Antikos estetikos bruožai
3 (60%) 2 votes

Antikos estetikos bruožai

Įvadas

Nuo XII a. pr. Kr. Viduržemio jūros pakrantėse ėmė formuotis svarbus estetikos ir meno židinys – antikinės Graikijos ir Romos kultūros, vėliau nulėmusios visą Vakarų estetinės minties raidą.

Keletą šimtmečių jauna graikų kultūra plėtojosi stipriai veikiama senųjų Egipto ir Artimųjų Rytų civilizacijų sukurtų vertybių. Egiptas, Babilonas, Finikija, Persija graikams buvo gerai pažįstami kraštai, į kuriuos nuolat krypdavo jų žvilgsniai. Graikijoje pasklinda Rytų šalių mitai, orfizmo religija, Dioniso kultas, daugybė meno ir mokslo laimėjimų. Iš finikiečių graikai perėmė raštą, navigacijos žinias, iš Egipto ir Babilono – matematikos, astronomijos, medicinos, architektūros ir kt. mokslo bei meno sričių paslaptis.

Senovės graikų menas išaugo iš mitologijos, kuri turėjo nemaža bendrų bruožų su Rytų pasaulio mitų natūralizmu. Mitas – tikras graikų išminties šaltinis. Būdamas ne tik žmogaus pažintinės veiklos, bet ir lakios fantazijos vaisius, mitas ilgainiui nusistovėjo kaip tam tikras simbolių, reikšmių, alegorijų kupinas pasakojimas. Žmogaus gyveninio patyrimas čia apibendrinamas, susisteminamas ir pateikiamas tobula menine forma.

Graikų civilizacijos ir joje gimusios estetikos bei meno savitumui suvokti labai svarbi polio sąvoka. Polis – ne tik miestas – valstybė, administracinio ir politinio visuomeninio gyvenimo struktūra, bet pirmiausia civilizacijos židinys, kokybiškai vienijantis gyventojus, suteikiantis jiems tam tikrą socialinių laisvių visumą ir sudarantis priešpriešą už civilizuoto graiko pasaulio ribų esančiam negraikiškam barbarų pasauliui. Socialiai polio atsiradimas ženklino reikšmingą graikų civilizacijos raidos lūžį, kokybinį šuolį visuomenės evoliucijoje. Polis su jam būdingais socialinio gyvenimo principais nulėmė antikos estetikos pobūdį. „Antikos estetika gimė ne abstrakčių mąstytojų kabinetuose, o palestrose ir gimnazijose, portikuose, architektūrose ir skulptūrų apsuptyje, greta antikos šventyklų ir visuomeninių pastatų. Jos prielaidos – ne tik mąstymo konstrukcijų aksiomos, kiek konkrečios antikos meno kokybės, išryškėjusios plastikos ir teatro kūriniuose, lengvai prieinamuose ir visuotinai svarstomuose“. (1-p. 447.)

Antikos estetinė mintis rutuliojosi ypač intensyviai pakilimo laikotarpiu, kai per keletą dešimtmečių įvyko eilė esminių lūžių. Graikų estetinės minties užuomazgų atsirado archainės epochos pabaigoje, t.y. po dorėnų genčių įsiveržimo į Graikiją (XII – V a. pr. Kr.) pradėjus formuotis klasinei visuomenei. Mitologijos pagrindu gimusioje epinėje kūryboje jau galima įžvelgti graikų estetinės minties pradus, tačiau pirmosios estetinės teorijos pradeda rastis Va. pr. Kr. Iš pradžių tai buvo išimtinai graikų estetika, o nuo III a. pr. Kr. ją kūrė ir kitų, į graikų kultūros įtakos sferą pakliuvusių tautų atstovai. Antikos estetikos istoriją galima skirstyti į tris pakopas: 1) archainę, 2) klasikinę, 3) helenistinę.

1. Antikos estetikos ir jos vystymosi bruožai

Daugelis garsių graikų filosofų, mokslininkų, menininkų vyko į Rytų šalis mokytis. Talis buvo gerai susipažinęs su Egipto mokslu, Pitagoras sėmėsi žinių Egipte ir Babilone. Demokritas nuo vaikystės buvo persų išminčių mokinys ir vėliau, daug metų klajodamas po Egiptą, Etiopiją, Babiloną, Persiją, mokėsi vadovaujamas šių šalių išminčių, bendravo su indų filosofais. Platonas, lankydamasis Egipte, tyrinėjo šios šalies mokslininkų ir menininkų kūrinius. Aristotelis Mažojoje Azijoje praleido savo dvasinės brandos metus. Graikų istorikai, filosofai ir menininkai pripažino senųjų Artimųjų Rytų civilizacijų įtaką Graikijos kultūrai.

Pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė tyrinėjimų, kuriuose, be gerai žinomos Egipto, Babilono ir Finikijos kultūrų įtakos, kalbama ir apie persų kultūrą, su kuria graikai glaudžiai bendradarbiavo savo civilizacijos brendimo laikotarpiu. Tūkstančiai graikų samdinių dalyvavo persų kariuomenės žygiuose į tolimiausias šalis. Per milžinišką persų imperiją, kuri siekė Indiją, Užkaukazę, Egiptą, į Graikiją sklido daugelis kitų senųjų civilizacijų kultūros ir meno laimėjimų. Į tai atkreipia dėmesį M. Westas, kalbėdamas ne tik apie minėtų senųjų Artimųjų Rytų civilizacijų, tačiau apie persų mitologijos bei išminčių idėjų įtaką. Jis pastebi, kad Heraklito mokymas apie amžinai gyvą ugnį yra labai artimas senovės iraniečių tekstams.Vargu atsitiktinis faktas, kad graikų filosofija ir estetika gimsta ne europinėje Graikijos dalyje – Peloponeso pusiasalyje, o Jonijoje, t.y. graikiškojo pasaulio pakraščiuose – Mažojoje Azijoje ir greta esančiose salose.

Norėdami suprasti Jonijos kultūros savitumą, turime pažvelgti į graikų civilizacijos ištakas. Jau II tūkstantmetyje pr. Kr. Kretos saloje klestėjo Mino kultūra, kurią gerokai apgriovė ir transformavo XVI – XIII a. pr. Kr. iš šiaurės įsibrovę protohelenai.

Susilieję su vietine kultūra, jie suformavo Mikėnų kultūrą, kurią XIV – XII a. nuniokojo iš šiaurės įsiveržusios ir Peloponeso pusiasalį apgyvendinusios dorėnų gentys.

Nugalėtos ir išstumtos gentys, tarp kurių reikšmingiausi jonėnai, apsigyveno Mažosios Azijos pakrantėse ir gretimose salose. Taigi jau archainių graikų kultūros laikotarpiu
išryškėja dvi viena kitą papildančios tradicijos, kurių pradininkės ir puoselėtojos buvo dorėnų ir jonėnų gentys.

A.Andrijauskas (1995) teigia, jog Mažosios Azijos pakrantėje iškilusių Jonijos kultūros židinių Efeso, Mileto, Kolofonto dominavimą ankstyvuoju graikų estetikos raidos laikotarpiu galima paaiškinti tuo, kad jie buvo artimai susiję su pagrindiniais Senovės Rytų civilizacijų centrais. Jonijoje gimsta senovės graikų herojinis epas, lyrinė poezija (Archilochas, Mimnermas, Anakreontas ir kt), garsioji Mileto filosofų mokykla (Talis, Anaksimenas, Anaksimandras), reiškiasi Pitagoras, Heraklitas, Demokritas ir daugelis kitų ankstyvosios graikų filosofijos atstovų. Po nuožmių kovų 499 m. pr. Kr. persams užkariavus ir nuniokojus Miletą ir kitus Jonijos miestus, graikų kultūros židiniai pamažu persikelia į Pietų Italiją, Siciliją ir Peloponeso pusiasalį.

Negausiai gyvenamuose graikų miestuose – valstybėse asmenybė neišnyko masėje, o suvokė savo autonomiją ir vertę. Socialinėje plotmėje polio atsiradimas ženklino reikšmingą graikų civilizacijos raidos lūžį, kokybinį šuolį visuomenės evoliucijoje. Šio lūžio esmė – gimininės visuomenės peraugimas į klasinę, kurioje socialinius santykius reguliuoja etika ir teisingumo principais paremtas Įstatymas.

Klasikinio graikų polio – Atėnų – valdžios vyrai ir eiliniai piliečiai toli gražu ne visuomet buvo demokratai ir kultūros, filosofijos, meno, švietimo globėjai. Ksenofontas sako, kad Atėnų seniūnų tarybos nariai buvo tuščiagarbiai, siaurų interesų, savanaudžiai ir pavydūs, slopino bet kokias laisvamanybės apraiškas, kuriose regėjo pavojų stipriųjų valdžiai. Kaip rašo A.Andrijauskas (1995), galima prisiminti skandalingą Anaksarogo procesą, Protagoro nuteisimą, viešą jo knygų sudeginimą Atėnų aikštėje ir ištrėmimą iš miesto, Sokrato mirties nuosprendį ir skubų šlovės zenitą pasiekusio Aristotelio pabėgimą, kad išvengtų tokios pat lemties.

