Antikinės kultūros bruožai
3.67 (73.33%) 3 votes

Antikinės kultūros bruožai

ANTIKINĖ KULTŪRA IR PEDAGOGINĖ MINTIS

TURINYS

1. ANTIKINĖS KULTŪROS BRUOŽAI 2

2. ANTIKINĖ PEDAGOGIKA 4

2. 1. Auklėjimas mokykla, pedagoginė mintis senovės Graikijoje 4

2. 2. Auklėjimas mokykla senovės Romoje 9

2. 3. Antikinės kultūros pasiekimas. Graikų, romėnų kultūrų palyginimai 13

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 17

1. ANTIKINĖS KULTŪROS BRUOŽAI

Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Jas sieja daug politikos, ekonomikos, kultūros panašumų. Todėl kai kurie mokslininkai šias dvi savarankiškas antikos dalis sujungė į vieną civilizaciją ir pavadino ją helenizmu (helenizacija, t. y. graikų kalba ir kultūra, kuri plito tarp kitų tautų). Visa antika ir vėlesnė Vakarų civilizacija yra taip paveikta graikų, kad senovės Graikija buvo ir bus joms siektinu idealu.

Savarankiškas graikų laikotarpis truko beveik septynis šimtmečius (XI-IV a. pr. Kr.). Vėliau ant senovės Graikijos griuvėsių įsiviešpatavo pirmiausia Makedonija, paskui Roma. Makedonijos laikotarpis civilizacijai buvo itin svarbus, nes tuo laiku tolydžio vyko helenizacija. “Aleksandras Makedonietis įkvėpimo savo ginkluotiems žygiams ieškojo graikų dainiaus Homero poemose. Jo mokytoju buvo didžiausias visos Helados filosofijos palikimo sistemintojas Aristotelis”,- nurodo prieškario Lietuvos Didžiojo universiteto profesorius V. Šilkarskis.

Lygiai taip pat graikai veikė ir romėnus. Anot V. Šilkarskio, užteko susidurti su graikų kūryba, ir jau po kokių dviejų kartų Romos žemėje pasirodė daugelis garsių rašytojų, kurie stengėsi įžiebti kuo daugiau graikų genijaus kibirkščių, kad jos sužibėtų ryškia šviesa.

Tiesioginiai romėnų kontaktai su graikais kuriant pirmuosius valstybinius junginius Apeninų pusiasalyje; panaši graikų ir romėnų valstybės organizacija; bendri valstybiniai abiejų tautų interesai; literatūros ir meno, religinių tradicijų panašumai – visa tai leidžia kalbėti apie Romos istoriją, kaip apie helenizmo civilizacijos tęsinį.

Graikijos ir Romos tautos perėmė ir perdirbo senovės Rytų valstybėse – Indijoje, Kinijoje besikuriančią materialinę ir dvasinę kultūrą. Vienas iš didžiausių helenizmo nuopelnų žmonijai – jų sukurta abėcėlė, kuri tapo visų vėlesnių Europos raidynų pagrindu.

Graikai nebuvo abėcėlės išradėjai, jie tik patobulino finikiečių (o gal ir kitų semitų) alfabetą.

Jei VIII a. pr. Kr. Nebūtų atsiradęs Graikijoje raštas, tai šiandien galbūt neturėtume ir maždaug tuo metu gyvenusio graikų poeto Heziodo poemų. Vadinasi, būtų sunkiau suvokti graikų aukštintas moralines vertybes bei jų religiją. Heziodo laikais Graikijoje buvo gerbiamas sąžiningas ir darbštus žemdirbys. Darbštumas, nuosaikumas, kuklumas buvo dorovinio idealo sudedamosios dalys.

Poemoje “Dievų kilmė” Heziodas įtvirtino Homero nustatytą dievų genealogiją, graikų Olimpo hierarchiją. Dievus įsivaizdavo kaip nemirtingus, nežemiško grožio ir stiprybės žmones, kurie laimingai ir nerūpestingai gyvena sau auksiniuose Olimpo kalno rūmuose. Jie nebuvo neprieinami ir priešiški, nuo žmonių juos neskyrė praraja. Dievybių charakteris atsiskleidė per jų globojamas žmogaus veiklos sritis. Dzeusas sergėjo visuomenės teises. Hefaistas tapo kalvių dievu ir globėju. Hermis – keliautojų, diplomatų, pirklių ir vagių dievas. Atėnė – išminties, taikos ir karo deive, globojo audėjus ir alyvų augintojus. Apolonas – mūzų valdovas, kuris globojo menus ir t. t.

Graikai visomis progomis atlikdavo religines apeigas. Šventose Graikijos vietose gyveno žyniai, aiškinantys dievų valią. Ten graikų poliai veždavo aukas, norėdami atsidėkoti už pergalę kare.

