savaime juda gyvas organizmas). Tad ji sukūrė gyvybę ir pati buvo gyva tuo pačiu metu. Kadangi ji savaime judėjo, todėl buvo dieviška.

Heraklitas iš Efeso (Mažoji Azija), 5 a. pr.m.e. Vėlesni filosofai tęsė miletiečių tradiciją. Heraklitas irgi priėmė priešybių kovos principą. Tačiau jis nemanė, kad ta kova yra netvarkinga: „kova yra pasaulio teisingumas“. Kova būtina tam, kad egzistuotų Vienintelis. O visų daiktų pagrindas yra ugnis, nes ji pati tąsiausia. „Visi daiktai maišosi“. Pasaulis kinta dėl aukštyn kylančių ir žemyn besileidžiančių ugnies srautų. Reliatyvus pasaulio stabilumas yra dėl antykinai panašių jų proporcijų. Tačiau realybė viena – tai ugnis („visi daiktai yra viena“).

Visa tvarkanti priežastis yra Vienintelis. Žmogus gyvena dėl priežasties. Tačiau jis negali pasikliauti juslėmis, kurios dažnai apgauna. Tik iš Universaliosios priežasties požiūrio kampo jis regi, kad „visa yra viena“ bei „kova yra visa ko tėvas ir valdovas“ .

2. Pitagoriečiai

Pitagoras iš Samos salos į Krotoną (graikų koloniją Italijoje) išvyko maždaug apie 500 m. pr. Kr. Pasakojama, kad jis darė stebuklus ir domėjosi matematika. Krotone jis įkūrė religinę mokyklą.

Jis tikėjo sielų persikėlimu. Anot jo, kiekviena siela yra iš Dievo pagal kurio atvaizdą yra sukurta ir į kurį ji sugrįš apsivaliusi iš nuodėmės. Iki tol ji įeina į augalo ar gyvūno kūno iki pat šio mirties, o vėliau keliasi į kitą kūną, vėliau – dar į kitą ir t.t.

Kadangi žmogaus siela ir Dievas yra tos pačios prigimties, tai ir žmogus bei Visata turi būti tos pačios struktūros. Siela valdo žmogų, Dievas valdo Visatą. Žmogaus siela yra baigtinis dalykas, tad ir Vienintelis turi būti baigtinis (ribotas), nes kitaip jo formos nebūtų galima atkurti sumažintu pavidalu žmogaus sieloje.

Tad Pitagorui tvarka, gėris ir grožis buvo tai, kas Apribota ir turi Formą. O blogis susijęs su Beribiu ir Beformiu. Pitagoriečiai visatą vadino „kosmos“ (tvarka), Visumos ir dalies panašumas buvo išreiškiamas proporcijomis. Juos ypač domino muzikinių intervalų proporcijos: oktava (2:1), penktinė (3:2) ir ketvirtinė (4:3). Kadangi visi daiktai gali būti suskaičiuoti ir tarpusavyje išreikšti proporcijomis, tai pasaulio pirminė substancija buvo skaičius (kaip muzikos harmonija paremta skaičiais, taip ir pasaulio).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1453 žodžiai iš 4696 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.