Antikos filosofija
5 (100%) 1 vote

Antikos filosofija



REFERATAS

Antikos Filosofija

ANTIKOS FILOSIFIJA

. Antikinės filosofijos orientaciją į žmogų sąlygoja graikų filosofijos postuluotas antiteziškumas jau susiklosčiusiai grai¬kų mitologinei religijai. Net iki hierarchiškos dievų sistemos racionalizuotas jusliškasis mitologijos universumas negali prilygti vis stipriau graikų išgyvenamam visuotinybės pajautimo tikrumui, ir klausimas, kas yra žmogus ir jo aplinka, graikų sąmonėje nušvinta klausimu, kas yra žmogus kaip tos visuo¬tinybės dalis — pirmas tikrai filosofinis klausimas. Žmogaus paveikslas turi būti nupieštas nebe siekiamybės — mitologinio dieviškumo — pavidalais, o galimybės — žmogaus materialaus determinuotume.— formomis. Tų formų ieškojimas iškelia di¬dingas idėjas, pasaulių konstrukcijas — tokias fundamentalias ir gigantiškas, kad žmogus su savo gy¬venimo tikrumo pajautos, arba laimės, menu atrodo jose tapę antraeiliais dalykais. Tačiau, kad ir kaip nuosekliai būtų pie¬šiamas gamtos paveikslas, jis visose graikų koncepcijose už¬ baigiamas laimės siekiančiu žmogumi. Kelias į laimę veda per gamtos—savo aplinkos — pažinimą. Išmintingas — save su aplinka suderinęs — žmogus gali prilygti dievams. Graikų idealas — gražus ir geras žmogus — sugretina sportą ir filosofiją — kūno ir dvasios ugdymo menus.

Sukūrę originalumu nepralenktą minties pasaulį, graikai netapo proto vergais nei filosofijoje, nei gyvenime. O neta¬po todėl, kad filosofija, netgi pats protas niekada nebuvo jiems tikslas, o visada — tik priemonė: filosofijos tikslas buvo ugdyti protą, o proto tikslas — išmintis. Išminties idealą bene ryškiausiai sukoncentruoja graikiškoji normos samprata: išmintinga yra ne tai, kas protinga, o tai, kas galima žmogaus gyvenime kaip protinga, kitaip tariant — tai supratimas to, kas būtina ir kas ne. Pusiausvyros, nuosaikumo, „aukso vi¬durio“ ieškojimas — pagrindinis graikų kultūros brandos, filosofijos motyvas.

Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja, kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyve¬nantis žmogus — toks buvo graikų dvasios socialinis užsa¬kymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.

2004

Graikų filosofija turėjo didelę reikšmę vėlesnei Vakarų kultūrai. Graikai nesitenkino legendomis apipintais aiškinimais apie Žemės kilmę, o manė, kad pasaulis turėjo medžiaginį pradą. Pvz.. Talis manė, kad visų daiktų pagrindas yra vanduo, Anaksimenas – oras.Taigi natūrfilosofai paneigė religinius aiškinimus. Antikos filosofija teigia, kad iš chaoso susiformavo gražus ir harmoningas kosmosas, susidedantis iš trijų viena su kita labai susijusių sferų: amžinosios būties(dievai), laikinosios būties(žmonės ir kiti kūnai) ir nebūties(požemio pasaulis).

Chaoso virtimas kosmosu – tai perėjimas iš tamsos į šviesą, iš beformiškumo į formą, iš anarchijos į darną. Kosmosas turi griežtą, nepakeičiamą tvarką, dėsnius ir tų; dėsnių saugotojus. Graikai jautėsi gyveną harmoningame pasaulyje.

Kosmosas yra materialus ir suvokiamas jutimais. Ir dangaus šviesuliai, ir vėjai, ir vandenys, ir medžiai, ir žmonių pavidalus turintys dievai gali būti matomi, girdimi ir pan. Kartu šis materialus kosmosas yra Dievas, yra absoliutas. Už kosmoso ribų nieko nėra, nes jis apima viską. Ir dirvon beriami grūdai,ir upės, ir pievos, ir kiti kosmoso kūnai turi dieviškumo. Dieviška žmogaus siela. Visas kosmosas dieviškas, nes kiekvienas dievas yra tam tikros kosmoso dalies išraiška.

Įvairiose vietovėse egzistavo skirtingi to paties dievo kultai.

Periklio valdymo laikotarpiu Atėnuose susibūrė grupė filosofų, kurie suabejojo daugeliu senųjų dogmų ir mėgino išsiaiškinti, kas tiesa, o kas – ne. Šie filosofai buvo vadinami sofistais (išminčiais). Tai buvo keliaujantys mokytojai, kurie siekė šviesti, tobulinti žmones. Jie mokė oratorystės meno. Jų teigimu, objektyvios tiesos nėra. Tas pats teiginys vienam gali atrodyti teisingas, kitam – klaidingas.

Nemaža dalis Atėnų didikų priešiškai žiūrėjo į natūrfilosofus ir sofistus. Jie teigė, jog filosofai negerbia dievų ir kelia grėsmę valstybės stabilumui. Todėl buvo priimtas įstatymas, nukreiptas prieš „erezijų“ skleidėjus.

SOKRATAS

Tokioje aplinkoje gyveno ir filosofas Sokratas. Kai kas Sokratą siejo su sofistais. Jis, kaip ir pastarieji, mokė, auklėjo jaunimą. Sokratas domėjosi moralės ir valstybės valdymo klausimais. Jis teigė, kad egzistuoja viena, bendra visiems žmonėms, moralė. Jis tikėjo žmonėmis ir sakė, kad

2004

blogi poelgiai padaromi iš nežinojimo. Sokratas laikomas autoriumi dviejų garsių posakių: „Dorybė yra žinojimas“ ir „Niekas laisva valia nedaro bloga“.