Seniausiojo laikotarpio Romos religija nuo graikų religijos skyrėsi vidine vienove, nes jos objektas buvo sudievintos funkcijos – personifikuoti visuomenės, gamtos, ūkio procesai. Pavyzdžiui romėnai garbino kloakų saugotoją Kloakiną, trąšų dievą Sterkuliną. Prasidėjus romėnų religijos helenizacijai, graikų dievai ilgainiui išstūmė pirminius romėnų dievus. Net buvo manoma, kad naujų dievų priėmimas stiprina romėnų galią. Romos religija nesužadindavo švento nerimo, ekstazės, apskritai mažiau veikė tikinčiųjų jausmus ir todėl lengviau pasiduodavo sinkretizacijai.

Graikų gyvenamieji namai buvo kuklūs, tačiau dievų buveinės spindėjo prabanga. Svarbus šventyklų konstrukcijos elementas – kolonos. Idealiame pastate turėjo būti išlaikyta harmonija ir pusiausvyra. Žymiausias pastatas Partenonas, deivei Atėnei.

Dievų garbei vykdavo vyrų sporto varžybos. Garsiausios buvo sporto žaidynės Olimpijoje, rengiamas kas keturi metai nuo VIII a. pr. Kr. Nugalėtojai būdavo apdovanojami tik alyvmedžio vainikais, tačiau gimtinėje jie būdavo labai pagerbiami, apdovanojami piniginėmis premijomis. Daugelis Graikijos politinių veikėjų praeityje buvo varžybų Olimpijoje nugalėtojai.

Graikai apskritai mėgo rungtyniauti ir rengdavo ne tik sportines, bet ir dramaturgų, poetų, muzikantų ir kitas varžybas. Mokyklose mokiniai taip pat buvo skatinami pasirodyti, išsiskirti, lenktyniauti.

Graikai sukūrė teatrą. Vyrai, apsirėdę ožių kailiais, pasakodavo mitus-padavimus apie tai, kaip atsirado pasaulis su dievais, žmonėmis ir gamtos reiškiniais. Poetai šioms šventėms ėmė
kurti pasakojimus-dramas. Teatras išplito visur, kur tik gyvavo graikų civilizacija.

Didžiausią reikšmę vėlesnei Vakarų kultūrai turėjo graikų filosofai. Šie žmonės nepasitenkindavo mitiniais Žemės kilmės aiškinimais. Jie paneigė religinius aiškinimus, bandė suprasti, kas – tiesa, o kas – ne. Kai kurie iš jų mokė oratorystės meno. Jie buvo vadinami sofistais (išminčiais).

Šioje aplinkoje gyveno ir filosofas Sokratas. Jis domėjosi moralės ir valstybės valdymo klausimais, mokė, kad egzistuoja viena moralė, bendra visiems žmonėms. Sokratą įprasta laikyti graikų filosofijos pradininku. Sokrato mokinys Platonas aiškino, kad valstybę turi valdyti seniausieji ir išmintingiausieji po ilgo atrankos proceso. Platonas įkūrė didžiausią antikos laikų filosofijos mokyklą – Akademiją.

Platono mokinys Aristotelis buvo logikos pradininkas, realistas. Ištyręs daugelį to meto valstybių, Aristotelis parašė valstybės mokslo vadovėlį. Jis priėjo išvados, kad geriausia valdymo tvarka yra aukso vidurys tarp aristokratų valdžios ir demokratijos, kurioje dominuoja neapsišvietusios ir lengvai pasiduodančios įtakai liaudies masės. Aristotelio filosofija ir gamtotyra susilaukė didelės šlovės. Nors daugelis jo teiginių buvo klaidingi, iki pat XV a. pr. Kr. Mažai kas abejojo jo mokymu. Kartu su kitais graikų filosofais ir mokslininkais jis paruošė dirvą tolesnei filosofijos ir mokslo raidai, kurią tęsė arabai ir europiečiai.

2. ANTIKINĖ PEDAGOGIKA

2. 1. Auklėjimas mokykla, pedagoginė mintis senovės Graikijoje

Iš pradžių graikų mokslas nesiskyrė nuo filosofijos, ypač iki sokratikų veikaluose. Iškeliamas tas pats minties, pagrįstos logos (protu), idealas. Graikų mokslas ypač daug pasiekė dviejuose srityse: matematikoje ir astronomijoje.

Graikai, pvz. Platonas, matematiką laikė mokslo etalonu. Šis mokslas, ypač geometrija, buvo savotiškas egiptiečių mokslo tęsinys. Skaičių mokslas prasidėjo nuo Pitagoro ir jo sektos veiklos VI a. pr. Kr.

Pitagoras laikytinas pirmuoju Graikijos, o kartu ir visos Vakarų Europos Mokytoju. Jis savo tiesas ir mintis mokiniams dėstė žodžiu, nieko nerašė ir jokių veikalų nepaliko.