Graiku estetinės minties užuomazgų atsirado archarinės epochos pabaigoje, kuri dažniausiai kultūrologų apibrėžiama nuo dorėnų genčių įsiveržimo į Graikiją XII a. pr. Kr. iki V a. pr. Kr. Ji skyla į du skirtingus laikotarpius: 1) ankstyvąjį (XII- Vila. pr. Kr.), kai visuomenėje vyrauja pirmykščiai gimininiai santykiai, ir 2) vėlyvoji (VII- Va. pr. Kr.), kai senovės Graikijoje pradeda formuotis klasinė visuomenė. Vėlyvuoju archarinės epochos laikotarpiu iškilus mitologijai ir glaudžiai su ja susijusiai epinei kūrybai, Homero ir Heziodo veikaluose spontaniškai formuojasi graikų estetinės minties užuomazgos, o pirmosios estetinės teorijos atsiranda V a. pr. Kr.

Irstant gimininiams santykiams ir kylant aristokratų valdomam antikiniam poliui, besiformuojanti antikinė estetika V a. pr. Kr. įžengia į ankstyvosios klasikos laikotarpi, kuriame atsiranda įtakingos kosmologinės Hereklito (apie 544 – 540 m. pr. Kr. ) ir pitagoriečių estetinės teorijos, ženklinusios perėjimą nuo mitologinio pasaulio suvokimo prie sąvokinio mąstymo.

Tolesnis viduriniosios klasikos periodas siejamas su V a. vidurio sofistų (Protagoras, Gorgijas, Prodikas, Hipijus, Antifontas) ir Sokrato vardais. Šių mąstytojų pažiūros pereina nuo ankstyvosios klasikos natūrfilosofinio kosmologizmo prie naujos antropologinės orientacijos estetikos.

Aukštosios klasikos periodas susijęs su objektyviosios idealistinės Platono estetinės koncepcijos iškilimu, o jo mokinys Aristotelis tampa ryškiausiu vėlyvosios klasikos atstovu, savo estetinėje koncepcijoje apibendrinusiu svarbiausius ankstesnės estetinės minties laimėjimus.

Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų prasideda helenizmo epocha. Reikšmingiausias vėlyvosios helenistinės estetikos reiškinys yra neoplatonizmas. Žymiausi jo atstovai – Plotinas (203/4 – 269/70), Porfirijus 0234 – 301/5), Jamblichas (apie 245 – 330), Proklas(412-485).

Antikinėje estetikoje, priešingai nusistojusiai stereotipinei pažiūrai, grožio sąvoka neatliko išskirtinio vaidmens. Grožio (kolos) sąvoka senovės Graikijoje reiškė visai ką kita nei šiandien. Ji buvo labai plati, ženklino viską, kas patinka, kelia susižavėjimą ar dvasinį pasitenkinimą, suvokiant jutimo organais. Tai gali būti konkretus gamtos reiškinys, daiktas, tam tikra veiklos rūšis. Tik žymiai vėliau antikinėje sąmonėje išryškėja siauresnė, estetinė grožio sąvoka.

Antikinėje estetikoje įsivyravusi grožio samprata formuojasi stipriai veikiama ankstyvųjų organicistinių kosmologinių koncepcijų. Jos išeities tašku tampa regimas, girdimas ir jusliškai suvokiamas kosmosas, kuris aiškinamas kaip tobulas, gyvas ir gražus žmogaus kūnas su visais jam būdingais atributais. Ankstyvąsias graikų estetines teorijas sieja tai, kad juose grožis beveik visuomet aiškinamas fiziniu aspektu, mąstant ontologiškai ir priskiriant jam objektyvias ,,skulptūriškas “ savybes.

Ontologizuotų objektyvistinių koncepcijų vyravimas senovės Graikijoje ir išskirtinė regimo bei girdimo grožio reikšmė ankstyvojoje graikų estetikoje sąlygojo dviejų koncepcijų susidūrimą: 1) kosmogoninės organicistinės, kuri, siedama kosmoso grožį su žmogaus kūnu, orientavosi į „plastišką“ grožio sampratą ir vaizduojamosios dailės teikiamas galimybes, bei 2) taipogi kosmogoninės kilmės koncepcijos, kuri orientavosi į muziką
(kosminių stichijų muziką) ir skelbė, kad grožio esmę sudaro proporcijos, saikas, skaičius.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1581 žodžiai iš 5129 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.