Posakis ir liktų posakiu, jeigu Sokratas nebūtų atradęs to, ko iki jo dar niekas nebuvo žinojęs.

Sokratas visiškai nenagrinėjo gamtos tvarkos klausimų. Iš akmenų tvarkos, sakė jis, nieko nesužinosi, iš jos gali tik pajusti, kad gamtą valdo jėga, galingesnė negu žmogiškoji. Pasaulis yra kažkokios dieviškosios jėgos kūrinys, ir nėra ko kištis į jos reikalus, verčiau reikėtų pasižiūrėti į save — ar nepasirodys tada, kad
akmenys kur kas protingesni už mus, nors tik mums protas duotas! Kaip mes elgiamės? Ujam viens kitą, pjaunamės, vienas už kitą išmintingesniais dėdamiesi. Ir tai mes laikom protu ir žinojimu?! O doras galėtų būti tik tas, kuris prisipažintų žinąs, kad nežino nieko!

Tiksliai ir tvirtai žinoti įmanoma nedaug ką, bet stengtis žinoti ir įmanoma, ir reikia. Protas žmogui duotas, kad žmogus nuolat jo klausinėtų, kaip gyventi, kaip elgtis, ir elgtųsi būtent taip, kaip protas nurodo. Sunkus šitoks gyvenimas, bet jis yra vienintelis, žmogaus vardo vertas.

Reikia galvoti. Reikia stengtis ne protu teisinti aistrų padiktuotus poelgius, o pirma išsiaiškinti, ar poelgis bus teisingas pagal proto kriterijus, ir tik tada veikti.

Tuo kriteriju gali būti dora, atsakinėjo Sokratas. Tiktai dora. Žmonės visi skirtingi, siekia įvairiausių tikslų, skirtingai tuos tikslus supranta, skirtingai mąsto, bet visi kaip vienas trokšta gėrio ir laimės. O kas visa tai jiems gali suteikti? Tiktai patys žmonės – ir vienas kitam, ir patys sau, jei gyvens ir elgsis trokšdami dorų tarpusavio santykių. Žmogus iš prigimties yra geras, ir jeigu jis daro ką nors bloga, tai daro šitai dėl to, kad yra suklaidintas aistrų, kad jis dabar jų valdžioje, ir negali suprasti blogai darąs. Žinotų – nedarytų. Kontroliuotų save: abejotų ir galvotų.

Žmogus yra geras, bet, deja, silpnas. Mąstyti nėra lengva, užtat žmogus kur kas mieliau darbuojasi liežuviu arba kumščiais negu galva. Tačiau tas, kuris sykį pajuto mąstymo jėgą, nebebus jai abejingas. Kaip sulaužyti pasitenkinimo savimi kiautą, kuriuo puošiasi kvailybė, ir priversti žmones galvoti?

Tai nesunku: svarbiausia, tiksliais ir taikliais klausimais sudomink žmogų — išsklaidyk jo abejingumą arba nuramink aistras — tegul iškyla protas. Tada ieškodamas jums abiems bendro supratimo parodyk, kur priešininkas klysta. O čia jau gali ieškoti aptariamo klausimo teisingo supratimo ir sutarimo.

Mes apskritai nedaug ką žinom. Negalim žinoti, kokius klausimus mums teks spręsti ne tik rytoj, bet ir sekančią akimirką. Tačiau proto turim visi. Todėl visi galim gyventi protingai. Žmogaus protingumas yra ne tiek žinojimas, kiek to žinojimo siekimas. Kiekvieną savo veiksmą vertink

2004

matuodamas protu, pagal visiems bendras saiko, narsumo ir teisingumo dorybes, ir tavo gyvenimas bus pilnas žmogiškosios gyvenimo išminties, ji švies visuose tavo darbuose ir žygiuose, ir bus pavyzdys kitiems.

Filosofai, sprendę gamtotvarkos klausimus, rūpinosi pagrįsti savo pažiūras ir aiškino jas tik tiems, kurie norėjo apie tai sužinoti. Buvo netgi tokių, kurie savo pažiūras slėpė — žmonės jų vis tiek nesuprasią. Sokratas filosofavo apie žmonių gyvenimo tvarką, užtat jis ir norėjo, ir stengėsi savo pažiūras kuo plačiau paskleisti, apšviesti kuo daugiau protų.

Nuo ryto iki vakaro jis vaikščiojo Atėnų gatvėmis ieškodamas žmonių sambūrių ir pradėdavo ilgus pokalbius su kiekvienu drąsuoliu. Daugelis iš jų, Sokrato klausimų logikos prispirti, turėdavo prisipažinti galvoję neteisingai ir klydę, bet tik retas dėl to neįsižeisdavo — pasirodydavo esąs iš tiesų protingas. Daugiau buvo tokių, kurie nebuvo linkę galvą varginti ir Sokratui stengdavosi atsilyginti apkalbomis, šmeižtais, intrigomis-—vienintelėmis kvailiams prieinamomis „kovos priemonėmis“.

Nenuostabu, kad Sokratas Atėnuose greitai įsigijo daugiau priešų negu draugų. Apkaltinę Sokratą, jog jis kursto žmones prieš įstatymus ir dievus, priešai pasiekė savo: Sokratas buvo nuteistas mirti.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1384 žodžiai iš 4585 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.