Pitagoras, po 34 studijų metų gimtojoje Samo saloje ir Milete, Egipte pas rytų žynius bei išminčius, tapo nepaprastai išsilavinusiu žmogumi. Jis išmanė įvairias mokslo šakas ir sritis: matematiką, astronomiją, muziką, mediciną, gamtos mokslus ir žinojo visa, kas tik kur nors žemėje buvo žinoma. Atradimais dalinosi su mokiniais. Pirmuosius penkerius metus Pitagoro mokiniai turėjo tylėti, klausyti ir mąstyti. Mokiniai buvo skirstomi į akūsmatikus (klausytojus) ir matematikus. Mokytojas pateikdavo aiškias, dogmatiškai perimamas tiesas: pvz. gerbk tėvus; laikykis įstatymų; apie dievybes reikia kalbėti ir galvoti pagarbiai; nereikia blogai elgtis su žmona, nes tu esi jos globėjas. Pitagoras skelbė ir simbolius: ugnies peiliu nežarstyk (pikto žmogaus nekiršyk); vainiko nepertrauk (laikykis Valstybės įstatymų); kregždžių namie nelaikyk (nepriimk plepių svečių) ir pan.

Pitagoras tikėjo, kad pasaulyje veikia harmonijos dėsnis ir stengėsi ugdyti harmoningas asmenybes. Daug dėmesio buvo skiriama maitinimuisi. Mokytojas draudė valgyti mėsą (sielų persikėlimo teorija). Aukodavo dievams tik grūdus, kepinius, vaisius ir kitas bekraujas aukas. Vengė bendrauti su “nešvariais” žmonėmis – virėjais, medžiotojais. Pitagoras tvirtino, kad žmonės turi siekti trijų dalykų:

1. Grožio ir garbingumo,

2. Naudos,

3. Malonumo.

Pitagoras labai vertino muziką, laikydamas ją ir auklėjamąja ir gydančiąją priemone. Susirgusius draugus ir mokinius jis gydė gimnastika, išoriniais vaistais, muzika, pašnekesiais.

Pagal tam tikrą metodiką Pitagoras mokė tobulinti proto gabumus, ugdė pastabumą, lavino atmintį. Kai kurie Pitagoro draugijos principai perėjo į klasikinių laikų (V a. pr. m. e.) Atėnų ir Spartos švietimo sistemas.

A. Maceina nurodo, kad stojant į mokyklą, Pitagoras ištirdavo kandidatų veidus, po to suvokimo aštrumą, atmintį, orientaciją. Priimtieji mokiniai sudarydavo ne tik mokymosi, bet ir gyvenimo bendruomenę, į mokyklos iždą atiduodami savo turtą. Mokyklos mokiniai buvo suskirstyti į keturias klases (laipsnius):

1. Akustikai – pirmo laipsnio mokiniai, kurie visą laiką turėjo tik klausytis (tylėjimo pratybos trukdavo nuo 2 iki 5 metų). Lavinimo turinys buvo tik mūzinis.

2. Matematikai – mokymosi principas – savarankiškumas. Studijų objektai buvo aritmetika, geometrija, astronomija, muzikos teorija.

3. Fizikai – Pitagoras fiziką vadino mokslą apie daiktų prigimtį. Tai buvo ontologijos ir gamtos filosofijos junginys.

4. Sebastikai – aukščiausios išminties mokiniai patirdavo 4 laipsnyje, nes čia pats pitagoras dėstė tikėjimo tiesas, mistiką, religines misterijas.

Ugdymo teorijai Pitagoras reikšmingas, nes:

 Aiškiai ir sąmoningai į ugdymo turinį įtraukė religiją;

 Savo mokykloje sujungė individualų ir visuomeninį ugdymą;

 Įvedė į lavinimo sistemą matematiką kaip dėstomą objektą.

Platono ir Aristotelio veikalai supažindina tiek su tradicine Atėnų mokyklos struktūra bei mokymosi turiniu, tiek su pačių filosofų pakoreguotais tos mokyklos variantais. Platonas, kurdamas idealią valstybę, joje matė tris žmonių
Maitintojus, kuriuos sudaro ūkininkai ir amatininkai.

2. Gynėjus, kuriuos sudaro kareiviai.

3. Valdytojus, kuriuos sudaro filosofai.

Kiekvienas žmogus savo prigimtimi, savo gabumais tinka tik vienai kuriai nors veiklai ir todėl gali gerai dirbti tik vieną kurį darbą. Todėl pirmiausia Platonas stengėsi nustatyti atskirų sluoksnių prigimtį, ypatybes, o po to ieškoti priemonių, kuriomis būtų galima tokių žmonių išsiugdyti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1613 žodžiai iš 5344 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.